Veidai

2021.06.10 07:46

Marčėnaitė apie skyrybų suteiktas pamokas: kad ir kaip mylėtum kitą, svarbiausias savo gyvenime esi tu

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.06.10 07:46

Net ir išgyvenusi skyrybas laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė teigia neabejojusi, kad jos gyvenime atsiras kitas žmogus. Ji toliau visa širdimi atsiduoda santykiams ir nežada taupytis, tačiau LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ pažymi, kad nokautas nebegresia, ir svarsto, ar vis dėlto nesame labiau poligamiškos būtybės.

Ar skyrybų skausmui egzistuoja senaties terminas? Ar egzistuoja meilė po meilės? Kaip sužydėti, o ne pražūti po santykių griūties? Skausmingą išsiskyrimą su vyru išgyvenusi N. Marčėnaitė atvirai pasakoja, kaip jaučiasi dabar ir kaip užgyventa patirtis keičia požiūrį. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Apie tą skyrybų skausmo senaties terminą. Kai kurie žmonės sako, kad jis niekada nepraeina, jis tiesiog sumažėja.

– Nelabai galiu lyginti savęs su kuo nors kitu – galiu lyginti tik save su savimi. Yra psichologų vertinimų, kad kažkokios pagirios pasibaigia po 8 metų. Tam, matyt, yra priežasčių: yra situacijos neigimas, pyktis, liūdesys ir susitaikymas. Kadangi skyrybų pojūčiai priskiriami prie artimo žmogaus praradimo, mirties, žmonės įvairiai reaguoja į tuos dalykus. Aš galvoju, kad gavau labai daug gerų pamokų, o tos pamokos labai prasmingos, jas dabar taikau gyvenime, kartais – net nesąmoningai.

Pati giliausia duobė truko ne taip ilgai. Esu iš tų žmonių, kurie iš karto bando išplaukti į paviršių įkvėpti oro. Aš niekada nesėdu gilyn, suprantu, kad reikia iš šitos situacijos krapštytis. Tiesą pasakius, man gyvenimas pateikė įvairių situacijų – ne tik skyrybas, tai tik viena iš situacijų. Yra vaikų ligos, labai rimtos, kai kurios iš jų nepraeina... Nežiūrint to, aš esu apsisprendusi būti laiminga. Kai tu nokautuotas, guli be sąmonės. Kai tik atgauni sąmonę, iš karto galvoji: tuoj išsikapstysiu ir būsiu laiminga.

Aišku, pagirios valosi po truputėlį, kiekvieną dieną atsibundi vis sveikesnis. Bet kiekvieną situaciją vertėtų įsisąmoninti: kodėl tu blogai jauteisi? Kas buvo negerai, kad buvai nokautuotas? Vadinasi, padarei ne tokį judesį. Reikia suvokti, kad koks bebūtų mylimas, artimas žmogus šalia, pats svarbiausias savo gyvenime esi tu.

– Kada tai supratai?

– Aš visada tą supratau, bet per daug reikšmės, dėmesio skyriau žmogui šalia. Kai žmogus kitą vertina kaip augalą, jį paremia lazdele, augalas prisitaiko gyventi prisirišęs. Jeigu lazdelę ištrauki, augalas greičiausiai nuvirs. Jis taip bus pripratęs, taip veikia gamtos dėsniai. Kai to pagaliuko nelieka, turi apie tai pamąstyti, kad jo gali bet kada nelikti.

Tai nereiškia, kad tai baimė prisirišti. Aš ir toliau lygiai taip pat avantiūristiškai gyvenu, atsiduodu santykiams, nes man atrodo, kad šitame trumpame gyvenime taupytis labai kvaila, bet suvoki, kad taip gali atsitikti. Nebėra netikėtumo momento, nokautas nebegresia.

– Ko tave išmokė skyrybos?

– Visų pirma, kai viskas įvyko, dvejus metus tylėjau, niekam nieko nepasakojau, paprašiau žurnalistų, kad jie duotų man laiko. Kažkaip sulaukiau meilaus požiūrio: niekas nieko neaprašinėjo, neinterpretavo. Nekalbu apie komentarus, bet mane paliko ramybėje. Manau, kad kiekvienoje situacijoje reikia laiko, kad galėtum truputėlį adekvačiau suvokti, kas ir kodėl įvyko. Tada kažką jau gali ir pasakyti.

<...> Dabar galvoju, kad reikėtų vaikus mokyti, jog toks dalykas, kaip obuolio puselės, neegzistuoja, kad ta tavo puselė – tai tavo smegenys. Jeigu esi protingas, emociškai raštingas žmogus, gali suvokti, ko reikia, kad galėtum bendrauti su kitu žmogumi. Toliau kyla daug visokių klausimų, kokioje visuomenėje ar kuriais laikais ta vedybų institucija buvo prasminga ir naudinga. Šiais laikais, man atrodo, tai yra atgyvena.

Po skyrybų sakiau: aš tikrai turėsiu kitą žmogų gyvenime. Net neabejojau. Tikrai niekada negalvojau: daugiau jokių vyrų! Netapau vyrų nekentėja, tik galiu pasakyti: mes berniukus auginame specifiškai.

40–50 proc. vedybų baigiasi skyrybomis. Labai gražus palyginimas: ar sėstumėte į lėktuvą, prieš kuriam pakylant stiuardesė pasakytų, kad yra 40 ar 50 proc. tikimybė, jog šis lėktuvas nudribs ant žemės? Greičiausiai galvotume: mat jį bala, gal jau nesėsiu į tą lėktuvą, nes labai jau didelė tikimybė. Kažkodėl apie santuoką tai ignoruojame, nesvarstome, kas šiuose dalykuose yra ne taip.

Aš apskritai galvoju, kad turėtume persvarstyti, kas ta monogamija, ar socialinė monogamija lygu seksualinei, emocinei monogamijai, ar vis dėlto esame labiau poligamiški.

– Ar teisingai suprantu, kad trečią kartą į lėktuvą nesėsi?

– Mes abudu [pašnekovė kuria santykius su mylimuoju Vytu Palavinsku – LRT.lt] esame kartu todėl, kad taip norime. Čia lygiai taip pat, kaip nereligingas žmogus nedaro blogų darbų ne todėl, kad bijo Dievo bausmės, o todėl, kad mano, jog taip negerai. Taip ir tu laisva valia renkiesi santykius ir buvimą su žmogumi todėl, kad tau yra gerai. Iš laiko perspektyvos, iš kitų žmonių patirties tu puikiai supranti, kad visi tie santuokų įtvirtinimai nieko nereiškia 50 proc. atvejų.

– Kada patikėjai, kad santykiai po santuokos griūties yra įmanomi? Tikriausiai pradžioje atrodo pasaulio pabaiga.

– Dar tada, kai gyvenau su buvusiu vyru, jam sakydavau: kaip mums pasisekė, kad mes vienas kitą sutikome, nes tu man labai patinki, man atrodo, ir aš tau patinku, betgi supranti, kad meilę, kurią turi, gali atiduoti ir kitam žmogui? Dėl atsitiktinumo tuo laiku sutikai tą žmogų. Nesu fatalistė, kuri galvoja, kad jis buvo tau skirtas. Aš galvoju, kad tai tiesiog gražus sutapimas, faina, kad su tuo žmogumi tau yra gerai, bet meilę gali skirti ir kažkam kitam.

Iškart po skyrybų aš sakiau: aš tikrai turėsiu kitą žmogų gyvenime. Net neabejojau. Tikrai niekada negalvojau: niekada gyvenime, daugiau jokių vyrų! Netapau vyrų nekentėja, nes tikrai nemanau, kad tavo išgyventa viena situacija kažką pasako apie visus vyrus, niekada neformulavau, kad „visi vyrai niekšai“, tik galiu pasakyti: taip, mes berniukus auginame specifiškai ir turime pagalvoti, kodėl taip juos auginame, ar tikrai mes juos gerai auginame. <...> Aišku, kai žmonės labai skausmingai išgyvena, jie gali nebematyti daugelio dalykų, nebegirdėti, jie gali jo nebedžiuginti. Mane džiugino visada.

<...> Žmonės neturėtų savęs laikyti didelėse duobėse ir tomis duobėmis mėgautis, sukti pyktį, bet tam yra psichologai. Man neprireikė, turbūt yra žmonių, kuriems reikia. Tarp kitko, porą kartų ėjau pas psichologus, juokingai maniau, kad tie psichologai turi padėti vaikams, nes labiausiai išgyvenau dėl jų.

Vienas iš jų man pasakė labai gražų dalyką, kurį po to girdėjau daug sykių, bet tąsyk girdėjau pirmą kartą. Sako: paklausyk, Nomeda, tu skraidai lėktuvais? „Skraidau.“ Sako: kai sėdi į lėktuvą, tave instruktuoja ir ką sako? Jeigu atsitiks situacija, iškris deguonies kaukės, tai pirmiausia kaukę užsidėkite sau, o paskui – aplink esantiems žmonėms, vaikams ir visiems kitiems. Tu be deguonies kaukės esi absoliučiai nenaudingas. Staiga man pasidarė aišku: kol aš negyvensiu, nesuvoksiu, kad viskas net mano vaikams prasideda nuo manęs, niekas ir nevyks.

– Tai nuo ko tu žydi, kas tave, kaip žiedą, puoselėja?

– Mano pačios noras mylėti, būti mylimai – pagrindiniai dalykai. Ir labai aiškus suvokimas, kad gyvenimas yra baigtinis. Kai kartais žmonės sako, kad mirtis juos gąsdina, tai mane labai motyvuoja, įkvepia gyvenimui. Man regis, mirties bijo tie, kurie bijo gyventi, tada tam momentui atėjus jie supranta, kad taip ir nepradėjo gyventi.

Tą suvokdama kiekvieną dieną džiaugiuosi, jaučiuosi mylima, nes noriu būti mylima, ir ieškau šito santykio, kaunuosi už savo laimę kiekvieną akimirką. Ir tikrai ne tik santykiai su mylimuoju daro tuos dalykus, o laisvės pojūtis, pasitikėjimas savimi, meilė sau ir visam kitam pasauliui aplinkui.

Visas pokalbis – kovo 26 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.