Veidai

2021.04.18 07:00

Bipolinį sutrikimą kontroliuoti išmokęs Marius Repšys: atsivėrė nauji santykių klodai, naujas rubikonas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.04.18 07:00

„Ne visai sutinku su vakarietiška kultūra, kuri teigia, kad pirmiausia reikia pamilti save. Manau, pirma reikia galvoti apie artimą“, – portalui LRT.lt sako aktorius Marius Repšys ir šypsodamasis prisipažįsta, kad per karantiną dar labiau pamilo savo šeimą. Šiandien ir bipolinį sutrikimą jis sako išmokęs kontroliuoti. „Niekas kitas negali išgelbėti žmogaus, tik jis pats“, – priduria aktorius.

– Daugiau nei metus gyvename su pandemija. Kaip gyvena „Auksinio scenos kryžiaus“ ir dviejų „Sidabrinių gervių“ laureatas, netekęs scenos, filmavimo aikštelės?

– Nei labai gerai, nei labai blogai, tiesiog stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai. Nuo spalio iki pat dabar neturėjau darbo, tačiau praėjusią savaitę jau pradėjau filmuotis viename seriale. Kaip ir sportininkas tiek laiko nesportavęs praranda formą, taip ir aktoriaus forma ir įdirbis šiek tiek prarandami. Tačiau niekas nedraudžia tokiu metu tobulinti kitų įgūdžių. Kiekvieno pasirinkimas – gulėti ant sofos ir skųstis, kaip viskas blogai, ar atrasti naujų veiklų ir savęs neapleisti.

– Ką šiuo laikotarpiu lavinate jūs?

– Pastebėjau, kad, persirgus COVID-19, suprastėjo atmintis, tad kiek galiu stengiuosi lavinti atmintį, taip pat fizinę formą. Noriu sugrįžęs į teatrą, spektaklius, nepridusti ir greitai nepavargti scenoje, noriu grįžti su visa jėga. Taip pat lavinu muzikinius dalykus. Veiklos trūkumu tikrai nesiskundžiu... Kaip ir sakiau, viskas priklauso nuo požiūrio – vienam stiklinė atrodo pusiau pilna, kitam – pustuštė.

Išmokau santykiuose ir patylėti, ir savo mintis išdėstyti taip, kad neįžeisčiau ir neįskaudinčiau artimo žmogaus.

– Specialiojoje velykinėje LRT laidoje sakėte, kad karantinas suartino jus su šeima. Ką turėjote mintyje?

– Kaip ir kiekvienoje šeimoje, visko buvo ir pas mus. Santykiai svyruoja. Per karantiną atsivėrė nauji santykių klodai, naujas rubikonas. Dar labiau pamilau savo šeimą.

– Drauge su žmona jūs jau daugiau nei 20 metų. Kas sujungia žmones – jausmai, gebėjimas daug sykių antrąją pusę įsimylėti iš naujo, kartu įveikti sunkumai, išbandymai?..

– Turbūt viskas susideda. Man patiko vieno pažįstamo mintis, kad santykiai yra kaip automobilis. Kartais jis būna taip sudaužytas ar sugedęs, kad neįmanoma pataisyti. Kad ta mašina nesugestų ir ilgiau tarnautų, reikia ją prižiūrėti, varyti į servisą, pakeisti tepalus, padangas, sutvarkyti lendančias rūdis...

– Dažnai pastebima, kad tvirtos santuokos paslaptis – atviras pokalbis, tik ne visi mokame atvirai išsakyti mintis ir jausmus.

– Sutinku, atvirai kalbėti būna sudėtinga, tačiau reikia per save perlipti. O kartais reikia ir patylėti. Tai – taip pat menas. Išmokau santykiuose ir patylėti, ir savo mintis išdėstyti taip, kad neįžeisčiau ir neįskaudinčiau artimo žmogaus. Galima drėbti „man nepatinka tas ir anas“, bet galima ir ramiai pasakyti „mano manymu, būtų geriau, jei... kaip manai?“. Pakeitus toną gyvenime galima daug nuveikti. Anksčiau ir aš buvau gan aršus, piktokas, susierzinęs, tačiau su laiku suvokiau, kad jei myli žmogų, turi išmokti ir prisitaikyti gyventi su juo.

Kiekvienas ateiname iš skirtingų šeimų, matę skirtingo auklėjimo, turėję skirtingą vaikystę. Į vieną darną, šeimą ateiname su savo patirtimis, principais. Vis tik santykiuose reikia labiau galvoti apie kitą žmogų, o ne apie save. Ne visai sutinku su vakarietiška kultūra, kuri teigia, kad pirmiausia reikia pamilti save, nes savęs nemylėdamas negalėsi pamilti kito. Manau, turi būti atvirkščiai – pirma reikia galvoti apie artimą.

Atviras kalbėjimas tikrai netapo žaizda, veikiau padėjo užgydyti turėtas žaizdas ir pūlinius.

– Tačiau dabar labai populiaru sakyti, jog reikia mylėti save. Meilė sau – pervertinta?

– Save mylėti reikia, bet žmogus ir taip yra labai egocentriškas sutvėrimas, jis ir taip apie save daug galvoja, visas jo pasaulis sukasi apie jį. Tačiau meilė sau neturi būti perdėta. Be to, manau, kad čia tiktų viena alegorija. Ji pasakoja, kad rojus ir pragaras iš esmės nesiskiria – juose yra po didelį stalą, nukrautą vaišėmis, kiekvienam sėdinčiam aplink duodama poros metrų ilgio šakutė. Jei tokia šakute bandysi pavalgyti, liksi alkanas (kas dažniausiai nutinka pragare), tačiau jei su ja maitinsi sėdintį priešais, kas nors pamaitins ir tave. Ši vaizdinga alegorija, manau, daug pasako apie mūsų egoizmą.

– Karantinas – metas, kai tėvai daug daugiau laiko praleidžia su savo vaikais, padeda įveikti nuotolinio mokymosi iššūkius ir tampa savotiškais mokytojais. Jums tokia situacija taip pat pažįstama?

– Žinoma, ir namų darbus padedu daryti, ir daugiau dėmesio skiriu. Tiesa, gyvenime savo vaikus stengiuosi auklėti pavyzdžiu. Nepamokslauju ir nenurodinėju jiems, ką ir kaip daryti, bet stengiuosi, kad jie mane matytų ir skaitantį, grojantį, pakeliantį šiukšlę vaikštant lauke... Tikiu, kad pavyzdys moko geriausiai.

Pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau – supratau, kad nieko nėra tobulo.

– Pats ne kartą pasakojote apie tai, kad tėvas išsikėlė iš namų, kai jums buvo ketveri, vėliau persikėlė į užsienį, todėl jautėte tėvo trūkumą. Kokią įtaką tai padarė jums, kaip tėvui?

– Turėjau patėvį, jis mane auklėjo, kaip galėjo ir kaip mokėjo. Būtent jis man ir įdiegė pamatinius dalykus, išmokė, kad norėdamas ko nors pasiekti turi labai daug dirbti, stengtis. Jis išmokė mane būti darbštų, atkaklų, valingą. Galbūt viso to mane turėjo išmokyti biologinis tėvas. Kad norint ko nors pasiekti reikės pasistengti ir tam skirti laiko kone kasdien, stengiuosi parodyti ir savo vaikams.

– Jūsų karjera, apdovanojimai ir įvertinimai – darbo vaisius ar vis tik reikia ir sėkmės?

– Reikia ir vieno, ir kito. Buvo akimirkų, kai norėjau palikti teatrą, atrodė, kad jau užtenka, o ir pragyventi iš savo profesijos negaliu. Tačiau nepasidaviau, dariau, kaip galėjau geriausiai, ir galiausiai man pasisekė – gavau vaidmenį spektaklyje „Išvarymas“, tai viską pakeitė. Iš tiesų yra daug talentingų aktorių, žmonių, bet sekasi visiems skirtingai. Matyt, ne viskas priklauso vien nuo darbo...

– Prieš kelerius metus atvirai prabilote apie gyvenimą su bipoliniu sutrikimu. Kaip yra dabar? Įmanoma jį kontroliuoti?

– Įmanoma, reikia tik labai norėti, klausyti specialistų rekomendacijų, pasiskaityti apie tai daugiau, pasidomėti, laikytis režimo ir vartoti vaistus. Jei padeda, reikia lankyti psichoterapiją. Pats šiuo metu psichoterapijos nelankau, tačiau man pavyksta išlaikyti stabilią būseną. Negaliu pasakyti, kad esu visiškai pasveikęs, tačiau tikrai nėra blogai. Esu ramesnis.

– Ar nesigailite, kad prabilote? Tai jums davė daugiau naudos ar žalos?

– Sakyčiau, kad ir man, ir kitiems išėjo į naudą. Atviras kalbėjimas tikrai netapo žaizda, veikiau padėjo užgydyti turėtas žaizdas ir pūlinius. Man pasidarė lengviau. Beje, neseniai bendravau su žmogumi, kuris buvo pasiekęs dugną, o jo didžiausia problema buvo dozė. Tačiau jis atsitiesė, mokosi, kabinasi į gyvenimą. Pajaučiau didžiulę pagarbą. Manau, svarbu kalbėti apie įvairias problemas ir parodyti žmonėms, kad jas įmanoma išspręsti.

– Galbūt tas požiūris į psichikos ligas pastaraisiais metais keičiasi.

– Mažais žingsneliais, tačiau judame į priekį.

– Ar socialinių tinklų sekėjai jums rašo žinutes, dėkoja, ar teiraujasi, kur gauti pagalbos?

– Kai turėjau socialinius tinklus, sulaukdavau labai daug teigiamų atsiliepimų, pagalbos prašymų. Daug teigiamo ryšio. Kiek galėjau, stengiausi padėti, pasakydavau, kur ieškoti pagalbos, su kai kuriais ilgai kalbėjau telefonu... Visokių situacijų buvo.

Santykiuose reikia labiau galvoti apie kitą žmogų, o ne apie save.

– Išgelbėjote bent vieną žmogų?

– Porą išgelbėjau... Kartą tiesiog gatvėje. Ėjau į repeticiją ir pamačiau, kaip mergina peršoko tilto turėklus ir norėjo šokti. Pribėgęs ją nukėliau. Galbūt sulaikiau ją nuo nelaimės. Tačiau žmogus turi pats gelbėtis, jis turi suprasti, kad niekas kitas jo neišgelbės. Vieną sykį, kitą, bet turi pats sau padėti. Niekas kitas pasaulyje už jį to nepadarys.

– Beje, užsiminėte apie socialinius tinklus, nebesinaudojate savo paskyromis? Kodėl?

– Išsitryniau savo paskyras ir tapo ramiau. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl taip pasielgiau. Buvo gaila laiko, kurį praleisdavau naršydamas, ir jų keliamų neigiamų emocijų nesinorėjo... Tai pavojingas dalykas. Kaip juokavo humoristas Olegas Šurajevas, ar galėjo saugumo tarnybos tikėtis, kad ateis diena, kai žmonės patys viešins, kur eina, ką valgo ir t. t. Man to nereikia.

– Beje, dažnai su emociniais sunkumais susiduriantys žmonės pamini esantys perfekcionistai ar maksimalistai, o tai taip pat prisideda prie emocinės įtampos. Prieš kelerius metus taip apie save kalbėjote ir jūs. Kaip yra šiandien?

– Pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau – supratau, kad nieko nėra tobulo. Nei spektaklis pavyksta tobulai, nei vaidinti, nei piešti, nei groti tobulai neįmanoma. Taigi, minėtosios savybės tik trukdo, tai veikiau ydos nei privalumai.

Per karantiną atsivėrė nauji santykių klodai, naujas rubikonas.

– Per praėjusį karantiną pradėjote rašyti knygą, vis dar rašote?

– Šiuo metu darau pertrauką. Knyga guli, galbūt laukia savo laiko... Nenoriu per daug planuoti.

– Kas vis tik jums yra rašymas – pomėgis, terapija?

– Veikiau terapija. Stengiuosi rašyti ryto puslapius – tai toks savotiškas pratimas, kai gali rašyti, ką nori ir kaip nori. Nėra jokių taisyklių. Tai savotiška iškrova. Kada nors galbūt ir knygą parašysiu.

– Rugsėjo 1-ąją minėsite gimtadienį, tikitės, kad tada jau būsite vėl scenoje?

– Tikiuosi, žmonės jau pasiilgo kultūros, svajoja apie galimybę nueiti į kiną, teatrą, renginius. Gali planuoti, bet tavo planai galbūt kai kam pasirodys juokingi. Rodos, sunku planuoti, kai nesi tikras netgi dėl savo rytdienos, bet ir visiškai neplanuoti negali. Belieka tikėtis, kad pandemija bus suvaldyta ir viskas bus gerai, vėl galėsime susitikti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt