Veidai

2021.04.09 05:30

Meilę dviem vaikams dalijanti Živilė Kropaitė: svarbu sekti savo būseną, o jei tampa per sunku – ieškoti pagalbos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.04.09 05:30

Šiuo metu motinystės atostogose esanti LRT žurnalistė Živilė Kropaitė šypsosi, kad kartais po dienos su dviem mažais vaikais jaučiasi taip, tarsi visą dieną būtų dirbusi statybose. Vis dėlto ji pripažįsta, kad antrą vaiką auginti lengviau, o ir pilnatvės jausmas stipresnis. „Šis laikotarpis man yra labai brangus ir vertingas“, – portalui LRT.lt sako ji.

– Rugsėjo pabaigoje jūsų šeimą papildė antra atžala – dukrytė Dorotėja. Nors namuose atsirado dvigubai daugiau meilės ir klegesio, atsirado ir dvigubai daugiau rūpesčių. Labai pasikeitė gyvenimo tempas?

– Galiu tik patvirtinti banalią tiesą, kad tam tikra prasme antrą vaiką auginti lengviau nei pirmą. Pirmagimis pakeičia gyvenimą, atsiranda daug naujų dalykų. Be to, esi įsisukęs į darbus, kažkur leki, skubi, tad vaiko atsiradimas gali būti nemenku šoku. Gimus antrajam tavo gyvenimas jau būna tam tikra prasme pasikeitęs, viskas yra daug aiškiau, tad ir įtampos ar baimių yra mažiau.

Žinoma, auginti ir prižiūrėti du mažus vaikus nėra paprasta, ypač jei tenka pasilikti su jais vienai. Mažylę dabar tenka saugoti nuo brolio. Šiam dar nėra trejų, tad jo impulsų kontrolė nėra susiformavusi, be to, jam dar sunku suvokti, kad kitam gali skaudėti ar pan. Taigi iš didelės meilės jis gali netyčia stiprokai trinktelėti ar pabandyti sesę paimti už kaklo.

Laukiu vakaro, kad galėčiau ištiesti kojas, o jas ištiesusi jaučiuosi taip, tarsi visą dieną būčiau dirbusi statybose.

– Dažnas sako, kad auginant pirmagimį, rodos, reikia kiekvieną dulkelę nuo jo nupūsti, sverti kiekvieną maistelio gramą, vandens temperatūrą matuoti, kiekvieną kartą jam suverkus skubėti prie lovelės ir pan. Auginantys antrąjį dažnai pastebi, kad į viską jau žiūrima daug paprasčiau. Kaip yra tavo atveju?

– Panašiai. Anksčiau matuodavai vandens temperatūrą, o dabar nė nežinai, kur tas termometras padėtas, ir jo jau nebeieškai. Ir gramų jau taip kruopščiai nebeskaičiuoji. Viską darai iš inercijos ir į viską žiūri paprasčiau.

Mažylei suverkus nelekiu kaip kulka prie lovytės ir neskubu jos apkamšyti vos tik išgirdusi pirmąjį jos išleistą garsą, kaip buvo su Vėju. Pasiskaičiusi daugiau psichologinių knygų apie vaikų auginimą supratau, kad tai ne tik nėra žalinga, bet gali būti ir naudinga – taip vaikas anksčiau išmoksta pats užsiimti, išsiugdo kitų savybių. Žinoma, sovietinė mokykla, raginusi leisti kūdikiui paverkti, yra visiška nesąmonė. Tiesiog bandau pasakyti, kad nieko nenutiks, jeigu vieną kitą kartą neatsidursi šalia tą pačią sekundę, kai jis apsiverkė.

