Veidai

2021.04.11 07:00

Netekčių ir skyrybų paženklintą laiką prisiminusi Julija Janus: niekas nenubėga kaip vanduo nuo žąsies

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.04.11 07:00

„Per pastaruosius kelerius metus buvau ištreniruota pakelti labai didelį stresą“, – portalui LRT.lt sako dizainerė Julija Janus, prisimindama sustabdytą verslą, skyrybas su vyru, mamos netektį. Visa tai, anot jos, turi pasekmių, paveikia psichologinę būseną, sveikatą, tolesnio gyvenimo pasirinkimą... Tačiau ji tikisi, kad viską jau perėjo, ir dabar gyvena kūryba, grįžta į mados pasaulį.

– Prieš trejus metus uždarėte parduotuvių tinklą „Julia Janus“, dabar po laikinos pertraukos sugrįžote į mados industriją. Kodėl sugrįžote būtent dabar?

– Laikinas pasitraukimas iš mados industrijos buvo susijęs su noru permąstyti ir nepasitenkinimu dėl to, kaip ši industrija vystosi, kokią didelę taršą generuoja, kokie netvarūs visi jos procesai. Juk bet kokia drabužius gaminanti įmonė turi pagaminti tam tikrą nemenką skaičių drabužių, kad būtų užtikrinta pagaminimo kaina ir kokybė. Taip atsiranda ir dideli skaičiai, ir aukšta pradinė kaina, kad drabužius nukainojus ir išpardavus būtų galima susigrąžinti pinigus ir dar uždirbti.

Tokia sistema manęs netenkino, atrodė neteisinga ir pirkėjo, ir verslą kuriančiojo atžvilgiu. Tad norėjosi viską apgalvoti ir suprasti, kokį pokytį galėčiau padaryti ir kurti toliau. Taip nusprendžiau sustabdyti veikiantį mechanizmą, kuriame dirbo 35 žmonės, uždaryti parduotuves ir gražiai išeiti. Nors sprendimas buvo savanoriškas, turėjau priimti pasekmes – niekas kitas už mane verslo uždaryti negalėjo. Tai buvo savotiškas apsinuodijimo laikotarpis, sukėlęs depresiją. Šis etapas truko pusantrų metų.

Kitus pusantrų metų mano veikla buvo nukreipta į kitus kūrybinius laukus: tapiau, kūriau skulptūras, instaliacijas, būriau kūrybinę bendruomenę Vilniaus senamiestyje... Matyt, per tą laiką pailsėjau, pailsėjo galva ir sugalvojau kitokį būdą, su kuriuo galiu grįžti.

Su buvusiu vyru sąmoningai pasirinkome likti draugais, sąmoningai pasirinkau vis tiek jį laikyti šeima.

– Prieš sustabdant verslą jūsų šūkis buvo, kad stilius neturi ribų – nei amžiaus, nei dydžio. Taip bus ir toliau?

– Mano manymu, stilius ir stilingi, madingi drabužiai turi būti prieinami visiems, nepriklausomai nuo žmogaus svorio, ūgio ar amžiaus. Kai daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjau kurti verslą, tokiems žmonėms buvo sunku rasti sprendimą, kuris būtų toks stilingas kaip drabužiai vadinamiesiems standartiniams dydžiams.

Šiandien situacija kitokia – pasirinkimas daug didesnis, yra prekių ženklų, kurie orientuojasi į nestandartinius dydžius. Mano darbo principas dabar – bendradarbiavimas su kitais prekių ženklais, tad apie tai man galvoti nebereikia, tai už mane gali padaryti partneriai.

Žinoma, nepaisant to, lieku prie idėjos, kad bet kuris žmogus turi turėti galimybę apsirengti stilingai, dizainerio drabužiais, kad šie jį puoštų, o ne nupuoštų. Mano šūkis „Stilius neturi ribų“ išsiplėtė į kitus laukus – mano ateities kapsulės parodys, kad stilių perkeliu ir į žmogaus aplinką. Ne tik į drabužį, bet ir į paveikslą, baldą, automobilį, papuošalą, kitas interjero detales... Viską, kas žmogų supa. Savo kuriamą stilių, dizainą ant objektų perkelsiu taip pat bendradarbiaudama su kitais prekių ženklais.

– Sakėte, kad daugiau nei prieš dešimtmetį stilius nestandartiniams dydžiams dar buvo problema, dabar situacija pasikeitė. Galbūt apskritai dabar esame ne tokie reiklūs savo išvaizdai ir nebespraudžiame savęs į tam tikrus nusistovėjusius grožio standartus?

– Už vieną dalyką esu dėkinga pandemijai ir karantinui: kai visi tapome izoliuoti, nebeliko vakarėlių, pasirodymo, reikalingo viešumoje, nebeliko taisyklių, tad žmonės labai išlaisvėjo. Reikalingas tapo drabužis, su kuriuo jaučiamės gerai ir patogiai. Atsirado sportinės aprangos pasiūla. Tačiau tai tik trumpalaikis sprendimas.

Juk namuose, būdamas su antrąja puse, vyru, partneriu ar draugu, negali visada vaikščioti su chalatu, pižama, sportine apranga. Reikalinga tai, kas būtų patogu, nereikalautų sudėtingos priežiūros, tačiau būtų gražu ir stilinga. Čia mano laukas, tai, kas man patinka, kas rūpi, tai, dėl ko vėl sugrįžau.

Gražiausias dalykas, kurį žmonės gali duoti vieni kitiems, – abipusis augimas.

– Nors šiandien kalbamės džiugia proga, jūsų gyvenime netrūksta ir išbandymų. Sakoma, kad mums likimas duoda tiek, kiek galime pakelti, per pastaruosius porą metų jums teko pakelti tikrai daug – verslo sustabdymas, skyrybos su vyru, mamos mirtis... Kaip pakelti tiek daug?

– Buvo labai sunku, per pastaruosius kelerius metus buvau ištreniruota pakelti labai didelį stresą, prisitaikė mano organizmas, emocijos, emocinis intelektas. Žinoma, kai patiriama didelė įtampa, sustreikuoja ir kas nors fiziniame kūne. Juk viskas turi pasekmes, paveikia ir psichologinę būseną, ir sveikatą, ir priimamus sprendimus, tolesnio gyvenimo pasirinkimą... Niekas nenubėga kaip vanduo nuo žąsies. Tik noriu tikėti, kad viską jau išgyvenau ir perėjau.

Kol žmogus mokosi, tol jis yra gyvas, augantis, sveikos dvasios.

– Ištikus dideliems gyvenimo sukrėtimams, aplinkiniai dažnai kartoja, kad laikas gydo. Bet ar tikrai jis gydo?

– Lengva pasakyti, kad laikas gydo. Iš patirties žinau, kad užsidarius vienoms durims atsiveria kitos, tačiau tas laikas, kurį tenka išlaukti, skausmas, kurį tenka išgyventi, – kiekvienam kitoks ir savaip sunkus. Puikiai žinau, ką reikia pereiti, kad galiausiai tos kitos durys atsidarytų...

– Paprastai ir skyrybos palieka daug nuoskaudų. Kaip jų nesinešti su savimi, negailėti ir nesigailėti dėl to, kas nutiko?

– Neapsiavęs kito žmogaus batų nesuprasi, kas, kodėl ir kaip įvyko. Laikas eina, paleidimo mechanizmas įsijungia ir paleidi tai, kas skaudino. Su buvusiu vyru sąmoningai pasirinkome likti draugais, sąmoningai pasirinkau vis tiek jį laikyti šeima. Taip esame sutarę ir normaliai bendraujame. Paleidome vienas kitą. Žinoma, minčių kyla visokių, galvoje vyksta analizė, kas ir kodėl taip susiklostė. Tačiau taip jau susiklostė ir yra neišvengiama. Reikia gyventi toliau. Dabar gyvenu kūryba.

– Kaip manote, kas santykiuose svarbiausia ir didžiausia vertybė?

– Pats gražiausias dalykas, kurį žmonės gali duoti vieni kitiems, – abipusis augimas, kai vieno kitam daroma įtaka sudaro sąlygas abiem augti kaip asmenybėms, kaip žmonėms. Visos krizės įvyksta tada, kai bent vienas iš partnerių užstringa ir augti nebegali.

Didžiausias tolesnio santykių vystymosi ir krizių sprendimo priešas – nesikalbėjimas. Didžiausia pagalba, didžiausias įrankis, kuriuo galima pasinaudoti norint išspręsti krizes, – labai atviras kalbėjimas. Vos tik prasideda paslaptys, nutylėjimai, nuslėpimai, viskas ima griūti...

– Bet kartais atrodo, kad nieko nėra sunkiau, nei būti atviram: daugelį dalykų arba pacukruojame, arba pasiliekame sau, nutylime savo emocijas, išgyvenimus, nesėkmes. Juk sunku pripažinti „suklydau“, „man nepavyko“, o atvirumas, rodos, tik apnuogina silpnybes.

– Sunku pasakyti ir „suklydau“, ir „nepavyko“, o dar sunkiau pasakyti „padėk man“, „pats vienas negaliu, neišeina“. Dar sunkiau, jei dėl vienų ar kitų priežasčių šalia esantis žmogus nenori padėti. Kiekviename šokyje – du žmonės. Net tada, kai šoki su savimi. Tas žaidimas priklauso nuo dviejų žmonių, jų nusiteikimo. Net jei vienas yra visiškai atviras, kitas gali būti nusprendęs nesikalbėti. Ir tada santykiai vis tiek neveikia. Tik sąmoningas dviejų žmonių apsisprendimas bendradarbiauti gali ką nors padaryti.

Vos tik prasideda paslaptys, nutylėjimai, nuslėpimai, viskas ima griūti...

– Skyrybos pakeičia daug dalykų – tenka mokytis gyventi vienam, keičiasi įpročiai, gyvenimo būdas. Ar labai pasikeitė jūsiškis?

– Tiesiog į daugelį dalykų pradėjau žiūrėti sąmoningiau ir labai pakeičiau gyvenimo būdą: pradėjau daug sportuoti, visiškai atsisakiau alkoholio, cheminių vaistų, pakeičiau mitybą...

– Ir dainuoti pradėjote?

– Dainuoti pradėjau seniau, po to, kai uždariusi verslą pasinėriau į kūrybą. Mokytis dainuoti – sena mano svajonė. Tiesiog noriu nebijoti dainuoti, pasitikėti savo balsu, kurti dainas ir tam skirti dalį laisvalaikio.

– Dažnas, sukūręs šeimą, susilaukęs vaikų, nustoja mokytis naujų dalykų, nebeprisimena savo talentų ir jų nepuoselėja...

– Galbūt gyvenu burbule, kuriame matau gražius pavyzdžius, žmones, nuolat besimokančius ko nors naujo. Labai visus palaikau. Manau, kol žmogus mokosi, tol jis yra gyvas, augantis, sveikos dvasios. Nauji išmokti dalykai atveria naujų galimybių, naujų matymo kampų.

Per pastaruosius ketverius metus baigiau ir antrą aukštąjį – ekonomikos mokslus. Iš esmės mano studijų pasekmė buvo tai, kad pamačiusi savo veiklą globaliau suvokiau, jog ji prisideda prie tos baisios, netvarios pasaulinės mašinos, tad nusprendžiau sąmoningai ją sustabdyti, siekdama, kad rytojus būtų geresnis, kiek tai nuo manęs priklauso.

– Ar galima sakyti, kad kūrybinė veikla jums tapo savotiška terapija?

– Veikiau tai yra mano gyvenimas. Neturiu savaitgalių, laisvadienių ar švenčių – dirbu kada noriu ir dirbu nuolat. Mano darbas – mokymasis, ugdymas, kūryba – be galo man įdomūs dalykai. Mano misija – sujungti, rodos, nesujungiamus dalykus, veiklas, suburiu aplink save žmones, supažindinu, per mane gimsta nauji projektai. Esu tarsi sankryžoje, kurioje visi susieina ir toliau nueina dirbdami kartu. Dėl to labai gerai jaučiuosi. Mano veikla neskirstoma į darbą, terapiją ar laisvalaikį. Tai viskas viename.

Tik sąmoningas dviejų žmonių apsisprendimas bendradarbiauti gali ką nors padaryti.

– Anksčiau, kai turėjote verslą, nesikratėte darboholikės etiketės, tačiau dabar, kai darbas, kūryba ir laisvalaikis susiliejo, rodos, toks apibūdinimas jums nebetinka...

– Man patinka naujas pasaulis, kuriame žmonės nebedirba vieni kitiems ar yra samdomi, o bendradarbiauja kaip partneriai. Turėdami asmeninę veiklą susitinka tam, kad įgyvendintų bendrus projektus, ir išsiskiria iki kitų projektų. Manau, kad bendradarbiavimas – ateities darbo struktūra.

– Esate Stiklo kvartalo idėjos autorė, kaip dabar gyvena ši bendruomenė?

– Laukimu. Tai pramogų vieta, kurioje galima skaniai pavalgyti, apžiūrėti parodas, pamatyti gatvės instaliacijų, papuoštų vitrinų, vietos įžymybių, paminklų, pajusti su niekuo nesulyginamą senamiesčio nuotaiką. Šiuo metu kvartale dirba tik kelios vietos, teikiančios maisto išsinešti paslaugas, butikėliai su atskirais įėjimais. Šie, beje, taip pat kenčia nuo to, kad kol kas neveikia šalia esantys restoranai, neatvyksta turistų.

Parduotuvių durys atvertos ir laukia užsukančių pavienių praeivių, veiklą vykdo internetu. Iki rudens pratęsta Sauliaus Vaitiekūno paroda „Debesys“ po atviru dangumi. Kadangi visas verslas buvo sustabdytas, nėra lėšų instaliacijai pakeisti. Galbūt rudenį bus įgyvendintas naujas projektas, bet kol kas laukiame geresnių laikų.

Laikas, kurį tenka išlaukti, skausmas, kurį tenka išgyventi, – kiekvienam kitoks ir savaip sunkus.

– Ko tikitės iš ateities? Eiti į priekį lengviau, kai galvoji, kad ten laukia kas nors gražaus.

– Labai tikiuosi, kad su masine vakcinacija vėl galėsime naudotis galimybėmis, kurias turėjome prieš pandemiją. Galėsime laisvai keliauti ir pamatyti skirtingas vietas, kurios dabar apmirusios. Pati turiu pilnas kišenes projektų, susijusių ir su Vilniumi, ir su jo senamiesčiu, ir su savimi. Kol kas nėra galimybių jų visų įgyvendinti, tačiau laukiu. Dirbu prie naujų kapsulių mados ir ne tik.

Taip pat esu būsimo serialo apie Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą „Karalaitė Barbora“ koprodiuserė. Mano užduotis – įgyvendinti 16 amžiaus Žygimanto Augusto dvaro kostiumų atkūrimo ir gamybos projektą. Ypač graži misija, kad tie karališkieji kostiumai (dvariškių, dvaro kariuomenės, miestiečių) po filmavimo būtų perduoti Valdovų rūmams. Taip pat rengiu įvairius projektus, kurie padėtų paremti kokybišką kostiumo atkūrimą ir kostiumus Valdovų rūmų ekspozicijoje galėtų pamatyti visi, kas nori.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt