Veidai

2021.04.15 07:30

Žiniukė Eglė Matonienė – apie eterio netikėtumus, šeimą ir ankstaus ryto ritualus

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.04.15 07:30

„Televizijos ekrane dukros yra mačiusios ir mamą, ir tėtį, bet, spėju, tikrai mieliau rinktųsi žiūrėti filmukus nei mamą, skaitančią žinias“, – portalui LRT.lt su šypsena pasakoja žurnalistė, LRT žinių vedėja Eglė Matonienė, prieš mėnesį įsiliejusi į LRT naujienų tarnybą. Kuo Eglė gyvena užvėrusi TV studijos duris?

– Vasario pabaigoje įsiliedama į LRT TELEVIZIJOS žinių vedėjų komandą sakėte, kad priimate tai kaip naują iššūkį. Kaip sekasi, apšilote kojas?

– Kojas apšilau, bet prie tiesioginio eterio dar pratinuosi. Darbą panašiai ir įsivaizdavau, žinojau, kur einu. Tik gal tikėjausi, kad tiesioginio eterio netikėtumai bus retesni. Per pirmą darbo mėnesį jau pasitaikė visokių nutikimų – buvo ir techninių nesklandumų, sunkiai valdomo juoko prieš pat eterį, kartą atbėgau į studiją iki žinių pradžios likus gal pusei minutės. Tikiu, kad dar daug visko bus, bet smagiau, kai žinios praeina be siurprizų.

– Kai sulaukiate įdomaus pasiūlymo, iškart sakote „taip“? Ar apskritai gyvenime vertinate stabilumą, ar mėgstate pokyčius, iššūkius?

– Šiaip esu gan spontaniška, bet kuo toliau, tuo labiau, prieš priimdama sprendimą, stengiuosi pasverti visus „už“ ir „prieš“. Galiu per 5 minutes nuspręsti ir suplanuoti atostogas, bet su svarbiais klausimais turiu pamiegoti ir pagyventi. Mano visi svarstymai baigiasi „na, blogiausiu atveju tai...“ ir jei tas „blogiausias“ ne toks jau baisus – rizikuoju. Mėgstu adrenaliną ir pokyčius, bet kartu labai vertinu saugumą.

Darbas man buvo ir yra svarbu, bet asmeninis gyvenimas ir šeima – svarbiau.

– Dėl žinių laidos „Labas rytas, Lietuva“ laiko tenka atsibusti tada, kai visas miestas dar miega. Dideliu iššūkiu tapo tie ankstyvi rytai?

– Esu iš tų, kuri atsikelia tada, kada reikia, todėl keltis paryčiais man nėra labai sunku. Prieš „Labą rytą“ keliuosi 3.30 val., pasilieku laiko lėtai pabusti – neskubėdama išgeriu kavos, peržvelgiu, ar ko svarbaus neįvyko per naktį. Ko turbūt gyvenime nebuvau dariusi, dabar 4 val. ryto klausau LIETUVOS RADIJO žinių.

Atėjus į televiziją viskas pradeda vykti labai greitai. „Labame ryte“ yra penkios žinios, tarpai tarp jų – vos po 15 minučių, todėl laikas pralekia nepastebimai. 9 val. ryto jau būnu namie, baigusi darbą. Iš pradžių atrodė labai smagu – laisva diena, daug laiko ką nors kito nuveikti. Bet greitai supratau, kad poilsis dieną irgi savotiška darbo dalis.

– Įdomu, ar visada savo ateitį siejote su žurnalistika, žiniasklaida?

– Mokykloje nelabai įsivaizdavau, kuo norėčiau būti, neturėjau supratimo, ką gyvenime norėčiau veikti. Žurnalistika buvo vienas iš pasirinkimų pildant prašymą studijuoti, bet atrodė tolimas ir sunkiai pasiekiamas. Per stojamąjį egzaminą supratau, kad per daug save nuvertinau. Sekėsi puikiai, bet studijoms universitete vis dėlto pasirinkau politikos mokslus.

Lygiagrečiai baigiau žurnalistikos profesines studijas, po jų praktiką atlikau LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnyboje. Man buvo vos 18, džiaugiausi ir didžiavausi, žurnalisto darbas man atrodė labai ypatingas. Dabar viskas atrodo kur kas paprasčiau, bet taip, televizija turi labai daug žavesio ir tai įtraukia.

Vaikai perskirsto tėvų laiką, dienotvarkes ir mintis.

– Dėl ko labiausiai mylite savo darbą?

– Nežinau, ar yra kokia viena priežastis, man tiesiog patinka daryti tai, ką darau. Žiniasklaidoje su nedidelėmis pertraukomis dirbu daugiau kaip 15 metų. Man įdomu suktis naujienų sraute, būti įvykių epicentre. Mes tiek daug savo gyvenimo skiriame darbui, kad būtų labai liūdna daryti tai, kas nemiela. Be paties darbo, man dar labai svarbu mikroklimatas – profesionalūs, pagarbūs, žmogiški santykiai, gera atmosfera.

– Jūsų vyras – daugeliui taip pat gerai žinomas, tai Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vadovas Ramūnas Matonis. Ar dažnai namuose pokalbiai sukasi apie darbus? Nori nenori, jūsų darbas tam tikra prasme susijęs.

– Namuose kalbamės apie viską, apie darbus taip pat. Natūralu, kad susirinkę vakare aptariame, kaip kam sekėsi, kas įdomaus nutiko per dieną. Jei darbo klausimais nuomonės išsiskiria, stengiamės į diskusijas nesivelti.

– Turite dvi dukras, ar jos stebi mamą televizijos eteryje? Kokių įžvalgų turi?

– Auginame dvi dukras, joms mūsų darbai yra labai natūralūs, niekuo neišsiskiriantys iš kitų. TV ekrane abi yra mačiusios ir mamą, ir tėtį, bet, spėju, tikrai mieliau rinktųsi žiūrėti filmukus nei mamą, skaitančią žinias.

Greitai supratau, kad poilsis dieną irgi savotiška darbo dalis.

– Jūsų kolegės žurnalistės, norėdamos įsitvirtinti žiniasklaidos rinkoje, neskuba tapti motinomis arba iš motinystės atostogų grįžta labai anksti, nerimauja, ar dar ras darbo vietą. Kaip manote, yra pagrindo tokiam nerimui?

– Niekada nekėliau sau tokio klausimo. Darbas man buvo ir yra svarbu, bet asmeninis gyvenimas ir šeima – svarbiau. Gimus pirmai dukrai visiškai atitrūkau nuo darbo. Rūpinausi pirmagime ir namais, buvo nuostabus laikas, tikros motinystės atostogos. Į darbą grįžau po pusantrų metų, jau buvau pasiilgusi darbo, kolegų.

Tačiau tik grįžusi supratau, kad gyvenimas nebesidalija vien į darbą ir laisvalaikį, o dirbti tiek, kiek anksčiau, tiesiog nebeišeina. Vaikai perskirsto tėvų laiką, dienotvarkes ir mintis. Bet persiorientuoji ir gyvenimas nesugriūva. Darbą tikrai rasti lengviau, nei suplanuoti motinystę.

– Ar norėtumėte, kad ir jūsų mažosios taip pat pasuktų į žurnalistiką?

– Norėčiau, kad vaikai rastų savo kelią ir džiaugtųsi eidami į darbą ir iš jo. Kokia sritis tai bebūtų, svarbiausia, kad joms ten būtų įdomu.

Retai kada susimąstome, kiek daug žmonių reikia įvairiausios pagalbos. Drauge yra smagu, kai pamatai, kiek yra norinčiųjų padėti.

– Žinių tarnyboje dirbantys kolegos neretai sako, kad net ir laisvalaikiu negali atitrūkti nuo karščiausių aktualijų. Dažnas jų savo darbą vadina gyvenimo būdu. Ar jums jūsų darbas – gyvenimo būdas? Kaip išlaviruojate tarp darbo ir šeimos?

– Taip, darbas žiniose savo specifika neleidžia visiškai atitrūkti, naujienų srautas supa nuolat. Specialiai darbo ir šeimos laiko neskaidau, bet kiek įmanoma stengiuosi užduotis pasidaryti darbe. Net jei galiu kai ką pasidaryti nuotoliniu būdu, mieliau einu į televiziją. Visas mano laisvalaikis yra skirtas šeimai, vaikams, namams, tad, tikiuosi, viskas susibalansuoja.

– Kad ir nuo mylimo darbo kartais reikia pailsėti ir atitrūkti. Kas labiausiai padeda atitrūkti jums?

– Man labai patinka keliauti, kaip ir daugelis, šiuo metu to labai ilgiuosi. Atostogų kryptys ir pobūdis keitėsi su laiku. Anksčiau dviese daug kur keliaudavome, nuomodavomės automobilį, nemažai apvažiuodavome. Gimus vaikams pažintines keliones pamažu pakeitė poilsinės. Nori nenori tenka derinti visų interesus. Pernai pirmą kartą ilsėjomės visiškai be plano.

Kasdienybėje nuolat ir daug planuoju, organizuoju, tai pati nustebau, kaip gerai pailsėjau, spręsdama, ką veikti, pagal nuotaiką paskutiniu momentu. Nesu itin komunikabili, bet mielai leidžiu laiką su artimiausiais draugais. Prisigalvojame visokių veiklų, žaidžiame stalo žaidimus. Labai tikiuosi, kad vasarą vėl galėsime gyvai matytis, organizuoti žygius baidarėmis, keliauti į gamtą, prie jūros.

Dažnai per daug bandome suprojektuoti ateitį, nebepastebime ir nebeįvertiname kasdienių dalykų. Stengiuosi sustoti, apsidairyti, padėkoti už tai, ką turiu.

– Jūsų darbas susijęs su televizija, o ar televizija susijusi su jūsų laisvalaikiu?

– Turiu keletą mėgstamų laidų, nuostabu, kad dabar galima visą aktualų turinį žiūrėti sau patogiu laiku. Per karantiną atsirado savotiškas savaitgalio ritualas – rytus pradedu žiūrėdama LRT laidas „Pasivaikščiojimai“ arba „Stambiu planu“. Dienomis, kai nedirbu, visuomet žiūriu žinias ar „Panoramą“. Grįžusi iš darbo mėgstu pabūti ir tyloje. Bet jos ne tiek ir daug, nes televizorius gan dažnai būna užimtas filmukais.

– Vasarį sakėte: „Mėgstu sakyti, kad viskas gyvenime vyksta tada, kada turi įvykti.“ Tikite likimu?

– Taip, tikiu, kad viskas turi savo laiką ir vietą, o geriausi dalykai nutinka, kai mažiausiai tikiesi. Viskas turi priežastis ir pasekmes, o joms daryti įtaką, deja, galime ne visada.

Man atrodo, kad dažnai per daug bandome suprojektuoti ateitį, nebepastebime ir nebeįvertiname kasdienių dalykų. Stengiuosi sustoti, apsidairyti, padėkoti už tai, ką turiu. Tikrai dažnas mūsų esame daug turtingesnis, nei kartais jaučiamės. Ir nebūtinai materialiąja prasme.

– Jau metus gyvename su karantinu ir pandemija. Nors tai ir sunkus metas daugeliui, dažnas pasvarsto ką nors atradęs ar naujai pažvelgęs į savo kasdienybę. Ką per karantiną atradote jūs?

– Pirmiausia tai, kad namuose trūksta vietos. Iš tikrųjų, buvo labai sudėtinga dirbti iš namų su vaikais. Iki šiol nesuprantu, kaip žmonės moka suderinti. Pirmą kartą susimąsčiau apie gyvenimo bute minusus.

Pandemijos pradžia buvo tikras iššūkis, bet guodė mintis, kad visi tėvai gyvena daugiau ar mažiau tuo pačiu. Kasdien sau primindavau, kad prieš sveikatą viskas tik nereikšmingos smulkmenos, svarbiausia – kaip nors prasilenkti su koronavirusu.

Iš naujo atradome ilgus pasivaikščiojimus. Vėlai vakarais eidavome į Vingio parką, tikėdamiesi nesutikti žmonių, bet panašiai galvojančių buvo daugiau, nei galėjome įsivaizduoti. Kad nors per stiklą pakeistume aplinką, vos ne kasdien važiuodavome pasivažinėti. Per vaikų pietų miegą automobilyje išvažinėjome įvairiausius Vilniaus mikrorajonus, atradome tokių, kurių net neįtarėme egzistuojant.

Per pandemiją teko šiek tiek savanoriauti pagalbos linijoje „Stiprūs kartu“. Dar viena vertinga patirtis, padėjusi pamatyti toliau savo socialinio burbulo. Retai kada susimąstome, kiek daug žmonių reikia įvairiausios pagalbos. Drauge yra smagu, kai pamatai, kiek yra norinčiųjų padėti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt