Veidai

2021.03.04 07:58

Paralimpietis Danas Sodaitis: noriu, kad mane žmonės vertintų pagal tai, ką galiu daryti

Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2021.03.04 07:58

„Gailėdamas savęs nemanau, kad galėsiu pasiekti tai, apie ką svajoju“, – LRT.lt socialiniame projekte „Būti“ kalbėdamas apie požiūrį į savigailą mintimis dalijasi negalią turintis sportininkas, fotografas Danas Sodaitis. Jis nuo mažumės kelia sau tikslus, dabar kartais – galbūt ir neįmanomus, bet tiki – tai vienintelis būdas tapti geresniam ir tobulėti.

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Kas tau nutiko?

– Buvo gražus 2013 m. spalio 3-iosios vakaras. Kitą dieną turėjo būti motociklininkų sezono uždarymas. Mes su broliu turėjome motociklus, ruošėmės šiam įvykiui, kuris turėjo vykti Vilniuje. Gyvenome Kėdainių rajone.

Tuo metu buvau baigęs studijas, tai turėjau laiko. Turėdami ambiciją nuvažiuoti į tą renginį vykome pas savo kolegą pasiskolinti papildomų aprangų draugėms. Ir įvyko avarija. Patyriau traumų, lūžo rankos, bet didžiausia atsitikusi trauma – pažeistas dešinės pusės peties srities nervo rezginys. Nuo tos dienos negaliu valdyti savo dešinės rankos.

Planas A visą laiką turi turėti ir planą B, tad vadovaudamasis šiuo mąstymu, keldamas sau nuolatinius iššūkius priėmiau tai kaip esamą iššūkį, užuot puolęs į depresiją, savivertės praradimą, liūdesį.

Būti. Negalią turintis paraatletas Danas Sodaitis: gailėdamas savęs, nepasieksiu to, ko aš noriu

– Kas su tavimi vyko iš karto po avarijos?

– Pamenu, kad pabudau Kauno klinikose. Pabudau po visų atliktų operacijų, aplinkui buvo artimieji. Buvo pažeisti raumenys, skaudėjo, tino – guli kaip mumija. Sunku buvo net pasukti galvą, pažiūrėti, kas atidarė duris. Tai užtruko, buvo atlikta įvairių tyrimų, apžiūrų. Buvau susilaužęs ir kairę ranką, tada ir kairė ranka buvo beveik nevaldoma. Kad kažkas ne taip, galbūt nepajutau. Klinikose praleidau mėnesį laiko. Ilgainiui atsirado supratimas, kad yra pažaida, funkcijos praradimas, bet tai irgi nebuvo „klikt“ mintyse, kuris reikštų didelį chaosą galvoje. Aš manau, kad tai priėmiau labai lengvai, nes galvoje nebuvo didelio chaoso.

Baigiau studijas Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje, o tai padėjo suprasti, kad net ir pats geriausias planas po pirmo šūvio visuomet pasikeis. Planas A visą laiką turi turėti ir planą B, tad vadovaudamasis šiuo mąstymu, keldamas sau nuolatinius iššūkius priėmiau tai kaip esamą iššūkį, užuot puolęs į depresiją, savivertės praradimą, liūdesį, kas, šiandien man suprantama, yra normali reakcija į atsitikusią situaciją.

Geriausia gynyba – puolimas, tad perėjau į puolimą, į savęs stūmimą iš komforto zonos. Reabilitacija, be abejo, užtruko ilgą laiką. Mano gyvenimas persikėlė į Kauną, įstojau į magistrantūros studijas. Savo malonumui sportavau, bandydamas savo galimybes naujame kūne. Jaučiau, kad dar liko iššūkių noro, tad vieną vakarą internete susiradau neįgaliųjų sportą. Tas vakaras pradėjo keisti mano gyvenimą vėl iš naujo.

– Ar visada buvo lengva?

– Manau, kad žiūrint į mane iš šalies gali atrodyti, jog yra labai lengva, paprasta. Galbūt taip ir yra, nes turiu savo raktą į sėkmę, požiūrį į gyvenimą ir tai padeda. Duosiu pavyzdį, kuris atspindės mano mąstymą. Mokykloje gavus neigiamą pažymį, iš vienos pusės, atrodo, kad viskas prarasta, nes tavo vidurkis sugadintas, nebegalėsi gauti dešimtuko, saulutės ar pagyrimo, diplomo. Tačiau turbūt turi fokusuotis į tai, kad gali pataisyti savo padėtį gaudamas „n“ dešimtukų. Turbūt tas dvejetas nebeatrodys toks svarus, o matydamas tavo pastangas mokytojas turbūt gali padaryti taip, kad tavo baigimas bus su pagyrimu, tavo svajonė bus įvykdyta.

Nesakau, kad yra labai lengva, nesakau, kad yra ir sunku. Sakau, kad tai nėra neįmanoma. Nieko nėra neįmanomo – tiesiog viskas priklauso nuo dviejų dalykų. Aš vadovaujuosi, kad gyvenime yra du dalykai: noras ir ryžtas.

Aš turiu didelį norą tapti (nes tapau kitoks) visaverte visuomenės dalimi ir dar svarbiau – noriu daryti tai, ką norėjau daryti, vykdyti tai, ką noriu vykdyti. Taip, kai kuriais momentais tai reikalauja papildomų pastangų, bet tai nėra neįmanoma. Tuo vadovaudamasis šiuo metu gyvenu puikų gyvenimą, darau tai, ką noriu, keliu sau iššūkius ir juos įveikinėju.

– Kaip formavosi tavo pozityvus požiūris?

– Džiaugiuosi, kad turiu šeimą, kuri man leido daryti beveik viską, ką aš norėjau. Bet tas leidimas tuo pačiu metu leido man išsigryninti, ko aš iš tikrųjų noriu. Gyvenau mažame kaimukyje. Jeigu vaikystėje yra lakstymas per ražienas, maudynės, gaudynės ir slėpynės, paauglystėje galbūt atsiranda pirmosios cigaretės ir pan., bet man to nebuvo. Man išliko aktyvaus laisvalaikio, aktyvios savęs realizacijos noras.

Turiu brolį, mes nuolatos žaisdavome krepšinį, futbolą ir pan. Tai padėjo atsisijoti draugus, prioritetus. Mes nenorėjome vykti į mašinų stovėjimo aikštelės, stovėti ir gliaudyti saulėgrąžų. Radome kitų veiklų. Savo draugų ratą atradau, kai atsirado Jaunųjų šaulių sąjunga. Tai buvo vaikai, jaunuoliai, kurie norėjo iššūkių, save išmėginti, aktyviai praleisti laisvalaikį. Ilgainiui šie žaidimai virto rimtais patriotiniais veiksmais.

Būdamas 18 metų įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Tuo metu jau tikrai žinojau, kad noriu savo gyvenimą sieti su kariuomene. Būtent to vedamas pildydamas stojimo į aukštąsias mokyklas sąrašą įrašiau tik vieną aukštąją mokyklą – Lietuvos karo akademiją. Aš žinojau, kad jeigu neįstosiu dabar, mėginsiu kitą kartą. Bet tikėjau savimi, žinojau, kad įstosiu. Negaliu paaiškinti, dėl ko taip galvojau, bet kelias iki to ir vėliau buvimas pačioje Karo akademijoje pagelbėjo išsigryninti savo vertybes, požiūrį.

Šiuo metu džiaugiuosi, kad galiu vadovautis aspektais, kuriuos išmokau, net galėčiau sakyti – patikrinau. Tai man veikia: aktyvumas, puolimas ir pasitikėjimas savimi man padeda.

Net ir aš pažiūriu į kokį nors išraiškingesnį automobilį gatvėje ar su įdomesne kepure perėja einantį asmenį. Manau, kad tai įprasta, mums priimtina pastebėti išskirtinius dalykus.

– Ar yra kokia nors aplinkinių reakcija į tavo negalią?

– Aplinkinių reakcija visada yra ir ji yra gera, tikriausiai laukiama. Aš, kaip fotografas, visą laiką laukiu aplinkinių reakcijos. Reakcija reiškia, kad kažkas vyksta. Net ir aš pažiūriu į kokį nors išraiškingesnį automobilį gatvėje ar su įdomesne kepure perėja einantį asmenį. Manau, kad tai įprasta, mums priimtina pastebėti išskirtinius dalykus. Manau, kad esu išskirtinis savo išvaizda. Tai labiau matosi vasarą <...> ar sporto varžybose nuo nieko nepasislėpsi.

Aš ir nemėginu slėpti savo išvaizdos – gal net priešingai: tai priėmiau kaip galimybę save stumti, sau įrodyti, kad kažką galiu padaryti, gal net daugiau negu kiti. Vasarą galiu padaryti salto nuo lieptelio – tada žmogus turbūt vertins mane kitaip negu tik kaip asmenį, kuris turi negalią.

Net ir fotografavimas – tai realizacija, hobis, bet aš noriu, kad mane žmonės vertintų pagal tai, ką aš galiu daryti. Žmonės, matydami mano darbus, į mane gali žiūrėti kaip į asmenį, kūrėją, menininką, ir ta negalia, kuri yra su manimi, tampa ne pirmoje eilėje sėdinčiu aspektu. Turbūt požiūrio į save reikalas. Tikriausiai tai išsiugdžiau nuo mažumės keldamas sau iššūkius ir juos įveikdamas. Tai darau kiekvieną dieną ir šiuo metu.

– Ką galvoji apie savigailestį?

– Man pačiam tai galbūt nėra priimtina, bet nesakau, kad tai blogai ar gerai. Manau, reikia daryti tai, kas asmeniui priimtina, kuo jis tiki. Tai turbūt svarbiausia. Manau, kiekvienas asmuo nori gyventi savo gyvenimą, pasiekti gyvenime savo svajonių. Gailėdamas savęs nemanau, kad galėsiu pasiekti tai, apie ką svajoju, ko noriu.

Šiuo metu mano veikimo principas yra veikimas, tikslų sau kėlimas, galbūt neįmanomų. Tačiau sportuodami norime tapti geresni. Jeigu darysime tai, ką darome kiekvieną dieną (bėgsime stengdamiesi tiek pat, kelsime tuos pačius svorius), tai neleis mums tobulėti. Iš esmės turime daryti tai, kas vakar atrodė neįmanoma, kas iš tikrųjų atrodė per daug, per sunku.

Plačiau – vasario 24 d. socialinio projekto „Būti“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.