Tiesa, kai laukiausi dukros, maniau, kad jaunėlei bus skiriama labai daug dėmesio, kad ji bus numylėta, numyluota, nerimavau, kad sūnus gali jaustis užmirštas ar stokoti dėmesio. Tačiau realybė kitokia. Nenorėdama, kad vyresnysis jautriai reaguotų į sesės atsiradimą ir tai keltų daugiau neigiamų emocijų, jam skiriu daugiau dėmesio, nei tikėjausi. Pastebiu, kad, abiem pravirkus, atrodo, kad labiau skubu prie vyresniojo...

– Iš tiesų, kai kalbėjomės praėjusią vasarą, dar tik laukeisi ir sakei, kad daugiausia nuogąstavai dėl to, kaip gimus antram vaikeliui reikės paskirstyti dėmesį, kaip Vėjas priims kitą vaikelį.

– Labai stengėmės sūnų paruošti, likus porai mėnesių iki sesės gimimo išleidome jį į darželį. Norėjome, kad darželio jis nesietų su naujos šeimos narės atsiradimu. Daug su juo apie tai kalbėjome, žaidėme žaidimus... Vis tik turbūt neįmanoma prevenciškai sureguliuoti kito žmogaus emocijų ir paneigti realybės.

Knygoje „Mano vaikai nesipyksta“ yra puikus pavyzdys – įsivaizduokite, kad jūsų vyras ar žmona atsiveda naują sutuoktinį ir gražiai pasako, kad nuo šiol jį ar ją mylės taip pat, kaip ir jus, gyvensite visi gražiai ir laimingai. Iš vaiko perspektyvos mažesnio brolio ar sesės atsiradimas atrodo taip pat – net ir taikiai apie tai kalbant, realybė pasikeičia, meilę tenka dalytis, atsiranda įvairių emocijų. Vis tik tai nemenkas pokytis.

Mūsų Vėjui būna visaip – kartais jis labai myli sesę, nori su ja žaisti, o kartais susiraukia: „Mama, nemaitink dabar jos!“ Vis dėlto manau, kad sunkiausia dar ateityje – vaikus auginančios draugės sakė, kad kai mažasis sulaukia pusmečio, pradeda geriau suvokti aplinką, prasideda ir pirmieji žaislų nepasidalijimai ir tikrieji tėvų galvosūkiai. Taigi reikės išgyventi ir tokį etapą.

– Sakoma, kad antras vaikas ateina konkuruoti, tad ir jo būdas dažnai būna kitoks. Ar pastebi skirtumų tarp to, koks buvo Vėjas ir kokia dabar yra Dorotėja?

– Nežinau, ar tai susiję su tuo, kad Dorotėja antras vaikas, ar su tuo, kad ji mergaitė, tačiau pasitvirtino dar viena banali tiesa, kad antras vaikas yra ramesnis. Atrodo, kad ji ir miega ramiau, ir ilgiau ne ant rankų pabūna. Vėjui reikėjo labai daug dėmesio, jis mėgo būti nešiojamas, sūpuojamas.

Tačiau galbūt tai susiję ir su pačių tėvų būsena – ir antro nėštumo metu, ir vaikeliui gimus tėvai būna ramesni. Galbūt ir Dorotėja dėl to yra ramesnė.

Nenorėdama, kad vyresnysis jautriai reaguotų į sesės atsiradimą ir tai keltų daugiau neigiamų emocijų, jam skiriu daugiau dėmesio, nei tikėjausi.

– Beje, Dorotėja gimė rugsėjo pabaigoje, pavyko išvengti gimdymo su apsaugine kauke?

– Antrasis karantinas dar nebuvo prasidėjęs, tad gimdyti galėjau be kaukės, o gimdyme dalyvavo ir vyras. Aišku, bendras fonas buvo kitoks – kažkur už sienų gydytojai kovojo su pandemija, bet vis tiek visas mano dėmesys ir nerimas buvo sutelktas į gimdymą.

Šiaip antrasis gimdymas buvo paprastesnis – pirmą kartą viskas truko kone pusantros paros, šįkart – gal pusantros valandos. Pasitvirtino dar viena klišė – apie tai, kad antrasis gimdymas būna lengvesnis.

– Kalbant apie klišes ir iššūkius, dažnai teigiama, kad vienu didžiausių išbandymų yra žindymas, sutinki?

– Iššūkių išvengti nepavyko ir maitinant pirmąjį, ir antrąjį vaikus. Maždaug 3–4 mėnesį sumažėja laktacija, tai reiškia, kad mano organizmas nepagamina tiek pieno, kiek jo nori mano vaikai. Nors nuomonių yra įvairių, pasikonsultavusi su laktacijos specialistais turėjau pripažinti, kad turėsiu primaitinti. Vis tik svarbiausia žindymo taisyklė – sotus vaikas, tad nieko blogo padėti savo organizmui.

Iš tiesų, kiekvienas vaiko raidos etapas – naujas iššūkis. Svarbiausia patenkinti vaiko poreikius, tačiau nereikėtų pamiršti ir savųjų, svarbu sekti savo būseną, o jei pasidaro per sunku, reikia ieškoti pagalbos. O su kiekvienu išspręstu iššūkiu atsiranda ir savotiškas pasitenkinimas.

– Sakai, svarbu sekti savo būsenas, tačiau ar įmanoma, kai namuose – du mažyliai? Veikiausiai net ir paprasčiausiems poreikiams, pvz., miegui, ne visada užtenka laiko...

– Kai Vėjas būna darželyje, viskas atrodo ganėtinai paprasta – Dorotėja geriau miega, tad ir aš fiziškai jaučiuosi geriau, mažiau pavargusi. Galbūt tiesiog pripratau prie būsenos, kai esi neišsimiegojusi, bet fiziškai tikrai jaučiuosi labiau pailsėjusi nei tada, kai auginau vien tik Vėją.

Tačiau jei sūnus pasijunta prastai ir negalime jo vesti į darželį... Tokiomis dienomis tiesiog laukiu vakaro, kad galėčiau ištiesti kojas, o jas ištiesusi jaučiuosi taip, tarsi visą dieną būčiau dirbusi statybose.

Gimus antrajam tavo gyvenimas jau būna tam tikra prasme pasikeitęs, viskas yra daug aiškiau, tad ir įtampos ar baimių yra mažiau.

– Visuomet buvai veikli, sukaisi darbuose, projektuose. Ar dabar jau pripranti prie būsenos, kai tenka pabūti tik mama?

– Kai pagalvoji, gimus Dorotėjai tik sykį buvau kirpykloje, vedžiau 2 ar 3 renginius. Daugiau niekur ir nebuvau išėjusi. Žinoma, prie to prisideda ir karantinas. Atrodo, kad radusi laisvesnę valandėlę galėčiau perskaityti krūvą knygų apie motinystę ir vaikų auklėjimą, tačiau negaliu negalvoti apie saviraišką, tad turiu projektų, kuriais užsiimu laisvu laiku.

Blaškymosi po kelias sferas norisi vis mažiau. Per karantiną ir pandemiją pastebiu, kad žmonės negali dirbti, negali keliauti, laukia geresnių laikų, o aš vis dažniau sau pasakau, kad reikia džiaugtis tuo, ką turiu.

Šis laikotarpis man yra labai brangus ir vertingas, suprantu, kad gerai yra tada, kai visi esame sveiki, visi esame namuose, o yra žmonių, kurie galbūt dabar jaučiasi pavargę ir vieniši. Žinau, ką tai reiškia, nes kažkada ir pati tai išgyvenau.

Dabartinė mano būsena suteikia daugiau pilnatvės jausmo, kurio galbūt buvo mažiau pirmą kartą tapus mama. Tada dar lydėjo svarstymai apie saviraišką, apie norą užkariauti pasaulį. (Juokiasi.) Dabar galiu pasidžiaugti tuo, ką turiu, ir pasakyti, kad viskas yra gerai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt