Veidai

2021.03.09 08:51

Kad netektų eiti į armiją, Oskaras Koršunovas apsimetė sergąs psichine liga ir kiti teatro chuligano nuotykiai

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.03.09 08:51

Jei ne lemtingas pedagogės Violetos Tapinienės kumštelėjimas į nugarą Oskarui Koršunovui pirmą kartą užlipus į sceną ir praradus amą, režisierius gal taip ir būtų likęs meno paraštėse. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ jis teigia, kad jo kūrybinis šaltinis – savotiškas narciziškumas: „Mes įpratę tą dalyką suvokti labai neigiamai, bet kiekvienas turėtų save taip suvokti.“

1969 m. kovo 6 d. gimė būsimasis teatro chuliganas – O. Koršunovas. Jo mama Edita – pagal išsilavinimą ekonomistė – dirbo įvairiose darbovietėse: nuo bibliotekos iki vykdomojo komiteto, tėvas Vladimiras – žemės ūkio inžinierius, padaręs daugiau kaip 60 atradimų. O. Koršunovo vaikystė bėgo Vilniaus Rinktinės gatvėje netoli Dzeržinskio turgaus, dabar žinomo kaip Kalvarijų.

„Iš pradžių gyvenome Naujojoje Vilnioje, vieno kambario bute. Gimė brolis, keturiese gyvenome vieno kambario bute. Kai atsikėlėme čia, atrodo, tėvai labai džiaugėsi. Buvo trys kambariai, didelė erdvė. Dabar, kai ateinu į tą kiemą, nes ten gyvena mama, atsiduriu kaip siurrealistiniame sapne. Jis tuščias, nieko nėra. Tais laikais kiemas buvo kaip italų neorealistiniuose filmuose – jame buvo šimtai vaikų. Visas gyvenimas vyko kieme. Apskritai kiemas, gatvė mano gyvenime suvaidino, matyt, labai didelį vaidmenį.

<...> Vienas baisiausių dalykų buvo vaikščiojimas devynaukščio namo pakraščiu. Kas atsistos labiau prie krašto, kieno kojos bus išlindusios. Tiesiog stovėdavome ant kulnų. Dabar bijau aukščio, man baisu penkto aukšto balkone stovėti, o tada išdarinėdavome tokius dalykus“, – pasakoja laidos herojus.

Mažasis O. Koršunovas vasarą turėdavo ir kur nuvažiuoti. Jo kaimo gyvenime pagrindinį vaidmenį atliko mamos tėvas, senelis Mykolas.

Gimę tą pačią dieną. Koršunovas: kai pasakė, kad II kurso studento spektaklių nerodys, trenkiau durimis ir išėjau

„Senelio pasakojimai buvo grynas teatras, nes jis nepasakodavo kokių nors lietuvių liaudies pasakų. Jis pasakodavo savo pasakas, kurios būdavo: išėjo Oskarėlis, Aidelis, Aušrinėlė, Liupkis (aš, pusseserės, pusbroliai) į mišką, eina ir staiga mato, kad kažkas už krūmo. Išlenda kažkoks baisus žvėris. Tada visi pasileido bėgti ir tik vienas Oskarėlis pasiliko... Tada Aidas: ne, ir aš pasilikau. Ir prasidėdavo... Bet jis tiek įsijausdavo, mes tiek įsijausdavome...

Močiutė buvo gana griežta, bet tada ji buvo geros nuotaikos ir prisėlino lemiamu momentu, kai senelis pasakojo tą pasaką ir sakė: tas žvėris kaip suriaumojo... Močiutė už šieno kupetos: uuu... Mirtina tyla – senelis išsigandęs“, – juokiasi dramaturgas.

Visos pasakos turi pabaigą, tad pamažu senelio pasakojimus keitė tėčio knygos. Nenuostabu, nes O. Koršunovas pradėjo lankyti mokyklą. Tiesa, sako, kad linksmos buvo tik pirmos dvi savaitės.

