Veidai

2021.04.08 18:45

Vietos gentis aplankę Starkus ir Radzevičius – apie baobabų medų, žmonų pirkimą ir kas gina jų šeimas

LRT.lt2021.04.08 18:45

Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionė po Afriką ritasi į pabaigą. Pastarosiomis dienomis keliautojai aplankė vietos gentis, pamatė jų papročius, paragavo baobabų medaus, išbandė masajų mediciną ir dar papasakojo Afrikos moksleiviams, kur yra Lietuva ir kas gina čia pasilikusias jų šeimas.

Martyno ir Vytaro kelionė po Afriką artėja prie pabaigos – jau netrukus keliautojai sugrįš namo, čia parsiveš ir daugybę filmuotos medžiagos įspūdžių, kuriuos LRT žiūrovai vėliau išvys kelionių cikle „Kitą kartą Afrikoje“. Aplankę Ugandą ir Keniją jie šiuo metu vieši Tanzanijoje, bet jau netrukus kels sparnus ir artės link namų.

Ne vieną dieną riedėję per savanas ir grožėjęsi gyvūnais, keliautojai aplankė vietos kaimus. Su Hadzabe genties medžiotojais jie leidosi į medžioklę, o vėliau ragavo baobabų medaus. „Ši gentis – viena iš nedaugelio tokių išlikusių Tanzanijoje – gyvena grynai taip pat, kaip ir prieš kelis tūkstančius metų: nuolatos klajoja po krūmynus, renka laukinius vaisius, uogas, medų ir medžioja bet ką, kas juda“, – savo socialiniame tinkle pasakojo lietuviai.

Kadangi jie norėjo pamatyti visą medžioklės procesą, keltis turėjo dar su tamsa ir saulei dar nepatekėjus turėjo pasiekti Hadzabe stovyklą.

„Pataikėme į patį pasiruošimo medžioklei įkarštį. Ypatingai svarbus darbas buvo sėdėti sutūpus aplink laužą ir pasakotis juokingas istorijas. Mūsų šeimininkų teigimu, šiuo metu lauke (t.y. kelių metrų spinduliu aplink laužą) yra pragariškas šaltis ir speigas, ir joks išmintingas medžiotojas tokiu oru (maždaug 20 laipsnių šilumos) į lauką nė kojos nekeltų“, – pasakojo keliautojai.

Ieškodami tinkamų paukščių ar gyvūnų (o tinka bet koks gyvūnas, išskyrus hienas, nes jos ėda dvėselieną), medžiotojai kasdien gali nueiti iki keliasdešimties kilometrų. „Tempdamiesi paskui save gaują puškuojančių baltaodžių, jie buvo nusiteikę gailestingiau – mūsų pasivaikščiojimas truko maždaug 8 kilometrus“, – pridūrė komanda.

Sumedžiojus žvirblį, šis buvo iškeptas ir čia pat suvalgytas priešpiečiams. Paragavo ir būrys medžiotojų, ir Vytaras su Martynu. „Galiausiai mūsų naujieji bičiuliai pranešė, kad medžioklė baigta ir laikas pasirūpinti desertu. Ar ragavote baobabų medaus, klausia. Baobabų medus?

Tai kad mes ir baobabo nesame ragavę, ką jau kalbėti apie jo medų, – įspūdžiais dalijosi lietuvių ekipažas. – Šis yra visiškai kitoks, negu mums įprastas medus. Labiau primena egzotiškų vaisių džemą, o ne medų. Tiesa, ten tarp tų korių to medaus nėra tiek daug – gaunasi tokia kaip kramtomoji guma, kur tu žiaumoji tą aprūkusį laukinių bičių vašką, o protarpiais išspaudi ir po lašelį skanumo.“

Pamedžiojus ir baobabų medaus paragavus, atėjo metas trumpam stabtelti ir pasigražinti – Vytaras užsuko į grožio saloną ir išbandė vietos kirpėjo – barzdaskučio paslaugas.

Kitą dieną keliautojai galėjo išbandyti ir dar vieną vietinėms moterims įprastą ritualą: „Visą kelionę su susižavėjimu žiūrėjome, kaip grakščiai afrikietės moterys tampo ant galvos įvairiausius, iš pažiūros tikrai sunkius nešulius. Vis knietėjo išbandyti.“ Ir išbandė, nors vietos moterys tikino, kad tai – moteriška privilegija.

Keliautojams teko sugrįžti ir į mokyklos suolą. „Kai prašėme mūsų bičiulių, kad padėtų patekti į tikrus Tanzanijos tautų ir genčių kaimus, nė nenutuokėme, kad kiekviename kaime pirmiausiai atsidursime mokykloje. Pasirodo Afrikoje mokykla yra pats didžiausias kiekvieno kaimo pasididžiavimas. Nesvarbu, kokios būklės bebūtų – jei yra stogas, sienos ir mokyklinė lenta – tai jau mokykla, ir tai reiškia, kad kaimas jau pasiruošęs 21 amžiaus iššūkiams“, – pasakojo jie.

Svečiavosi lietuviai ir pas Iraqw tautą, į Afriką atsikrausčiusią prieš daug šimtų metų iš dabartinio Irako teritorijos. Būtent čia jie turėjo pasimatymą mokykloje. Prie kaimo mokyklos pasitiko pats direktorius.

„Pasirodo, mums be galo pasisekė, nes visi vaikai mokyklose jau paleisti velykinių atostogų, tačiau šioje pradinėje mokykloje septintokai ruošiasi baigiamajam egzaminui, ir pernelyg ilgos atostogos jiems nepriklauso, – prisiminė Martynas ir Vytaras. – Kai ateini Afrikoje į mokyklą, žinok, kad gausi nemokamą dainų ir šokių koncertą. Kai nedidelėje klasėje keturiasdešimt vaikų pilna gerkle traukia trankią afrikietišką melodiją, kojos nejučia pačios pradeda kilnotis (o klausa atsistato tik į antrą dieną).“

Lietuviai gavo progą moksleiviams papasakoti, iš kur atvyko. „Galime patvirtinti, kad Afrikoje nesutikome nė vieno vietinio žmogaus, kuris nors ausies krašteliu būtų girdėjęs žodį Lithuania. Visiems vietiniams tas žodis reiškia tą patį, ką ir mamborambo-tra-tata – t.y. – nieko. Vaikų mes per daug nekankinome, išsiprašėme pasaulio žemėlapio ir pabaksnojome į tą tašką per pusę pasaulio, kur yra mūsų namai. Abejojame, ar jie patikėjo, kad tokioje tolybėje išvis gali kas nors gyventi“, – sakė lietuviai.

Netrukus prasidėjo klausimų-atsakymų vakarėlis. Pirmas vaikų klausimas keliautojus išmušė iš vėžių. Vienas pyplys pakėlė ranką ir dalykiškai pasiteiravo, o kas gina jų šeimas nuo priešų, kol patys bastosi po pasaulį. „Susimąstėme – iš tiesų, kas? Teko išvynioti ilgą pasakojimą apie demokratiją ir įstatymų viršenybę, bet supratome, kad vaikų neįtikinome“, – atsiduso lietuviai.

Anot jų, mokykloje, be mums įprastų dalykų, yra intensyviai dėstomos ir asmens higienos, namų ruošos ir panašios pamokos – daugeliui į mokyklą patekusių vaikų šie dalykai yra panaši naujiena, kaip mūsiškiams – kvantinė fizika.

„O mes traukėme vis gilyn į civilizaciją, vis toliau nuo savanos ir jos gyventojų. Reikia pripažinti, kad mielai kad ir šimtą miestų iškeistume į savaitę savanoje. Tikriausiai, savana, kaip kalnai ar kaip jūra – kartą paragavęs, negali sustoti“, – svarstė keliautojai, patraukę į dar vieną masajų kaimą.

Vienas iš kaimo vyrų, vardu Laraha, pasisiūlė aprodyti visas lankytinas kaimo vietas. Be to, naktį Vytaro blauzdas sugėlė, kaip patys sakė, nematomas priešas, tad sveikos vietos neliko. Ta proga keliautojai nusprendė išbandyti masajų mediciną.

Galiausiai jiems buvo pristatytos ir vietos mados. „Laraha mums demonstravo savo naują pavasario kolekciją – labai praktiškas basutes, pagamintas iš motociklo padangos. Kainuoja jos net apie penkiolika dolerių, bet užtat atlaiko net trejus ar ketverius metus. Jei tai nedaro tinkamo įspūdžio, verta paminėti, kad masajai vidutiniškai kasdien pėsti nueina apie 40 kilometrų. Kiekvieną dieną, be jokių savaitgalių ir švenčių dienų“, – apie aplankytą gentį pasakojo komanda.

Beje, kaip teigė keliautojai, masajų visuomenė yra pagrįsta daugpatyste – vyras gali turėti tiek žmonų, kiek gali nusipirkti. „Vidutinė žmona masajų visuomenėje kainuoja apie 15-20 karvių. Viena karvė – apie 300 JAV dolerių. Aišku, žmonos iš turtingesnių šeimų kainuoja daug brangiau, bet be 15 karvių žmonos išvis gali neieškoti. O tai kaip meilė? – klausiame. Laraha linksi – tikrai, yra toks dalykas, pasitaiko. Jeigu jaunuoliai vienas kitą įsimyli, bet jaunikis neturi pakankamo kiekio karvių nuotakai išpirkti, tuomet jaunikio šeima surenka ir padovanoja jam reikalingą kiekį.

Pats Laraha sakosi esąs neturtingas – pavyko nusipirkti tik vieną žmoną, tai dabar gyvena su trimis likusiomis karvėmis. Ar nori dar vienos žmonos? Tai žinoma! Kuo daugiau žmonų, tuo daugiau dukrų jos pagimdys, o kiekvieną dukrą, atėjus laikui, bus galima iškeisti į kokias 15 karvių. Už tas 15 karvių bus galima nusipirkti dar vieną žmoną, ta pagimdys dar daugiau dukrų, už jas gaus dar daugiau karvių ir galiausiai bus turtingas ir aptekęs karvėmis...“ – vietinių praturtėjimo planą dėstė komanda.

Tokie pašniukštinėjimai po vietos kaimus buvo kelionės po Afriką oficialiosios dalies pabaiga, tačiau keliautojai dar žada įspūdžių iš Zanzibaro. „Nuo šiol, su kiekvienu įveiktu kilometru, būsime vis arčiau ir arčiau namų“, – atsikvėpė beveik mėnesį keliaujanti lietuvių komanda.

Kelionės įspūdžiai – nuotraukų galerijoje ir keliautojų socialiniame tinkle.