Veidai

2021.03.03 08:04

Aidas Giniotis negalėjo pakęsti „Keistuolių teatro“ pavadinimo: iki šiol siūlau jį pakeisti

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.03.03 08:04

„Baisesnio pavadinimo kaip „Keistuolių teatras“... Kai pasiūlė, vos neatpyliau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ neslepia aktorius, režisierius Aidas Giniotis, kartu su kolegomis prieš daugiau nei 30 metų įkūręs visiems puikiai žinomą „Keistuolių teatrą“. Jo požiūriu, toks pavadinimas nesolidus. A. Giniotis iki šiol kartais siūlo pakeisti pavadinimą, nors daug kas iš jo dėl to juokiasi.

1964 m. lapkričio 17 d. ūbaujant vėlyvo rudens vėjams pedagogai Juozapa ir Vytautas susilaukė antro sūnaus Aido, kuris po daug metų įkurs net du – „Keistuolių“ ir „Atviro rato“ – teatrus. Aidas ir jo 6 m. vyresnis brolis Juvitas dūko Šiauliuose, o berniukų tėvai sugebėdavo rasti laiko ne tik dviem nenuoramoms, bet ir savo pomėgiams.

„Abu tėvai buvo mokytojai, bet šalia tos mokytojo veiklos jie dar užsiėmė ir meninėmis veiklomis. Mama kažkada norėjo būti aktore. Šiek tiek ir mama, ir tėtis šoko. Jaunystėje vaidino Šiaulių dramos teatre. Mama nepasuko tuo keliu, nevažiavo toliau tęsti mokslų, bet ji buvo labai gera skaitovė: vesdavo filharmonijos koncertus, kai filharmonijos atlikėjai atvažiuodavo į Šiaulius, vesdavo Šiaulių respublikines dainų šventes. Ji buvo su meniniu polėkiu. Tėtis buvo mokytojas ir choreografas. Choreografijai jis atidavė turbūt didesnę laiko ir meilės dalį“, – pamena Aidas.

Vyresnėlis Juvitas nuo mažens broliška meile apglobė jaunėlį – ne tik perkeltine prasme. „Brolis man buvo labai svarbus auklėjamasis faktorius. Jis man pakišo gerų knygų, kurias reikia skaityti. Kadangi brolis – hipių kartos, jis man pakišo ir muzikos, kurios paklausęs supratau: viskas, aš esu su jais. Kažkada uždėjo bitlų plokštelę, išgirdau „Girl“ dainą ir viskas – mano gyvenimas buvo nuspręstas.

Kad broliukas negadintų jo vardo (manau, čia buvo jo egoizmas), jis mane išmokė skaityti iki mokyklos. Kai atėjau į mokyklą, visų vaikų klausė: ar mokate skaityti? Kitas klausimas: kokia pirma perskaityta knyga? Kažkas – „Trys paršiukai“, kitas – „Rikiki ir Rududu“, o mano pirma knyga – Juleso Verne`o „Penkiolikos metų kapitonas“, – prisiminimais dalijasi laidos herojus.

Gimę tą pačią dieną. Giniotis apie „Keistuolių teatro“ pavadinimo kilmę: baisesnio pavadinimo dar nebuvo tekę girdėti

Yra dalykų, kurie visam gyvenimui išlieka širdyje. Tarkime, pirmoji diena mokykloje. Arba pirmoji meilė pirmoje klasėje.

„Pirmoje klasėje mano meilė buvo labai platoniška, labai graži, atspindinti visą mano gyvenimo santykį su meile. Pamačiau savo klasiokę – Ramunę. Po daug metų esu prisipažinęs ją mylėjęs. Ji manęs klausė, kodėl aš tada nepasakiau. Aš neįsivaizduoju, kaip ji įsivaizdavo, kad pirmokas prieitų prie pirmokės ir pasakytų: aš tave myliu.

Pamačiau, kaip ji gražiai šokinėjo per virvutę. Ji turėjo labai gražias kasytes, buvo smulkutė, gražiai sudėta, labai gražaus veiduko. Kai šokinėjo per virvutę, taip norėjosi kurti poeziją apie krentančius obelų žiedus. Tai mane įkvėpdavo. Aš ją tikrai mylėjau. Visi bėgdavo link stadiono gaudyti kitos klasiokės, kad vienas iš klasiokų su ja pasibučiuotų, o aš žiūrėdavau, kaip gražiai Ramunė šokinėja per virvutę. Tai ir buvo mano skirtumas su supančia aplinka“, – teigia Aidas.

Vaikinas puikiai girdėjo ne tik širdies virpesius, bet ir muzikos garsus, tad lankė muzikos mokyklą. Mokslai sekėsi gerai, tačiau problemų kilo už mokyklos ribų.

Nuo „Vaikų dienų“ pajutau kažkokį teisingą būvį scenoje, teatro gyvenimo būdą. Iš šono žiūrėdamas vis tiek pagauni tam tikras bangas, kurios eina nuo artistų. Matai, kaip jie patys tą daro: ar džiaugiasi, ar tuo gyvena?

„Ateina tokie du vyriokai, gal septintokai, paaugliai. Matau, nešasi vyno butelį. Jie nusileidžia į rūsį. Norėjau pasirodyti prieš dvi mergaites, o močiutė sakydavo: pamatai pijoką – mesk akmenį. Aš toms mergaitėms sakau: pijokai nuėjo, reikia mesti akmenį. Pasiėmiau porą akmenukų ir paleidau į tą rūsį. Nežinau, kur pataikiau, bet jie išėjo. Priėjo prie manęs, žiūri į mane toks įkaušęs, sako: degtukų turi? Septintokai antrokui. Sakau: ne. Tada man paukšt vieną.

Apsisukau ir, kadangi stovėjau prieš pat namo įėjimą, iš karto į antrą aukštą plautis burnytės. Man vienintelį kartą taip buvo, kad iš baimės kojos įaugo. Aš tada sustingau. Galėjau bėgti iš karto, bet ne. Būčiau pabėgęs, gal būtų paprasčiau ir jiems. Jie mane pamokė smūgiu į veidą ir aš bėgau namo. Įeina brolis, sako: kas? Sakau: du apačioje man... Jis abu juos vaikėsi, puolė. Jam kraujas užvirė, stojo broliuko ginti – gerbiu“, – pasakoja pašnekovas.

Komunizmo ideologų Karlo Marxo ir Friedricho Engelso veikale „Komunistų partijos manifestas“ pirmą kartą nuskambėjęs lozungas „Visų šalių proletarai, vienykitės“ privalomai puikavosi visuose sovietmečio leidiniuose. Savo laikraštį išleido ir Aidas.

„Tas laikraštis vadinosi vieno klasioko garbei – mes jį pravardžiuodavome Traicu. „Traicas horizonte“ – vadinosi laikraštukas. Du perlenkti sąsiuvinio lapai, laikraščio imitacija su kažkokiais humoristiniais pasakojimais, nuotraukomis, piešinukais, eilėraščiais, kupletais. Įdomiausia, kad po to parašiau šūkį: „Visų šalių valkatos, sekite Traico pavyzdžiu.“ Kokį šeštą numerį gavo auklėtoja. Gal per vietinius mūsų klasės šnipus, kurių gal buvo, gal nebuvo. Gal šiaip rado, kas nors užmiršo ant suolo. Sako: kas čia? Sakau: laikraštis. Vis tiek autorystę kada nors išvys. Sukviečia klasės susirinkimą, prieš klasę ištraukia tą laikraštį. Supratau, kad tas laikraštis pasiekė ir aukštesnę vadovybę“, – kalba Aidas.

Paprašytas paaiškinti šūkį jis teigė: juk tai – nerimtas laikraštis, negi rašys rimtą šūkį? Jaunas vaikinas nelabai suprato, kas tai per nusikaltimas. Tėvams pavyko šią istoriją nuleisti juokais, tad Aidas ir toliau rašė, su draugais net sukūrė knygų apie indėnus parodiją – romaną „Stepių ereliai, arba trys kepto gaidžio plunksnos“. Deja, jis išnyko nežinoma kryptimi, o į vaikino širdį pasibeldė teatras.

Nuo armijos išgelbėjo tai, kas anksčiau kenkė

„Šiaulių dramos teatre buvo atvažiavęs dirbti jaunas kursas: Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis, Regina Šaltenytė, Antanas Venckus, Sigitas Jakubauskas ir daug kitų, kuriuos gerbiu ir myliu. Jie vaidino spektaklį vaikams, kuris vaidinosi „Vaikų dienos“. Tai buvo jų diplominis spektaklis. Pamačiau „Vaikų dienas“ ir nuėjau pažiūrėti dar kartą. Kai nuėjau pažiūrėti dar kartą, supratau, kad ir trečias nepakenktų.

Matyt, nuo „Vaikų dienų“ pajutau kažkokį teisingą būvį scenoje, teatro gyvenimo būdą. Iš šono žiūrėdamas vis tiek pagauni tam tikras bangas, kurios eina nuo artistų. Matai, kaip jie patys tą daro: ar džiaugiasi, ar tuo gyvena? Kadangi mano mamos mokykla, kur ji dirbo, šefavo teatrą ir vyresnių klasių mokiniai eidavo kabinti paltų, aš prisitryniau prie jų. Paprašiau mamos, kad mane irgi paimtų, eidavau į teatrą kabinti paltų“, – pamena Aidas.

Atsidūręs pasirinkimo kryžkelėje, jaunas vyras nusprendė studijuoti Vilniuje aktorinį meistriškumą – Irenos Vaišytės kurse. Nuo kariuomenės jį išgelbėjo tai, kas anksčiau kenkė, – po ausies nervo uždegimo Aidas prastai girdi viena ausimi.

„Tais metais pradėjo imti į armiją ir Vaišytė pasakė: sukitės, kaip galit, – aš dėsiu visas pastangas, kad kurso neišardytų. Mes sukomės, kaip galėjom. Kadangi aš viena ausim negirdžiu, tai man išsisukti buvo gana lengva. Aš išsisukau ir dar vienas kursiokas, o visus kitus paėmė į sovietinę armiją. Likome 2 vyrai ir 5 merginos – 7 žmonės. Dar ėjome pas profesorę Vaišytę prašyti, kad išformuotų kursą ir suformuotų, kai jie grįš, nes buvome labai stipriai susirišę. Paskui, kai grįžo po 2 m., jiems buvo skirtos kitos merginos, kurios įstojo vėliau drauge su televizijos režisierių kursu. Aš buvau dviem kursais vyresnis. Kai jie buvo trečiame kurse, kadangi likau dirbti akademijoje, aš jiems jau dėsčiau kaip dėstytojas. 2 m. buvau savo kursiokų dėstytoju“, – sako aktorius.

Puiki aktorė Ilona Balsytė, Aido kurso draugė, dirbo Vytauto Kernagio „Dainos teatre“. Taip Aidas artimiau susipažino su „santechniku iš Ukmergės“.

„Kernagis tuo metu jau buvo autoritetas, žvaigždė. Dar nebuvo „Dainos teatro“, bet jo autoriniai koncertai man asmeniškai buvo kažkas tokio, labai daug ką pakeitė. Pirmą sykį jį pamačiau Šiaulių kultūros namų mažojoje salėje, nuėjau pažiūrėti – ir viskas. Kažkas irgi po to jau buvo nuspręsta, kaip kad išgirdus bitlus. Tai vienas reikšmingiausių kultūrinių įvykių mano tuometiniame gyvenime.

Paskui į „Dainos teatrą“ nuėjo dirbti Ilona. Mes su Ilona buvome geri draugai. Ji nuomojosi butą prie universiteto. Mes ten dažnai ateidavome, gerdavome kavą, diskutuodavome, ruošdavomės paskaitoms, galvodavome ištraukas, kaip spręsti etiudus, ir Vytautas ateidavo. Aš buvau jaunas, įžūlus, aktyvi kūrybinė jėga, leisdavau sau pastabų pasakyti, kritikos. Nežinau, kažkaip jis neužmušė manęs per tą laiką, bet aš turbūt būčiau užmušęs tokį pacuką, kuris, ką tik baigęs, aiškina žmogui, kuris – vis tiek... Bet mes diskutuodavome. Aišku, kai perlenkdavau lazdelę, jis įsižeisdavo. Vytas buvo įžeidus tuo klausimu, bet kai susitikdavome, vėl bendraudavome“, – pasakoja Aidas.

Vėliau jis įsidarbino tuo metu be galo populiarioje Lietuvos televizijos laidoje „Labanakt, vaikučiai“, atsidūrė po laidos nepakeičiamos vedėjos – Tetos Betos – sparnu.

Negalime pragerti spektaklio, nes jeigu neparodysime vieno, nebeis į kitą. Mes būdavome surišti dėl tų dalykų. Gyvenimas surišo taip, kad turėjome išsilaikyti.

„Labai šiltas, mielas, geras žmogus. Tada režisierė Nijolė Makauskaitė pasiūlė Ilonai Balsytei pabūti jaunąja teta. Kadangi mes akademijoje pirmame kurse vaidinome Bisseto pasakas, aš ten atnešiau knygutę „Aukštyn kojom“, tai ji pasiūlė atsivesti mane. Kai ji susirado mane, mes susiradome Sigutį Jačėną, kursioką, nes trise – vis linksmiau. Vaidindavome Bisseto pasakas ir televiziją užgriuvo laiškų lavina Keistuoliams su visokiausiais vaikiškais linkėjimais, norais pabendrauti ir atsiliepimais. Mūsų įvaizdžiai buvo Keistukas, Keistutė ir Keistulis, mus identifikavo kaip Keistuolius.

Kurį laiką pagyvenę su pavadinimu kūrybinis kooperatyvas „Teatras“ ir pasivažinėję po miestus bei kaimelius pamatėme, kad mus atpažįsta kaip tuos „Labanaktuko“ Keistuolius. Jačėnas pasiūlė prie „Teatro“ pavadinimo pridėti „Keistuolių teatras“. Man tai buvo labai klaiku. Baisesnio pavadinimo kaip „Keistuolių teatras“... Kai pasiūlė, vos neatpyliau. Nesolidu, dar kooperatyvas „Keistuolių teatras“. Jau „kooperatyvas“ skamba baisiai, o dar „Keistuolių teatras“... Bet paskui pridėjome, nes tai suteikė ir lankomumo, ir mus atpažindavo. Tas „Keistuolių teatras“ liko. Aš iki šiol siūlau pakeisti pavadinimą, nors daug kas iš manęs juokiasi“, – tikina jis.

„Keistuolių teatras“ statė spektaklius, kūrė filmus, koncertavo. Juos iki šiol žino ir myli visa Lietuva. O nuo žvaigždžių ligos ir jos komplikacijų saugojo atsakomybė žiūrovams ir kolegoms.

„Dabar šoumenai prisimena, kaip vartydavo pinigus, įmeta į feisbuką, kaip atidarydavo čimodaną ir skaičiuodavo pinigus... Ne, mes taip neskaičiuodavome. Aišku, būdavo, kad surenki grynais kasą už bilietus, bet vis tiek turėdavome atsiskaityti. Dauguma etikos taisyklių, kurių mokėmės akademijoje, labai pasitvirtino teatre ne dėl to, kad tai tiesiog yra etika. Jei jų nesilaikysi, prapulsi. Mes negalime prisigerti iš vakaro, baliavoti, nes 12 val. turime spektaklį. Mes nepatempsime fiziškai. Negalime pragerti spektaklio, nes jeigu neparodysime vieno, nebeis į kitą. Mes būdavome surišti dėl tų dalykų. Gyvenimas surišo taip, kad turėjome išsilaikyti“, – sako Aidas.

Muzikos ir teatro akademijoje ugdydamas pamainą „Keistuolių teatrui“, Aidas su Vladu Bagdonu sukūrė „Teatro laboratoriją“, kurioje studentai dalijosi vaikystės potyriais. Iš to gimė „Atviro rato“ spektaklis, o vėliau, 2006 m., ir to paties pavadinimo teatras. Vienas įsimintiniausių jo spektaklių – „Apie žmogų, kuris nužudė gulbę“, sukurtas pagal tikrą įvykį.

„Kelių pastraipų straipsniukas apie žmogų, kuris Kauno zoologijos sode įsidarbinęs naktiniu sargu nužudė gulbę ir ją suvalgė. Žurnalistės buvo gana gražiai surašytas visiškai nestandartinis įvykis ir ji pati labai gražiai straipsnio gale klausia: ten gi masė paukščių, visokio skonio, visokio plauko. Kodėl gulbę? Kodėl būtent gulbę? Gulbė mums vis tiek yra kažkoks simbolis, kai kam – netgi paukščio grožio etalonas. Kaip žmogus turi susinaikinti ir degraduoti, kas jį prie to priveda, kad tai tikrai nebuvo atsitiktinis veiksmas? Kodėl gulbę? Mane tas kažkaip kamavo, galiausiai pasiūliau „Atviram ratui“ statyti tą spektaklį. Tai – vienas įdomiausių mano spektaklių“, – pažymi laidos herojus.

Šiandien Aidas – „Keistuolių teatro“ direktorius ir „Atviro rato“ įkūrėjas, Muzikos ir teatro akademijos profesorius, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. O gal tiesiog geras žmogus, perteikiantis jaunimui gyvenimo patirtis.

„Pirmame kurse, kai studentai ateina iš mokyklos, yra pati didžiausia bėda. Reikia pasiimti gerą kūjį ir kažkokiu neaiškiu būdu išmušti tą mokyklą iš jų galvos, išmušti tą: „Tamsta mokytojau, ar gerai atlikau namų darbą?“ Kai jie pradeda suprasti, kad mes čia kartu kažką darome ir tai daroma ne dėl to, kaip jis atsiskaitys, o ką mes sukursime, tada būna normalu. Toks statusas kartais gali ir sutrukdyti. Aš nenoriu, kad mane studentai baksnotų per petį ir tujintų, bet nenoriu ir per didelio atstumo, kurį suteikia tie vardų statusai.

Po pirmo kurso duodu jiems uždavinį: grįžtate namo, pasisodinate močiutę, mamą, tėtį ar dieduką ir išklausinėjate apie pirmą bučinį, apie pirmas muštynes, apie viską, kiek jums leidžia sąžinė ir aštrumas. Paskui dauguma dėkoja. Mes tiesiog nepadarome to patys, nes nežinome, kad tai galime padaryti ir kad tai reikia padaryti“, – mintimis dalijasi Aidas.

Plačiau – vasario 24 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Giniotis apie „Keistuolių teatro“ pavadinimo kilmę: baisesnio pavadinimo dar nebuvo tekę girdėti