„Po to mane labai greitai apniko liūdesys, kai pamokos niekaip nesibaigia, pertrauka niekaip neateina. Pirmas mane ištikęs egzistencinis liūdesys buvo suole. Iš principo kažkuria prasme buvau prieš tą sistemą, prieš mokyklą. Faktiškai nesimokiau sąmoningai. Man nepatiko tie būdai, kaip mus mokė. Buvau tas klasės juokdarys. Negalėjau būti ne lyderiu, nebūdamas penketukininku turėjau kažkaip kitaip kompensuoti, realizuotis. Buvau komediantas, nuolat konfliktuodavau su mokytojais. Viskas buvo sustiprinta: ir matematika, ir anglų, ypač chemija. Buvo labai griežta mokykla. Kalė penketukininkus ir norėjo greitai atsikratyti dvejetukininkų. Svarbiausia buvo geriausi rodikliai“, – pažymi jis.

Neišvengiau vaistų, man leido visus tuos baisiausius. Pragulėjau 3 mėnesius, bet į armiją nėjau.

Tuo metu gerų knygų nusipirkti knygynuose nebuvo įmanoma, bet buvo galima gauti už makulatūrą, sako O. Koršunovas. Tad jiedu su tėvu rinkdavo makulatūrą: vaikščiodavo ir ieškodavo kartono gabalų, rinkdavo visus laikraščius, po to eidavo priduoti. Už tam tikrus makulatūros kiekius buvo galima gauti talonų geroms knygoms. Berniukas tiesiog pasinerdavo į knygose aprašomus pasaulius, įsijausti ypač padėdavo raiškus tėčio skaitymas.

Įdomus faktas – jei ne lemtingas pedagogės Violetos Tapinienės kumštelėjimas į nugarą, O. Koršunovas gal taip ir būtų likęs meno paraštėse. Pati augindama sūnų Andrių Tapiną lietuvių kalbos mokytoja ir dramos būrelio vadovė žinojo, kad kartais berniukus reikia tiesiogine prasme pastūmėti į sceną.

„Mistinis įvykis, man labai reikšmingas, nes tai buvo mano pirmas išėjimas į sceną. Aš tiesiog sustojau, negalėjau išeiti. Mane stumtelėjo Violeta ir aš įkritau į tą sceną, pajutau, tarsi siela nuo manęs atsiskyrė. Jaučiu, kad kulisai atsidaro, matau publiką, bet, kaip dabar aktoriai sako, baltas lapas, neprisimenu nei teksto, nieko. Tiesiog visas spazmų ištiktas. Staiga smūgis į nugarą ir aš išlekiu į sceną. Siela atsiskiria ir ji mane pradeda valdyti kaip lėlę. Neužmiršiu totalios kūno, kalbos, mąstymo laisvės. Kažkaip kitaip pradėjo eiti laikas.

Atsimenu netgi kitų vaikų žvilgsnius, jie buvo nustebę, nesuprato: galėjau čia juoktis, čia nesijuokti, verkti. Aš jaučiau, kaip valdau publiką. Buvo įvykęs tam tikras sceninis stebuklas. Atsimenu, po to priėjo didžiausias klasės chuliganas ir paspaudė ranką, pasakė: žinai, aš taip negalėčiau. Tai buvo pirmoji mano sėkmė. O iki to visuose savo etapuose buvau blogas vaikas“, – prisiminimais dalijasi O. Koršunovas.

„Mano mamą iškviesdavo į mokyklą ir pradėdavo aiškinti, kad aš chuliganas, blogas, dvejetukininkas ir taip toliau, tai mama užsipuldavo mokytojus ir sakydavo, kad tai netiesa. Augau gana laisvoje, liberalioje atmosferoje. Iš kitos pusės, tėvas pratylėdavo. Mama intuityviai tikėjo, kad kažkaip viskas išsispręs. Buvo didelis tikėjimas manimi ir jis pasiteisino“, – pasakoja O. Koršunovas.

Mokyklos administracija tokio pasitikėjimo kredito jam nesuteikė, atvirkščiai – norėjo atsikratyti nesisteminio mokinio ir po 8-os klasės siuntė į proftechninę mokyklą.

„Gražiai paprašė, kad išeičiau, pažadėjo gerą proftechninę mokyklą, kur mokė kloti parketą. Aš su viskuo sutikau, jie man už tai leido nusirašyti per egzaminus, gavau gerą galutinį pažymį. Bet išvažiavau su draugais į Palangą ir niekur nestojau: pasižiūrėjau, kad mano atestatas labai puikus, ir prisipirkęs daug tulpių Rugsėjo 1-ąją atėjau. Kai Matulionis pamatė, kad ateinu su gėlėmis, užsikirto, pradėjo kosėti į ruporą. Tada jie pradėjo mane visaip dusinti toje mokykloje, bet kadangi mama dirbo savivaldybėje, padėjo pereiti į kitą mokyklą, kur galėjau mokytis vos ne ketvertais, nes ten lygis buvo visai kitoks“, – pamena laidos herojus.

Vietoje armijos mieliau rinkosi psichiatrijos ligoninę

1986 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjo „Glasnost“, arba viešumo politika. Laisvėjo viešasis gyvenimas ir tai pankų judėjimu susižavėjusiam O. Koršunovui suteikė sparnus, užkėlusius net ant Sporto rūmų stogo.

„Tradiciniai pankai, Anglijos pankai turėtų būti iš darbininkų klasės ir kairieji. Čia visi pankai buvo dešinieji, nacionalistai ir patriotai. Aš su tokiu Mickoniu ant Sporto rūmų buvau iškėlęs trispalvę. Mus nuėmė milicija. <...> Patys siaurindavomės kelnes, nešiodavome tėvų 1960 m. paltus, išsitraukdavome iš spintų ploščius, kažką persisiūdavome, prisisegdavome grafkių ir taip toliau. <...> Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, iki šiol turiu įprotį: tiesiog išeini į miestą ir nežinai, ką susitiksi, bet būtinai susitikdavai vienus ar kitus draugus. Diena būdavo neplanuojama, tiesiog eidavai į miestą ir susitikdavai draugų arba būdavo naujų pažinčių. Pažinojai beveik visą miestą.

Prasidėjo dievoieška. Jaunimo teatras, Nekrošiaus spektakliai. Patekome pas sekmininkus, baptistus, po to patekome ir pas saugumą. Prisidėjau prie bažnyčios „Tikėjimo žodis“ ištakų, buvau vos ne vienas tos bažnyčios įkūrėjų“, – apie spalvingą savo jaunystę pasakoja režisierius.

Baigęs mokyklą O. Koršunovas iškart gavo kvietimą tarnauti kariuomenėje. Išvydęs, kas jo laukia, vaikinas mieliau rinkosi psichiatrijos ligoninę – patikimiausią būdą išsisukti nuo karinės prievolės, galinčios nublokšti ir į Afganistano karą. Gavęs medicinos seselėms skirtą vadovėlį, O. Koršunovas išsirinko maniakinę depresiją, arba bipolinį afektinį sutrikimą, nes tik tokia diagnozė ateityje nesutrukdys stoti į aukštąją mokyklą.

„Visokių gudrybių buvo. Iš kitos pusės, kiti gydytojai suprato, kad sukiesi. Ir įvairių gydymų buvo. Neišvengiau vaistų, man leido visus tuos baisiausius. Pragulėjau 3 mėnesius, bet į armiją nėjau“, – pažymi pašnekovas.

Netikėtai greitai pasveikęs nuo nesamos ligos O. Koršunovas stojo į Dalios Tamulevičiūtės aktorių kursą, o neįstojęs svajojo apie Rusijos teatro meno institutą GITIS. Jis net įtikino lig tol jam nepažinotą režisierių Eimuntą Nekrošių parašyti jam rekomendaciją, bet sužinojo, kad Jonas Vaitkus renka režisierių kursą.

„Buvo parašyta, kad į režisūrą – tik vyresni, baigę aukštąsias mokyklas ir jau turintys teatrinės patirties. O man buvo 19 metų. Susiradau draugą, kuris pažinojo Vaitkų, mes tranzavome, nuvažiavome pas jį ir aš jį visą naktį įtikinėjau. Sėdėjome prie ežero ir aš jam visą naktį... Buvo jau ir „Tikėjimo žodis“, tai vos neatverčiau jo į gyvą Jėzų Kristų. Jis beveik atvirtęs patikėjo ir aš įstojau pas Vaitkų“, – sako jis.

„Aš toks pats, kaip ir jūs, tik geresnis“, – rašė rusų rašytojas Daniilas Kharmsas, 1942 m. miręs iš bado Leningrado kalėjime. Sovietmečiu ignoruoto rašytojo kūriniai keliavo iš rankų į rankas, kol pateko į antrakursio O. Koršunovo rankas ir širdį.

Deja, visuomenė ir dažnai šeimose taip auklėja: būk savo vietoje. Ne, reikia suvokti, kad tu esi visiškai unikalus.

„Surinkau kursiokus, kurie norėjau, kad vaidintų spektaklyje, ir sakau: Vaitkus palaimino. Jiems irgi labai patiko ta medžiaga. Sakau: bet mes repetuosime slapčia, kad nežinotų nei Vaitkus, nei kiti kursiokai, nes visa tai turi būti labai slapta. Radom jėgų repetuoti naktimis, o Vaitkus galvojo, kad aš nieko nedarau, ir ruošėsi mane išmesti. Visi mano kolegos režisieriai buvo paruošę kažkokias ištraukas po 15 min. Sako: Koršunovai... Sakau: aš irgi turiu, tik yra viena problema – mano 3 val. Labai nustebo ir paskyrė kitą dieną. Taip parodėme visą spektaklį“, – pasakoja dramaturgas.

Ne veltui tiek triūso įdėta – su režisūros guru buvo iš anksto sutarta, kad geriausias studentų darbas bus parodytas ir Akademiniame dramos teatre. „Staiga jis man sako, kad nėra tokios praktikos, jog antro kurso studentas jau rodytų spektaklį profesionalioje scenoje. Tada trenkiau durimis ir išėjau. Porą mėnesių tiesiog gėriau. Po to Vaitkus paskambino ir pasakė: grįžk, rodome. Grįžau ir pradėjome rodyti. Nuo to prasidėjo visa tai, kas prasidėjo, o prasidėjo neįtikėtina, aišku. Mes netrukus buvome Edinburge su pirmomis vietomis ir taip toliau“, – pamena jis.

Tai buvo pirma tarptautinė sėkmė, neįtikėtino populiarumo spektaklis „Ten būti čia“, pervadintas į „Paūmėjimus“, sulaukė ir Lietuvoje, kai buvo pradėtas rodyti Jaunimo teatre. 1995 m. režisieriaus triumfas tęsėsi – už spektaklį „Labas, Sonia, Nauji metai“ Edinburge prizą jam įteikė pats grupės „Queen“ gitaristas Brianas May`us.

Užsienyje O. Koršunovas susipažino su legendine vokiečių choreografe Pina Bausch, ji pakvietė spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“ į savo festivalį, spaudė ranką ir Peteriui Steinui, vokiečių teatro ir operos direktoriui, tačiau Lietuvoje gabus jaunuolis ignoruotas ar net blokuotas.

„Labai gerai suprato visas mūsų pergales, bet labai daug kam tai čia nepatiko. Atvažiuodavome su prizais, su pergalėmis iš Avinjono festivalių, o čia apie tai niekas nenorėjo spausdinti. Mes negalėjome patekti į „Mūzų malūną“ arba kitur. Mus tiesiog blokavo tam tikri konkurentai, teatrai, ta pati Rūta Vanagaitė ir taip toliau. Buvo labai rimtų konfliktų su Rimu Tuminu, kuris buvo meno vadovas. Tai pradėjome leisti savo žurnalus“, – teigia laidos herojus.

O. Koršunovas – itin produktyvus režisierius, pastatęs apie 50 spektaklių, daugiau kaip 100 festivalių dalyvis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino kavalierius. Kartu su bendraminčiais jis įkūrė ir savo teatrą.

„Mūsų teatras didis, jam 20 metų – teatrui tai daug, kai teatras gyvena tiek, kiek gyvena šuo. Mes jau gyvename antrą ar trečią gyvenimą. Pagrindinė priežastis yra kūrybinė, meninė. Aš supratau, kad noriu nuolat kurti, būti nuolatiniame kūrybiniame procese. Turi būti kažkokia mašina, kuri nuolat veikia ir ką nors generuoja. Tokią mašiną reikėjo kurti, buvo atėjęs laikas.

Kas yra šaltinis? Savotiškas narciziškumas. Mes įpratę tą dalyką suvokti labai neigiamai, bet iš tikrųjų suvokimas, kad tu unikalus (ne aš, bet kiekvienas žmogus), – kiekvienas turėtų save taip suvokti. Deja, visuomenė ir dažnai šeimose taip auklėja: būk savo vietoje. Ne, reikia suvokti, kad tu esi visiškai unikalus. Visų pirma tu turi pats save mylėti, kad galėtum mylėti kitą“, – įsitikinęs O. Koršunovas.

Plačiau – kovo 3 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Koršunovas: kai pasakė, kad II kurso studento spektaklių nerodys, trenkiau durimis ir išėjau
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt