55-erių sukaktį mininti Edita Mildažytė: viską padariau laiku – gimdžiau, tekėjau, mylėjau, skyriausi...

Viktorija Lideikytė, LRT.lt
2021.02.28 07:00
Laida „Vakaras su Edita“, Edita Mildažytė

Vasario 28-ąją žurnalistei, prodiuserei, laidų vedėjai Editai Mildažytei sukanka 55-eri. Pastarieji metai buvo tokie, kaip visiems, sako ji, – suvaržyti karantino apribojimų, dar ir su COVID-19 liga, kuri komplikavosi į abipusį plaučių uždegimą. Šiandien jau sveika žinoma moteris pasitikdama sukaktį nelenktyniauja su savimi ir nesikelia tikslų išmokti ar sužinoti ką nors naujo. Gyvenime ne intelektas ir žinios, o jausmai ir emocijos griežia pirmuoju smuiku, įsitikinusi E. Mildažytė.

– Paskutinę žiemos dieną pasitinkate ne tik pavasarį, bet ir naujus savo gyvenimo metus. Kokie Jums buvo pastarieji metai?

– Tokie, kaip ir visų. Užuot atsivertus meniu odiniu viršeliu, reikėjo žiūrėti į meniu ekrane, į keliones taip pat teko vykti tik pasidairius virtualiu būdu. Gerai, kad, priešingai nei dauguma mūsų kolegų, dirbančių kontaktiniu būdu salėse ir pan., galime dirbti per ekraną. Didžiulė laimė, kad neišsikraustome iš proto, kaip daugybė žmonių jau yra išsikraustę.

Nes gi kiek žmogus gali jaustis nereikalingas? Kiek galima sau meluoti, kad viskas yra gerai, mes čia truputėlį internetu padainuosime ir parepetuosime su simfoniniu orkestru... O kai operos solistas nenori tapti staliumi arba popdainininkas – virėju, tai tyliai namuose ir kraustaisi iš proto.

Kita vertus, kiekvieni žmogaus išgyventi metai yra didžiulė vertybė, tad tai, kad atšvenčiau savo 50-metį, nebuvo jokia klaida, nes mano kita stotelė yra 60. 55-erių metų sukakties negaliu švęsti dėl pandemijos.

Edita Mildažytė
Edita Mildažytė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Taip pat skaitykite

– Ar prieš gimtadienį jaučiate vidinį sukrutimą, sujudimą? Apie ką paprastai galvojate artėjant sukakties dienai?

– Turiu šventai pasakyti, kad savo gimtadienį visada pamirštu. Kadangi nesu feisbuke, man apie tai nepraneša pypsintys pranešimai. Aišku, kartais suprantu, kad kažkas vyksta, nes aplink mane atsiranda daug šurmulio: kažkas kažką organizuoja, šurmuliuoja vaikai, draugai...

Pasakysiu vienintelę priežastį, kodėl man žiauriai patinka mano gimtadienis. Dėl to, kad tai yra paskutinė kalendorinės žiemos diena. Mano gimimo diena visada būna arba su varvekliais, arba su pūgomis, nuleistu sniegu... Jeigu žiemos būna besniegės, tai jaučiasi mažiau, bet tirpstantis sniegas ir šiluma visą laiką primena: palauk, juk tamsiausia valanda būna prieš aušrą.

Edita Mildažytė
Edita Mildažytė / D. Umbraso/LRT nuotr.

Iš tikrųjų nesigailiu, kad viską padariau laiku: laiku gimdžiau, laiku tekėjau, laiku mylėjau, laiku skyriausi, laiku vėl kūriau naują šeimą ir t. t.

– Žavingos jaunystės gimtadieniai neretai palydimi vidiniu pasitikrinimu: ką per metus naujo sužinojau, su kuo susipažinau, iš ko ir kokios išminties pasisėmiau... Ar pasitikdama 55-ąjį gimtadienį Jūs taip pat lenkiate pirštus ir žymitės, ko išmokote per praėjusius metus?

– Galiu pasakyti, ko neišmokau per visus 55 metus ir abejoju, kad išmoksiu per ateinančius dešimt ar tiek, kiek man bus lemta. Neišmokau įsijungti kompiuterio. Ir neketinu išmokti.

– Tiesiogine prasme?

