Veidai

2021.04.13 08:47

Iš Afrikos sugrįžęs Martynas Starkus: Tanzanijos valdžia yra paskelbusi, kad toje šalyje viruso nėra

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.04.13 08:47

„Mums kelionėje labiausiai patinka grįžti į namus. Būtent tuomet, pasibaigus darbams ir įspūdžiams perpildžius visas įmanomas saugyklas galvoje, mes pasijuntame laimingi“, – portalui LRT.lt sako keliautojas, žurnalistas Martynas Starkus, drauge su kolega Vytaru Radzevičiumi mėnesį keliavęs po Afriką.

Kovo 13-ąją į Afriką išvykę Martynas ir Vytaras savo kelionę jau baigė. Afrikoje atšventę Velykas ir paminėję 53-iąjį Vytaro gimtadienį, kūrybinės grupės nariai jau džiaugiasi lietuvišku pavasariu ir dirba tam, kad iš kelionės parsivežti įspūdžiai sugultų į aštuonis epizodus, kuriuos LRT žiūrovai vėliau išvys kelionių cikle „Kitą kartą Afrikoje“. Apie Afriką ir iš kelionės parsivežtas patirtis su portalu LRT.lt kalbėjosi M. Starkus.

– Ši kelionė – antroji jūsų kelionė po Afriką. Pirmą kartą buvote išvykę prieš 15 metų. Nori nenori, kartais vis palyginate šias dvi keliones, taigi pasidalykite įžvalgomis, kuo skiriasi šis ir pirmasis kartai Afrikoje.

– Jas skiria 15 metų. Tad skirtumų pakanka. Pradedant anuomet buvusia didesne garbanų gausa, baigiant tuo, jog šį kartą ir mašinų, ir filmavimo kamerų daugiau buvo. Plius anuomet tai buvo pirmas kartas, pirmas mūsų toks TV kelionių projektas, vykome nepatyrę, žali. Labiau avantiūra. Dabar į pasiruošimą žiūrime gerokai rimčiau, tad ir įspūdžių, medžiagos TV serijoms daug daugiau.

– Kiekviena kelionė – vis kitas nuotykis, kultūra, gamta ir pan. Ar lengvai pavyksta išlaikyti tą nuoširdų susidomėjimą, smalsumą ir gebėjimą stebėtis bei džiaugtis tuo, ką pamatai?

– Jūs klausimo pradžioje į jį jau atsakėte – lengva išlaikyti susidomėjimą, kai keičiasi šalys, kultūra, kai kasdien laukia vis kita aplinka, niekada nesi tikras, kas laukia už kito posūkio, koks nuotykis nutiks šiandien. Mums kaskart vis dar nuoširdžiai smalsu ir įdomu.

– Kas kiekvienam iš jūsų šios kelionės metu paliko didžiausią įspūdį?

– Gali nuskambėti keistai, bet abiem vidutinio amžiaus vyrams šioje kelionėje labiausiai patiko žvėriukai. Gyvūnai. Taip. Būtent gyvoji Afrikos gamta. Laukinė gamta, Nacionaliniai parkai, rezervatai yra bene stipriausias į šį žemyną viliojantis dalykas. Ir dar gentys. Tai, kas civilizuotame (mūsų supratimu) pasaulyje yra likę tik televizijos ekranuose, čia – gyva, realu, liūtės medžioklę savanoje ar tūkstančių zebrų migraciją gali stebėti iš labai arti.

Ir visa tai vyksta ne dėl tavęs, ne dėl to, kad kam nors reikia tai padaryti, nes esi žiūrovas, kuris nusipirko į pasirodymą bilietą. Gyvūnams nerūpi. Jie čia gyvena savo ritmu, esi nesvarbus. Tau tiesiog pasisekė tuo metu atsidurti šalia. Stulbinantys įspūdžiai.

Ten vaikai laimingi ridendami dviračio ratą, bet jei kaimyno vaikas turėtų išmanųjį telefoną, vargu ar tas ratas ir toliau teiktų tiek laimės.

– Viena svarbiausių kelionių dalių – maistas. Kaip vertinate aplankytų Afrikos šalių virtuvę, kurioje šalyje maistas patiko labiausiai, kokių įdomybių ragavote?

– Afrika nėra žemynas, kurio gyventojai garsėja išmaniu maisto paruošimu ar įdomių patiekalų gausa, kaip Pietryčių Azijoje. Ar Europoje. Jei pagavai žuvį – išvalai, meti į verdančius riebalus, degini penkiolika minučių ir valgai. Perkepta, bet didesnė tikimybė, kad karštyje žus viskas, kas kitu atveju pakenktų tavo sveikatai. Panašiai ir su jautiena, aviena.

Keisčiausia buvo valgyti vienos genties sumedžiotą mažą, strazdo dydžio paukštį, kurį jie prie mūsų akių pašovė strėle, nupešė ir iškepė tiesiog numetę ant laužo. Be jokio iešmo, prieskonių. Nesitikėjome, bet buvo skanu.

– Lietuvoje esame sukaustyti karantino, kaip matote pandemijos paveiktą Afriką? Ar kaimeliuose žmonės dėvi kaukes, kalba apie saugumą ir pan.? Kokios vietos žmonių nuotaikos, susijusios su virusu?

– Priklauso nuo šalies. Ugandoje, Kenijoje kaukės patalpose (parduotuvėse, valdiškose įstaigose, užkandinėse) oficialiai yra būtinos. Kitas klausimas, kaip tų taisyklių laikomasi. Nors, sakyčiau, išties daug žmonių su kaukėm, sveikinasi jie sudauždami kumščius, bara vaikus, jei jie smalsumo užburti per daug arti mūsų pradėdavo būriuotis.

O štai Tanzanijos valdžia yra paskelbusi, kad toje šalyje viruso nėra. Jokių duomenų apie susirgimus niekur nerasite. Nors didžioji dalis žmonių patys supranta, kad jie nėra COVID-19 oazė pasaulio žemėlapyje, iš didmiesčių traukia į atokesnes vietas, pradeda verslus žemės ūkyje. Neseniai miręs šalies prezidentas, nors oficialiai tai, aišku, neigiama, sako, mirė nuo viruso. Tačiau su kauke žmogų pamatysi labai retai.

Mums kaskart vis dar nuoširdžiai smalsu ir įdomu.

– Beje, kai matote Afrikos šalių kasdienybę, norisi pažvelgti į savo lietuvišką kasdienybę kitaip, įvertinti kai kuriuos buitinius dalykus, rodos, įprastas kasdienybės smulkmenas?

– Mes gyvename skirtingus gyvenimus, tad per daug gretinti nedrįsčiau. Kita kultūra, aplinka, patirtis, kitas kontekstas. Taip, pas mus daug daugiau materialių dalykų, kurie ten gyvenantiems nepasiekiami, tačiau ir poreikiai dažnai ten kitokie, kiti tikslai. Ten vaikai laimingi ridendami dviračio ratą, bet jei kaimyno vaikas turėtų išmanųjį telefoną, vargu ar tas ratas ir toliau teiktų tiek laimės.

– Nors dažnas, sekantis jūsų paskyras socialiniuose tinkluose ar jūsų pasakojimus portale LRT.lt, su pavydu varto nuotraukų galerijas ir skaito įspūdžius, jūs išvykę kuriate laidų ciklą. Kaip pavyksta suderinti darbą su malonumu? Ko nepamato žiūrovas ar sekėjas? Būna nuovargio, ginčų, nesklandumų, pasikeitusių planų ar organizacinio chaoso?

– Visų laidų filmavimo užkulisiai skiriasi nuo fiksuojamų vaizdų. Laidai, ankšta mašina, amžinai besikraunantys akumuliatoriai, krūvos daiktų, karštis, dulkės, ilgos valandos blogais keliais besikratančioje mašinoje, nuovargis, užslenkanti apatija, problemos bendraujant su vietiniais, nes kameros mėgstamos toli gražu ne visur, organizaciniai nesklandumai. Visa tai kartojasi dienomis, savaitėmis. Bet mes esame pripratę, žinome, ko laukti, prisitaikome. Rezultatas visuomet atperka. Ir mums tai patinka.

Tanzanijos valdžia yra paskelbusi, kad toje šalyje viruso nėra. Jokių duomenų apie susirgimus niekur nerasite.

– Kas kelionėje tapo didžiausiais iššūkiais ir išbandymais?

– Sunku pasakyti. Visa kelionė virsta vienu, nedalomu vienetu, viskas tampa susiję.

– Kai kuriate laidas, žinoma, stengiatės pamatyti ir parodyti kuo daugiau. Kas jums patiems yra mėgstamiausi kelionių ritualai?

– Mums kelionėje labiausiai patinka grįžti į namus. Taip. Būtent tuomet, pasibaigus darbams ir įspūdžiams perpildžius visas įmanomas saugyklas galvoje, mes pasijuntame laimingi. Trumpai, aišku. Nes netrukus vėl norisi tęsti. Grįžta alkis.

– Ką kiekvienam iš jūsų duoda tokios kelionės – atitrūkimas nuo namų, kasdienių darbų, šeimų ir rūpesčių?

– Sudėtinga išmatuoti. Dar viena patirtis, aplinkos, rutinos pasikeitimas. Pasiilgsti namų, šeimos. Atstumas ne visuomet skiria. Atstumas, būna, ir stipriau sujungia.

– Ko, be filmuotos medžiagos ir įspūdžių, parsivešite iš Afrikos lauktuvių?

– Įspūdžių. Norą sugrįžti. Parodyti vaikams Afriką. Ir vėl kada nors čia nufilmuoti naujus nuotykius.

Daugiau kelionės įspūdžių – nuotraukų galerijoje ir keliautojų feisbuko paskyroje. Naujienas, susijusias su kelionių ciklu „Kitą kartą Afrikoje“, rasite čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt