Veidai

2021.03.22 07:30

Džordana Butkutė apie didžiuosius gyvenimo išbandymus: niekas į gerklę nepylė – dėl daug ko esu kalta pati

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.03.22 07:30

„Ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ atvirai pripažįsta scenos karalienė Džordana Butkutė. Bet priklausomybė nebuvo vienintelis gyvenimo išbandymas. Ji pamena: sutikusi pirmąją meilę pastojo, tačiau nepagimdė, o vėliau susilaukti vaikelio nebuvo lemta.

1968-ųjų spalio 3-ioji. Į raseiniškių Nijolės ir Danieliaus Butkų šeimą pasibeldė antrasis vaikelis. Šįkart gimė mergaitė ir mama jai suteikė išskirtinį vardą – Džordana. Vėliau ji daugelio su meile bus vadinama tiesiog Džordža.

D. Butkutė nuolat bėgdavo iš darželio. Tėvai jau tada turėjo suprasti, kad šios mergaitės taip lengvai neįsprausi į jokius rėmus. Tačiau tolimųjų reisų konduktore dirbusi geraširdė mama ir itin griežtas tėtis milicininkas išsiskyrė, kai mergaitei tebuvo penkeri.

„Policininkas. Grubesni žmonės būna. Jis tiesiog tai numesdavo, tai pastumdavo. Toks cholerikas. Užsimesdavo mane ant stalo, matuodavo sprindžiais. „Kas tau čia tokį vardą davė?“ – pradėdavo kažką tokio. Paskui šast – vėl numesdavo ant lovos. Grubokas buvo“, – pamena ji.

Mama Nijolė su Džordana ir jos vyresniuoju broliu Klaidu persikėlė į Šakius, kur ir prasidėjo tikroji ugninio charakterio mergaitės vaikystė. Įprasti žaislai D. Butkutės niekada nedomino.

„Pavyzdžiui, iškirpti paveikslą, nes man reikėjo televizoriaus rėmų. Vaidindavau, kad esu televizoriuje, „Sveikinimų ir pageidavimų koncertas“. Išeidavau dainuoti į laiptinę. Jei gyveni penktame aukšte, kad girdėtų ir pirmas aukštas, nueini tarp antro ir trečio aukštų. Ir pradedi savo valandos koncertą. Tokie žaidimai. Spektaklius kurdavau, sukviesdavau visus kiemo vaikus, atrinkdavau, kas ragana, kas nykštukai, kas velnias. Aš visą laiką turėdavau būti princesė, aišku, spektaklio vadovė“, – ankstyvaisiais prisiminimais dalijasi dainininkė.

Gimę tą pačią dieną. Džordana Butkutė prisiminė karjeros piką: „vagnorkių“ – kaip bulvių maišais

Nuobodu nebuvo ir mokykloje. Didysis D. Butkutės džiaugsmas – uniforminė suknytė, balta apykaklaitė bei mamos iš užuolaidų pasiūti didžiuliai kaspinai. O ir mokykla ranka pasiekiama.

„Gali per pertrauką parbėgti namo, pasiimti kokios bulkos su uogiene. Parbėgdavau pasižiūrėti savo mėgstamo multiko. Vėl per gatvę – mokykloje. Viskas vietoje, parduotuvė sultims nusipirkti. Man labai patiko K raidę rašyti. Mano raštas toks raitytas, iš tikrųjų gražus raštas. Gal su autografais šiek tiek susigadino, bet jei lėčiau rašyčiau, būtų dailyraštis. Visuose sąsiuviniuose, ant knygų puslapių – visur K raidžių prirašinėdavau. Už visus vadovėlius mama turėjo mokėti. Vis tiek kažkokia buvau... Nežinau. Kam pripaišyti taip, kad paskui mamai reikėdavo raudonuoti?“ – svarsto žinoma moteris.

Tapau moterimi, tada ir pastojau. Galėjau kitaip pasielgti, bet neatėjo į galvą važiuoti pas mamą.

Mamai teko raudonuoti ne tik dėl dukros išdaigų mokykloje, bet ir namuose. „Sugalvok tokią nesąmonę. Atrodo, viskas su galva gerai, bet... Aš dažnai sau užduodu klausimą, kaip galėjo taip būti? Gavo man suknytę, labai graži, su gėlytėmis. Atsimenu, buvo kažkoks suaugusiųjų balius ir apsipyliau kažkokiais taukais. Labai bijojau, kad mama pamatys, išsigandau ir iškirpau toje vietoje skylę. Galvoju, ar čia buvo šokas, ar kas? Iki šios dienos negaliu suprasti, kodėl taip padariau. Kodėl ne po vandeniu kišau? Arba iš viso nieko nesakyti. Buvo instinktyvi baimė ar kas... Ji atėmė iš manęs tą suknelę ir sakė, kad daugiau jos nebegausiu, ji bus Andželitutei, kai paaugs“, – pasakoja D. Butkutė.

Andželita – jaunesnioji Džordanos sesuo. Tapusi spaliuke, pamena laidos herojė, labai didžiavosi – ypač patiko ženkliukas. O buvimu pioniere mergina džiaugėsi neilgai.

„Tas kaklaraištis... Eidavau specialiai į universalinę parduotuvę, pereidavau visus Šakius, neva man kažkur reikia. Prie ežero pasivaikščioti, kad tik visi pamatytų, nes norisi rėkti: aš – pionierė! Bet paskui man labai greitai nusibodo, nes jį reikia išlyginti, lygiai susirišti, o man nepatinka. Geriau stodavau į gėdos liniuotę, kad pamiršau, nei jį užsirišdavau. Tuo metu kažkaip man norėjosi būti vyresnei. Tas amžius, kai nori jau panele būti. Tada pionierė – jau ne, nes pasižiūri, kad kiti komjaunuoliai, vyresni bachūrai, kurie į mane dairosi, galvoji: aš tokia mažė, jie į mane nežiūrės. Tai specialiai nenešiodavau to kaklaraiščio“, – tikina ji.

Jokios gėdos liniuotės nesutramdė maištingos D. Butkutės sielos. Dar daugiau – konfliktus su mokytojais mergina irgi sprendė savotiškai.

„Bėgdavome iš pamokų – tai normalu. Mane pakviesdavo atsakinėti prie lentos. Jei aš nepasiruošusi, tai išgirstu savo pavardę, susidedu, ką išsiėmusi ant suolo, į portfelį, tiesiog ignoruoju mokytoją ir išeinu neuždariusi durų. Kaip nori, taip suprask. Nereikia manęs kviesti atsakinėti. Ji puikiai žinojo (buvo mūsų auklėtoja ir chemiją dėstė), kad aš ilgai dainuoju naktį ir mažai miegu. Man mamytė leisdavo neiti į pirmą pamoką, o čia ateini ir dar pakviečia atsakinėti. Kam man eiti prie tos lentos ir mikčioti, jeigu aš tikrai nemoku. Pakviečia mane, aš susidedu viską ir išeinu“, – atmena pašnekovė.

Sutikusi pirmąją meilę tapo moterimi ir pastojo

Laisvas laikas, net ir tas, kurio atsirasdavo pabėgus iš pamokų, buvo skirtas kūrybai. D. Butkutė jau 14 metų koncertavo su Šakių roko grupe „Impulsas“ ir pati sau rašė dainas, todėl labai nustebo sužinojusi, kad jos dievinamai Alai Pugačiovai kūrinius rašo kiti.

„Ėjau į filmą „Moteris, kuri dainuoja“. Gal tris kartus ėjau į Šakių kino teatrą žiūrėti to filmo. Atsimenu, kad verkiau ir galvojau: kai užaugsiu, važiuosiu į Gorkio gatvę ir į jos duris prisibelsiu, tikrai su ja pasikalbėsiu. Man ji buvo kažkoks dievas“, – pažymi ji.

Į Gorkio gatvę D. Butkutė taip ir nenuvažiavo, tačiau pati dar to nežinodama pradėjo savo deivės kelią. Vieną dieną į Šakius atvažiavo žiguliukas, iš kurio išlipo Stanislovas Čiapas, tuo metu be proto populiaraus estradinės muzikos ansamblio „Nerija“ vadovas. Įvairiausiuose dainų konkursuose dalyvavusi mergina jau buvo patraukusi ne vieno profesionalo dėmesį.

„Mane kažkur pastebėjo, nes tuo metu pakvietė ir Stanislovas Čiapas, ir Mindaugas Tamošiūnas. Buvo pasirinkimas, kur eiti. Galvojau, dar su mamyte pasitarėme, sako: tu geriau eik ten, kur bus visi vyrai; būsi viena mergaitė, gerbiama, mylima, saugojama. Tik su tokia sąlyga mama mane ir atidavė vadovui į rankas“, – pasakoja laidos herojė.

Taip 18-metė D. Butkutė atsidūrė Klaipėdoje. Nors ir nebaigusi muzikos mokyklos, mergina vis tiek pabandė paragauti aukštojo mokslo. „Dar stojau į konservatoriją, bet sakė: pastatys tave ir dainuosi kaip choristė. Labai specifinis balsas, geriau nereikia. Kažkodėl jie manęs patys nepriėmė į konservatoriją, sakė: turi Dievo dovaną ir dainuok. O gal aš norėjau mokytis? Bet ne“, – mintimis dalijasi moteris.

Kita vertus, mokslams laiko tikriausiai ir nebūtų likę. Gastrolės po gastrolių, apvažiuota visa Lietuva, kiekvienas bažnytkaimis. Tarybų Sąjunga, Lenkija, Vokietija... O vos tik pradėjusios karjerą „Nerijoje“ jos laukė gastrolės Mozambike. Iš Šakių – tiesiai į Afriką! Iš jos muzikantė labai norėjo parsivežti beždžionę, bet ji kainavo 50 dolerių, tad artimiesiems lauktuvių parvežė kokosų ir ananasų.

1990 m. festivalyje Jūrmaloje D. Butkutė susipažino su Ivo Fominu ir jį įsimylėjo. Tai buvo pirmoji jos meilė.

„Jis pakvietė į savo gimtadienį, į Liepoją. Aš atvažiavau, visi išsiskirstė, o aš taip ir likau. Mes likome ir prasidėjo medaus mėnuo. Viską palikau, pamiršau. Pasiėmiau tokias atostogas, nes tapau moterimi. Paskui Latvijoje pasidarėme dviejų dalių koncertą: pusė mano ir jų, grupės „Mistika“... Labai greitai suaugau, suprantate? Labai greitai išėjau iš namų. Vyriškame kolektyve dirbi, grįžti naktį, galvoje tik dainos. Kažką išgyveni, rašai. Aš tame gyvenau. Tame ir gyvenu“, – kalba dainininkė.

I. Fominas buvo pirmoji didžioji D. Butkutės meilė, vyras, su kuriuo ji tikėjo praleisianti visą gyvenimą. Vyras, nuo kurio ji laukėsi kūdikio.

„Tapau moterimi, tada ir pastojau. Gyvenome pas Ivo tėvą. Mamos nebuvo, buvo išsiskyrę. Tai tėvas net nenorėjo girdėti, kad čia lakstys vaikai: turėsite savo namus, tada ir turėkite vaikų, man čia nelakstys. Mes labai verkėme apsikabinę. Aš galėjau kitaip pasielgti, iš ten išvažiuoti, bet neatėjo man į galvą važiuoti pas mamą. Atrodė, kad mes kartu, čia mūsų meilė, mūsų vaikelis. Mums buvo labai baisu.

Aišku, kad jo netekau. O jis dabar turi šeimą, sūnų. Sakėme: jei bus sūnus, bus Deividas. Kaip Davidas Coverdale`as iš „Whitesnake“. Mes abudu buvome rokeriai. Jis turi tą Deividą. Atrodo, ir dukrą turi. O man daugiau ir nebuvo lemta“, – graudindamasi pasakoja muzikantė.

Grįžusi į Lietuvą ji apsistojo Kaune. Jos kūrybos dainos tapo vis populiaresnės, o ji pati – vis labiau trokštama bet kuriame koncerte. Tuo metu D. Butkutė buvo tikra megažvaigždė.

Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta. Aš daug kentėjau.

„Savo vertę pajutau anksti ir nieko nepervertindama. Supratau tai kaip savaime suprantamą dalyką, kad mane turbūt pabučiavo Dievas iš viršaus. Turbūt taip lemta, kad aš vaikų neturiu. Kuo toliau, tuo viskas stiprėjo. Turbūt labai egoistiška, bet tai buvo ne sužvaigždėjimas, čia charakterio dalis. Visas stadionas prašo pakartoti, o aš ignoruoju, nes jau padainavau ir einu sau. Nusilenkiau ir viskas, neprivalau jums dainuoti. Man atrodė, aš atidainavau, dabar dainuoja kitas. Nepriėmiau žmonių ašarų, rėkimo. Ploja, ploja, bet dabar kitas turi dainuoti. Aš to žmogaus jausmo neatjausdavau. Gal kitas dėl to ir nusižudyti galėdavo – tokie laikai buvo“, – tikina dainininkė.

Populiarumas ir koncertų gausa atsipirko – D. Butkutė tikriausiai net nesuvokė, kiek uždirba. Ji ir galėjo, ir leido sau viską.

„Dėl finansų buvo lengva. Tas vagnorkes kaip šernui bulvių maišais nešdavo. Parsiveži vagnorkių, visiems išdalydavau: šeimai, draugams – daug kam. Uždarbis būdavo didelis. Buvo lengva gyventi, bet kaip merginai buvo neramu. Atrodo, kad būtų negyvenama sala arba išvis viena mergina, likusi po karantino. Kas antra mašina, jei ne kiekviena, pypindavo. Kaip aš gyva pareidavau namo – nežinau. Visos tos gaujos... Man jie nieko nepadarė, bet būdavo baisu išeiti. Visi auksinėmis grandinėmis, treninguoti, 8–9 žiguliai. Būdavo sunku bet kuriame mieste“, – pasakoja D. Butkutė.

Sako nežinojusi, kas tie antidepresantai. Po truputį įsibėgėjo ir nuolatinis šampano skanavimas. O paskui prasidėjo. Kai buvo beveik išnykusi iš lietuviškosios muzikos žemėlapio, ji gavo dar vieną galimybę. Pasidavusi avantiūrai dalyvauti realybės šou „Akvariumas“ projekto pabaigoje buvo paskelbta nugalėtoja.

Pamena, tada jautė tokią euforiją, kad sunku ir nupasakoti: „Laikmetis toks, kad 30 tūkst. buvo labai dideli pinigai. Manęs čia, atrodo, nelabai nustebinsi. Atrodo, turėčiau būti milijonierė, jei būčiau taupiusi, nes tiek uždirbta. Bet vienetiniai rūbai, gyvenimas keičiasi, su draugu skiriesi, pradedi nuo naujos šakutės. Tada ir nuėjau į „Akvariumą“, ir iš naujo visomis prasmėmis atsigavau. Išėjau ir iš karto prasidėjo honorarai, vėl salės pilnos, vėl viskas gerai, vėl Amerika, vėl Lietuva. Atgimimas.“

Bet D. Butkutė ir vėl užlipo ant seno gyvenimo grėblio: šlovė, honorarai, alkoholis, antidepresantai, atšaukti koncertai, netesėti pažadai, ne tie žmonės šalia. Šįkart atrodo, kad tikrai jau viskas.

„Dėl labai daug pati kalta: ne tokius sprendimus priėmiau, ne su tais žmonėmis susidėjau. Niekas man į gerklę nepylė. Daug kur aš pati kalta. Aš daug kentėjau“, – pažymi scenos karalienė.

Bet tada jos kelyje sustojo taksi. D. Butkutė sutiko vyrą, kuris pats kažkada buvo puolęs, gal net gerokai giliau nei ji. Kai įsėdo į Elegijaus vairuotą automobilį, moteris net nenutuokė, kad bus nuvežta – gyventi.

„Mes turime tik vienas kitą. Bet ir Dievas yra. Kai pagalvoju, aš tokia dėkinga mamai, kad ji įtikino, kad neužaugau ateistų šeimoje. Kad mane taip prijaukino. Aš pati prisijaukinau, matyt. Man užteko pasakyti, kad Dievuliukas yra. Nuo to laiko tiesiog vaikštau su Dievu. Tai aš niekada nesu vieniša, aš viena nebūnu, su juo pasikalbu. Neišprotėjau, tikrai, bet tiesiog pasikalbu ir man būna lengviau“, – sako laidos herojė.

Plačiau – kovo 17 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Džordana Butkutė prisiminė karjeros piką: „vagnorkių“ – kaip bulvių maišais
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt