Veidai

2021.03.27 08:36

Geros širdies, bet su charakteriu Džordana – apie naktis, kai bijo užmigti, ir meilę buvusiam mokiniui

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.03.27 08:36

Dainininkė Džordana Butkutė ilgai sau negalėjo atleisti alkoholizmo, bet suprato, kad taip gyventi negali, tad išmoko su savimi susigyventi, nors LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ atvirauja: būna, kad kartais dar pasigraužia. „Per Mamos dieną nenuvažiuodavau, o dabar, kai neturi mamos, labai skauda širdį“, – mintimis dalijasi ji.

D. Butkutę kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Į ką tu panaši iš savo tėvų?

– Iš charakterio turbūt labiau į tėtį. Yra daug tėtės, bet ir mamos, aišku. Labai gera širdis, atlaidi, kartu – jei neatleidi, tai neatleidi. Su charakteriu, bet labai gera.

– Ar esi kam nors neatleidusi? Ar prisimeni, dėl ko susipykai? Tau taip nebūna, kad pamiršti, dėl ko taip buvo?

– Ne, nepamirštu. Susipykimus dėl smulkmenų, aišku, atleidi, nes dar ir pati kalta būni kartais. Dažniausiai arba dažnai. Bet jeigu nesu kalta ir tikrai žinau, kad esu teisi, ginčysiuosi iki pamėlynavimo. Nežinau, ką man tai kainuos, bet kol išaiškinsiu, kad tai tiesa. Arba su tuo žmogumi niekada nekalbėsiu.

Charakteris genetiškai tėčio, tokia cholerikė: ša – dabar aš kalbu! Visko reikia greitai, čia ir dabar. Mama lėčiau, apgalvotai. Nors aš Svarstyklės, kartais kai „nusvarstau“... Kartais labai teisingai, kartais nutariu staigiai – irgi būna gerai. Bet būna – „nusvarstau“ į pievas. Bet iš esmės charakteris – jeigu kas netiko, supykau. Kaip degtukas.

– Su tavimi lengva gyventi?

– Pasakysiu ir juokais, ir pusiau rimtai: galvoju, kad aš su savimi negyvenčiau. Su tokia, kaip aš, negyvenčiau.

– O su tokiu, kaip tavo tėtis?

– Irgi negyvenčiau. Turbūt teisingai mama padarė, kai išsiskyrė. Bet kitas dalykas – su savimi reikia gyventi, sau atleisti.

Kur važiuojam? Džordana Butkutė: su tokia, kaip aš – pati negyvenčiau

– Ar tau sekasi sau atleisti? Išmokai su savimi susigyventi?

– Išmokau, bet ilgai sau negalėjau atleisti alkoholizmo todėl, kad visiems pridariau daug gėdos, nemalonumų. Per Mamos dieną nenuvažiuodavau, o dabar, kai neturi mamos, įsivaizduoji, kaip graužiesi? Labai skauda širdį. Daug metų prabaliavojau. Labai sunku, bet atleidau. Būna, kad pasigraužiu, bet atleidau, kitaip negali gyventi.

Kai apie tai pakalbi, tai jautri tema. Ją palieti, prisimeni, kaip norėtum laikyti mamos ranką, kiek nesuspėta pasakyti, paklausti. Mamos, tėtės, brolių, sesers... Paskui nutolsti. Maža to, kad koncertai, tai dar ir baliai.

– Nuo ko viskas prasidėjo, kaip galvoji? Kada nors mąstei, kas dėl to kaltas?

– Mane gana anksti išlepino žmonės, bet į gerklę niekas nepylė. Po koncerto visą laiką atnešdavo šampano...

Kartais net bijau miegoti todėl, kad bijau ryte neprabusti. Nežinau, kodėl. Pavyzdžiui, galvoju: o jeigu neprabusiu? Nors man nieko neskauda, aš niekuo nesergu, man nieko nėra.

– Tu mokyklą baigei 17-os, bet tada buvo ir tavo karjeros pradžia.

– Taip. Dar padirbau porą mėnesių mokytoja, mane dvyliktokai pasveikino su 18-u gimtadieniu. Mokiniams buvo 17, 18 metų, o aš mokytoja. Buvo ir įsimylėjusių, ir aš buvau įsimylėjusi – beveik toks pat amžius.

Atsimenu, atvažiuodavo pas mane su motociklu į Šakius. Ir draugavome, laidiniais telefonais prakalbėdavome ilgai, ilgai... Kitą dieną aš jį būtinai pakviečiu atsakinėti ir parašau jam du. Specialiai. Palieku po pamokos ir sakau: mažiau pliurpk su manimi telefonu ir būsi paruošęs pamokas. Paskui visi sužinojo, nes jis taip į mane žiūrėjo ir aš buvau neabejinga. Bet parašydavau dvejetą su pieštuku, kad paskui galėčiau ištaisyti.

– <...> Ar būdama maža jauteisi mylima, ar jautei, kad tave supranta?

– Gal atrodydavo, kad ne visai supranta. Galvodavau, kad nesupranta, tik šypsosi į akis. Kitas dalykas, man buvo visiškai nesvarbu – jie supranta ar ne. Tokia buvau.

– Prieš 5 metus mirė tavo mama. Tu vis dar nesusitaikai su šituo?

– Nežinau, nemoku papasakoti šito jausmo. Atrodo, žinau, kad nėra. Ir taip retai nuvažiuodavau, bet kartais atrodo – ji yra, kartais man prireikia ir žinau, kad nėra. Iki galo nesuvokiu.

Man keista. Ir, kai laidojo, netikėjau – kaip per sapną. Man šitie dalykai suvokiami labai keistai. Atrodo, čia buvo, čia nėra. Šito jausmo nemoku apsakyti, viskas vyko kaip per miglą.

– Mama mirė labai jauna, mano galva. Tokiais atvejais galvoji, kas pačios laukia?

– Aišku, kad galvoju. Galvoju daugiau negu apie gyvenimą. Tai įsivaizduoji, kaip man baisu. Geriau apie tai nekalbėkime.

– Tu esi nepaprastai jautri.

– Kartais net bijau miegoti todėl, kad bijau ryte neprabusti. Nežinau, kodėl. Pavyzdžiui, galvoju: o jeigu neprabusiu? Nors man nieko neskauda, aš niekuo nesergu, man nieko nėra. Tiesiog – galvoju: tas netikėtai, tas netikėtai... Gal dabar man laikas? Nežinau, iš kur tokios mintys, bet jos dažnai kyla naktį. Todėl, kad nesimiega, tada pareina visoks negatyvas. Todėl naktį žiūriu komedijas.

Visas pokalbis – kovo 23 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Džordana Butkutė: su tokia, kaip aš – pati negyvenčiau
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.