Veidai

2021.03.07 12:18

„Niekada nemokėjusi kartis ant kaklo“ Ieva Prudnikovaitė, sutikusi Modestą Pitrėną, pasakė galinti su juo kurti šeimą

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.03.07 12:18

Paauglystėje itin saugota tėčio dabar operos dainininkė Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė svarsto: jeigu būtų pajutusi per didelę laisvę, gal būtų nuėjusi ir klystkeliais, mat jai viskas buvo įdomu. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ ji prisiminė pažintį su sutuoktiniu, dirigentu Modestu Pitrėnu: „Atėjo suvokimas, kad tai žmogus, su kurio galiu kurti šeimą. Nedaugžodžiaudama jam ir pasakiau.“

„Jos mergautinė pavardė žinoma operos ir ne tik pasaulyje. Santuokinė pavardė žinoma visame muzikos pasaulyje. Pati ji neketino keliauti tėvų pėdomis ir į Muzikos akademiją sako įstojusi beveik netyčia. Tuo tarpu tėvai juokauja, kad muzikos bakalaurą ji jau turėjo 6-erių“, – savo pašnekovę pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kokie tavo patys pirmieji prisiminimai?

– Pamenu momentą, kai įkišau smeigtuką į rozetę. Gerai gavau per nagus. Vis dėlto ryškiau viskas atrodo, kai persikėlėme į Vokiečių gatvę. Matyt, prasidėjo nebekūdikiškas gyvenimas. Buvo gal kokie 4 metai. Į darželį nėjau – gal porą dienų, labai nedaug. Liepiau paskambinti tėvams – man labai kažkas nepatiko.

Bandžiau kažką apginti, kažkokią mergaitę, o man pamojavo samčiu ar kažkuo. Buvo visiška atmetimo reakcija, aš prie tokio bendravimo nebuvau prisilietusi. Buvo kažkoks kultūrinis šokas. Nieko ten neįvyko, jokio smurto, gink Dieve, bet, matyt, ne taip įsivaizdavau santykius tarp žmonių.

Visko labai norėjosi, bet mane tėtis labai saugojo. Man nebuvo leista daug veikti savo nuožiūra, bet dabar galvoju, jeigu būčiau pajutusi laisvę, galėjau nueiti klystkeliais. Aplinkui buvo labai daug pagundų, o aš buvau gaivališka.

Kur važiuojam? Ieva Prudnikovaitė: žmonėse labiausiai vertinu vidinę kultūrą

– Kaip tada atrodė tavo diena?

– Aš eidavau „į darbą“. Mano darželis buvo Muzikos akademija, o smėlio dėžė – Lenino aikštės raudonas smėlis. Aš tiesiog būdavau ten, visko klausydavau, viską girdėdavau, dėl to labai išvysčiau savyje girdėjimą. Tai nieko bendro neturi su klausa, nesu absoliutininkė, bet turiu sugebėjimą muziką girdėti net jos neklausant, atrinkti, kas gerai, negerai.

Po to ateityje, kai pati vis dėlto įkritau į tas išrūgas kaip musė, man buvo gan sudėtinga, nes aš tiesiog buvau tiek prisiurbusi informacijos, taip gerai žinojau, kaip turi būti, skambėti, bet suvokiau, kad negaliu to pati padaryti. Man buvo baisus šokas. Tu žinai, koks garsas iš tavęs turi išeiti, bet kadangi niekada to nesimokei ir nedarei, visiškai negali išgauti to garso. Tai sukūrė daug įtampos.

<...> Aš buvau kritikė. Tuo metu katedros vedėjas buvo, man atrodo, Eduardas Kaniava, jis man duodavo lapelį, kuriame aš kartu su komisijos nariais galėdavau surašyti savo balus, vertinimą. Visa tai darydavau. Sako, vieną kartą skaičiavo, skaičiavo, nesuprato, kodėl vienu per daug. Pamiršo, kad davė man. Aš buvau labai bjauri kritikė, baisus vaikas tuo klausimu. Buvau labai kritiška, man viskas netikdavo, aš visiems turėdavau, ką pasakyti. Tokia maža profesorė.

– Ką dar veikdavote kartu su tėvais?

– Viską. Mes niekada gyvenime nieko nedarėme atskirai, net kai jau man norėjosi, kai hormonai dainavo. Visko labai norėjosi, bet mane tėtis labai saugojo. Man nebuvo leista daug veikti savo nuožiūra, bet dabar galvoju, jeigu būčiau pajutusi laisvę, ko gero, galėjau nueiti klystkeliais. Aplinkui buvo labai daug pagundų, pradedant vidurine mokykla. Buvo vartojančių ir šį, ir aną, o aš buvau gaivališka, turėjau daug energijos, viskas buvo įdomu. Ačiū Dievui, kad net ir nepabandžiau, bet manau, kad taip buvo vien todėl, kad bijojau pasekmių, man net nereikėjo nieko sakyti.

Kai jau mane paleido, man buvo 21 metai, išėjau atskirai gyventi. Iš tikrųjų išsilaksčiau – tai buvo kompensacija „uždarymo bokšte“. Bet noriu pabrėžti, kad prie viso to, kad nebuvo leidžiama lakstyti laukais, mes tiek visko veikdavome... Nelabai buvo didelio mano, kaip paauglės, laisvės trūkumo.

<...> Man be proto svarbu vidinė žmogaus kultūra, vis dėlto išsilavinimas ir raštingumas, prie ko aš visada tragiškai kimbu socialiniuose tinkluose ar kur nors kitur. Aš negaliu žiūrėti, kaip žmonės nemoka rašyti lietuviškai.

– Kultūringam žmogui atleidžiami keiksmažodžiai, jeigu jis moka tai daryti, žino laiką ir vietą.

– Absoliučiai, tai gali būti taip gerai. Aš kartais keikiuosi, aišku, ne prie vaikų. Kiek pažįstu žmonių, kurie, jeigu nusikeikia, tai taip vietoje ir laiku. Tai kalbos nesumenkina, kažkodėl nedaro jos nekultūringos.

– Kokia esi pati: nuleidi garą ar kaupi?

– Nekaupiu, galbūt galėčiau kaupti daugiau. Aš iš tikrųjų gan ūmi. Sako, gerai kažką išspjauti, bet jeigu nuo to kenčia tavo artimiausi, tai nėra pasiteisinimas. Tu turi mokytis, bent jau stengtis mokytis – aš labai stengiuosi.

– Tas temperamentas išlindo kažkada? Koks buvai vaikas?

– Aš buvau neprobleminis vaikas, buvau labai gera. Pati tai atsimenu ir mano tėvai tai gali patvirtinti. Su manimi nebūdavo problemų: jeigu negaunu dėmesio, žinau, kad tuo metu jo negaliu gauti, ramiai užsiimu pati. Niekada nebuvo agresijos, gulėjimo ant grindų, spardymosi ir klykimo. Su manimi išeidavo susitarti.

Yra du lūžio taškai, kurie pakeitė kardinaliai. Du dalykai visiškai kitaip parodė pasaulį. Pirmas buvo, kai tėtis buvo kultūros ministras ir kai jį labai gražia atvira forma ėdė. Supratimas, kad visi kaltinimai buvo absoliučiai nepagrįsti, suvokimas, kad to niekam nepaaiškinsi, kad tu tik susiduri su tuo puolimu ir visuomenės nuomone... Jeigu iki to man visi žmonės buvo Dievo vaikai, visus labai mylėjau, nuo to momento pradėjau atsirinkti, suprasti, kad ne kiekvienas, kuris tau šypsosi, yra tavo draugas.

Antras dalykas – motinystė, kuri kardinaliai pakeitė viską, manau, kiekvieną mano ląstelę, o su tuo – ir visą pasaulio matymą, suvokimą. Motinystės malonumo, stebuklo su pirmuoju vaikeliu neišjaučiau, nes galvoju, kad man, matyt, buvo klasikinė nėščiųjų ir pogimdyvinė depresija.

Apie bet ką pasakyti atvirai vis dar gėda. Pasisakyti apie ligas, smurtą šeimoje, skyrybas, prisipažinti, kad tavo vaikas kažkur netalentingas, yra gėda. Visi turi būti tobuli. Man sakydavo: o ko tau trūksta?

– Ar tu to droviesi? Sakai, tarsi teisintumeisi.

– Man truputį gėda. Aš, matyt, paveikta tokio požiūrio, Lietuvoje dar labai gyvo, kad pasakyti apie tai – gėda, nors labai stengiuosi tam priešintis. Čia apie bet ką kalbėti gėda. Apie bet ką pasakyti atvirai vis dar gėda. Pasisakyti apie ligas, smurtą šeimoje, skyrybas, prisipažinti, kad tavo vaikas kažkur netalentingas, yra gėda. Visi turi būti tobuli. Man sakydavo: o ko tau trūksta, tu turi namus, vyrą?..

– Tai pats blogiausias dalykas sakyti žmogui, kuris išgyvena depresiją. Kaip tu iš jos lipai?

– Kažkaip išlipau. Nuėjau vieną kartą pas specialistą ir galvoju, kad labai vietoje ir laiku man buvo pasakytas vienas sakinys: tu nekalta, kalta aplinka. Tada supratau, kad gal reikėtų savęs dėl to taip neėsti, nemušti.

– Kodėl tu esi tokia kritiška?

– Iš tikrųjų tai labai ryšku, labai norėčiau to atsikratyti, nes tai man visiškai nepadeda. Bet tas perfekcionizmas buvo visada. Mokykloje, pavyzdžiui, buvo labai svarbu, kad mano raštas būtų idealus, padariusi klaidą galėdavau perrašyti visą puslapį, kad nereikėtų išbraukti. Iš manęs niekas niekada to nereikalavo, atvirkščiai, manimi absoliučiai pasitikėjo, aš mokiausi gerai. Prie viso to, aš visą laiką mačiau, kad mano tėvai – labai dideli maksimalistai. Kažkaip tai perimdavau.

– <...> Taip į tą jūsų meilės trikampį įgrybavo Modestas?

– Aš niekada nemokėjau kartis ant kaklo. Kažkiek pabendravus man atėjo suvokimas, kad tai tas žmogus, su kurio galiu kurti šeimą, vaikus. Tai buvo pirmas supratimas gyvenime. Nedaugžodžiaudama tiesiai šviesiai jam ir pasakiau. Jis pagalvojo: mergina išprotėjo. Aš jam sakiau: gerai, gali būti, kad mes sukursime kitas šeimas, bet mes vis tiek kažkada sueisime. Aš pasąmoningai mačiau, kad mes vis tiek kažkada turime pagyventi.

Jis labai nustebo. Gyvenime daug visko buvo buvę, visokių nudegimų, didelių emocijų, meilių – jis labai bėgo nuo santykių. Bet po to apsisuko ir parbėgo, kai jau aš nusisukau. Nieko gražaus, bet dabar istorija graži, man tas svarbiau.

– <...> Aš kartais juokauju, sakau: esu susitaikiusi net ir su savo mirtimi.

– Aš ne – aš bijau. Labai bijau senatvės. Nepasakyčiau, kad tai fobija. Žinau, kad tai neišvengiama, jeigu duos Dievas ir gyvensiu, bet negaliu į tai žiūrėti taip suromantintai, kaip kartais norėtųsi, kad tai išmintis, ramybė... Aš bijau senatvės, ligų, raukšlių, bijau seno savo kūno – kol kas bijau, dar aš, matyt, neįgijusi tiek išminties, kad nebijočiau. Noriu užauginti vaikus – svarbiausia nenumirti, kol jų neužauginau.

Visas pokalbis – kovo 2 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Ieva Prudnikovaitė: žmonėse labiausiai vertinu vidinę kultūrą