– Taip. Kai man reikia prisijungti į pokalbį per Skype, pasikviečiu montažininką. Kai reikia jungtis dar kartą, jis man vis sako padiktuosiantis, ką suspaudyti. Bet juk klaviatūroje ne tokios raidės kaip spausdinimo mašinėlėje. Aš nė nežinau, kur yra nosinės raidės ar brūkšnys, tad ateik ir įjunk iš naujo. Bet, tiesą pasakius, kompiuterio aš ir nepasigendu.

Laida „Vakaras su Edita“, Edita Mildažytė ir Vytautas Rumšas jaunesnysis
Laida „Vakaras su Edita“, Edita Mildažytė ir Vytautas Rumšas jaunesnysis / E. Blaževič/LRT nuotr.

Taip pat skaitykite

– Ar yra kas nors, dėl ko gyvenime gailitės? Gal kažko nepadarėte, nepabandėte, neįgyvendinote...

– Dar viską padarysiu ir tikrai visko pabandysiu (šypsosi). Galbūt gailiuosi, kad neužrašiau močiutės pasakojimų, jų tikrai jau nesugrąžinsi, kad tvarkingai nesurašiau šeimos genealoginio medžio. Tai man dabar pasidarė įdomu, bet neaišku, ar po manęs kam nors bus įdomu.

Tačiau galiu pasakyti, ko nesigailiu. Iš tikrųjų nesigailiu, kad viską padariau laiku: laiku gimdžiau, laiku tekėjau, laiku mylėjau, laiku skyriausi, laiku vėl kūriau naują šeimą ir t. t. Viską spėjau ir iš tiesų iki dabar nugyvenau pilnakraujį ir labai turtingą gyvenimą. Ir gyvenu toliau. Visada galvoju, kad reikia galvoti, ką padarei, o ne ko nepadarei, kas man pavyko, o ne kas nepavyko.

Manau, antroje gyvenimo pusėje santykiai iš tiesų yra daug lengvesni, žavingesni ir mažiau įpareigojantys.

– Iš ko paprastai pirmiausia sulaukiate gimtadienio sveikinimų?

– Paprastai iš to, kas miega mano lovoje (juokiasi).

– Esu girdėjusi ne vieną jauną žmogų sakantį, kaip sunku susirasti artimą žmogų, prie jo prisitaikyti ir su juo sugyventi po vienu stogu. O ar nėra sunkiau užmegzti romantiškus santykius, kai žmogui per penkiasdešimt, kai jis dar jaunas, bet jau paragavęs gyvenimo, turintis tvirtą pagrindą po kojomis? Galbūt savo pavyzdžiu galėtumėte padrąsinti kitus vienišus bendraamžius nebijoti naujų santykių?

– Visa Europa susiduria su problema, kad šiandieniniai trisdešimtmečiai nemoka užmegzti ir palaikyti ilgalaikio santykio, nes nesugeba atsisakyti savo egoizmo. Mes esame dar iš tos kartos, kurioje sugebame užmegzti ir palaikyti santykius, žinome tų santykių vertę ir mums jų gyvybiškai reikia.

Tačiau šiuo klausimu nieko negali nei patarti, nei padrąsinti, nes arba tau pasiseka, arba nepasiseka. Jeigu sutinki žmogų, su kuriuo tau yra įdomu, tau norisi su juo susitikti, gerti kavą, šnekėtis nuo ryto iki vakaro, tai tau labai pasisekė. Bet taip gali ir neatsitikti, nes bendrauti dėl to, kad tau sutvarkytų sode tvorą ar duotų pinigų mašinai pasitaisyti, nėra tinkamas būdas. Santykis gali būti tik visiškai nesavanaudiškas ir absoliučiai emociniame lygmenyje.

Saulius Pilinkus ir Edita Mildažytė LRT „Metų apdovanojimuose“
Saulius Pilinkus ir Edita Mildažytė LRT „Metų apdovanojimuose“ / D. Umbraso/LRT nuotr.

Kiekvieną kartą, kai duodu interviu, nukenčiu.

Manau, antroje gyvenimo pusėje santykiai iš tiesų yra daug lengvesni, žavingesni ir mažiau įpareigojantys. Tokiame amžiuje gi nekursi šeimos ir negimdysi vaikų, nebebus labai rimtų įsipareigojimų, finansinių dalykų. Jei nepatinka, gali apsisukti ant kulno ir išeiti, tau niekas negali nieko paliepti ar pasakyti, kaip turėtų ar neturėtų būti.

Jaunų žmonių gyvenime santykiai yra gerokai sudėtingesni, įsipareigojimai rimtesni. Juk žmonės paprastai tuokiasi tam, kad turėtų vaikų. Gimus vaikams, atsiranda atsakomybė už dar vieną, du, tris, o kartais ir daugiau žmonių. Visgi šiuos egzaminus reikia išlaikyti. Ar gyveni su vienu partneriu, ar su kitu, tavo įsipareigojimai vaikams yra šventa ir tu privalai juos vykdyti.

Edita Mildažytė su sūnumi Mykolu laidoje „Mano mama gamina geriau“
Edita Mildažytė su sūnumi Mykolu laidoje „Mano mama gamina geriau“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Taip pat skaitykite

– Lietuvoje esate puikiai atpažįstamas veidas, tiek prie televizijos ekranų, tiek viešojoje erdvėje ne tik Jūsų laidas, bet ir gyvenimo pulsą stebi daugybė žmonių. Visgi išliekate atvira žmonėms, juos (žinoma, ne be mūsų, žurnalistų, pagalbos) įsileidžiate į savo asmeninį gyvenimą, namus, širdį. Ar dėl to Jums yra tekę nukentėti?

– Kiekvieną kartą, kai duodu interviu, nukenčiu. Pliekia mane iš visų jėgų. Yra grupė etatinių nekentėjų, ir yra taip sau prisijungiančių iš nelaimingumo, iš to, kad neturi kaifo gyventi, kiti gal iš pavydo, dar kažko... Bet jeigu aš jau duodu tą interviu, tai ir duodu neapgalvodama, o taip, kaip iš tikrųjų galvoju, tokia, kokia iš tiesų esu. Neduodu kažkokio surogato, sausainėlio vartotojui.

Dabar jau nebėra tos kultūros, kad jei vaikštai į laidas, gali didžiuotis, jog žurnalistas tave pagerbė, nes aišku, kad paskui apdergs tauta. Visi suprantame, kas iš to mums bus, bet labai ramiai nuryjame šitą kąsnį dėl to, kad taip reikia. Pati darau laidas, kviečiu, kad į jas ateitų žmonės, tad puikiai žinau, kaip yra.

Edita Mildažytė
Edita Mildažytė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Mano pirmieji skambučiai, po kurių man tapo aišku, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, buvo senelių mirtys. Visgi aiškiausia man tai tapo tada, kai susirgo mano vyras.

– Bet kadangi neįsijungiate kompiuterio, ko gero, nematote komentarų, kurių internete, neslėpkime, pasitaiko ne tik malonių?

– Nebijok, jeigu norėčiau, yra telefonas (juokiasi). Dabar kiekvienas, kuris moka rašyti, ką nors parašo, net ir apie orą. Tai kodėl neparašyti apie Mildažytę? Bet aš dėl to labai neišgyvenu.

Komentarų iš principo niekada neskaitau apie nieką, todėl labai daug ko nežinau. Bet aš renkuosi nežinoti. Dalykus, kurie man nepatinka, ignoruoju, ir tokiu būdu jie mano gyvenime neegzistuoja. Kažkuris iš Prancūzijos rašytojų kavos eidavo gerti į Eifelio bokštą, nes tai buvo vienintelė vieta, iš kurios jo nesimatydavo. Taigi, jeigu man nepatinka, aš tiesiog nepagerbiu to žmogaus jokiu savo dėmesiu, nei teigiamu, nei neigiamu.

Daug būtų galima apie tai kalbėti... Juk visais laikais buvo taip, kad, norėdamas kažką daryti, pavyzdžiui, gauti darbo vietą, turėjai atitikti tam tikrus kriterijus, visa tai vertino komisija, žiuri. Manau, su viešu kalbėjimu, nuomonės reiškimu turėtų būti taip pat. Juk tai yra viešasis nuomonės formavimas, tad jis turėtų atitikti tam tikrus kriterijus.

O jeigu net nedrįsti parašyti savo vardo ir pavardės... Net pačiu gūdžiausiu sovietmečiu į anoniminius skundus nebuvo reaguojama, nes jeigu žmogus nepajėgia prisistatyti vardu ir pavarde, kodėl visuomenė turi reaguoti į kažkokį kliedesį, sapną? Turėk garbės ir orumo atsistoti ir pasakyti savo nuomonę.

Edita Mildažytė
Edita Mildažytė / E. Genio/LRT nuotr.

Taip pat skaitykite

– Neseniai LRT.lt pokalbių laidoje su Nomeda Marčėnaite „Kur važiuojam?“ atviravote dažnai susimąstanti apie tai, kiek liko gyventi. Ar tokios mintys vis dažniau aplanko bėgant metams, ar mirties tema visą laiką buvo natūrali, šalia Jūsų?

– Turbūt ji pasidaro natūrali ir artima keliais atvejais. Manau, kad net žmonės, dirbantys reanimacijoje arba morge, į svetimas mirtis reaguoja kaip į svetimas mirtis, ir apie savo pačių pabaigą ir galiojimo laiką susimąsto tik tada, kai nutinka kas nors arti.

Mano pirmieji skambučiai, po kurių man tapo aišku, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, buvo senelių mirtys. Visgi aiškiausia man tai tapo tada, kai susirgo mano vyras. Jam buvo lygiai tiek, kiek man dabar, 55-eri. Su vaikais išvykome švęsti jo gimtadienio į Romą. Pasakiau: „Mums jau tiek metų, Gintai, kad dabar švęsime kiekvieną šventę, kuri bus panaši į jubiliejų.“

Sugrįžus paaiškėjo, kad yra taip, kaip yra. Su juo kartu nuėjus visą tą kelią link mirties man pasidarė labai aišku, kad niekas nuo pat gimimo neina labiau drauge su mumis nei mirtis. Ji visą laiką yra šalia. Kiekvieną kartą, kai pereiname gatvę, kai leidžiamės liftu, nes yra 1 iš 100 tūkstančių tikimybė, kad jis gali nukristi, kai paspaudžiame ranką ir mums į veidą nusikosti žmogus, sergantis atvira tuberkulioze.

Šiek tiek stebiuosi kovido akivaizdoje išryškėjusia žmonių baime mirti. Aš esu fatalistė, tad man viskas atrodo kitaip. Kam lemta sudegti, tas nenuskęs. Tai yra tikėjimo ir pasitikėjimo dalykas.

Kur važiuojam? Edita Mildažytė: per daug nesaugojau vaikų nuo suaugusiųjų gyvenimo

– Tačiau net ir mušant paskutinei valandai ne visada žmogus mirtį pasitinka ramiai, neretai sako, kad dar norėtų pagyventi...

– Nuostabu, kai žmogus iki paskutinės savo dienos džiaugiasi gyvenimu. Bet yra tokių žmonių, kurie būna mirę vos tik gimę ir nugyvena mirusio žmogaus gyvenimą. Tie, kurie rašo komentarus, yra mirę, nes jie net nesugeba gyventi savo gyvenimo. Jie gyvena svetimą gyvenimą ir pavydi tam žmogui, kuris yra gyvas, kuris randa jėgų gyventi.

Kiekvienas iš mūsų padarome tą patį: gimstame, gyvename ir mirštame. Tuo visai nesiskiriame nuo, pavyzdžiui, mitochondrijos ar ko kito... Manau, gyvename tiek, kiek mums skirta, tik klausimas, ką po savęs paliekame: ar elektroninių šiukšlių kalną su nuotraukomis iš Bahamų, ar meilę žmonėse, kurie yra aplink tave.

Mano galva, empatiškas žmogus, kuris nemoka skaityti, yra ne mažiau vertingas negu naujųjų technologijų dievas, nemokantis susišnekėti su kitu žmogumi.

– Kokius tikslus, svajones norėtumėte išpildyti ateinančiais gyvenimo metais? Nomedos Marčėnaitės laidoje užsiminėte pasvajojanti apie psichologijos studijas, galbūt imsitės jų?

– Apie tai pagalvoju, tačiau, esant tokiai situacijai, kaip dabar, sunku ką nors planuoti ir apie kažką svajoti. Pragyvenai dieną ir džiaukis, kad pragyvenai. Aišku, vis tiek planuoju, galvoju. Galvoju, kad noriu gyventi normalų gyvenimą.

Pirmasis mano planas yra nueiti į kavinę, ką nors užsisakyti iš meniu odiniu viršeliu, suvalgyti patiekalą ir išgerti kavos ne iš vienkartinių indų. Čia toks vienas iš artimesnių planų, kuris gali būti labai sunkiai įgyvendinamas.

Edita Mildažytė
Edita Mildažytė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

O apskritai galvoju, kad žmonės visą laiką nori aplenkti save, kažką išmokti, padaryti... Bet juk gyvenimas yra ne žinios, net ne intelektas, mokėjimas ir įgūdžiai, ką mums bando pameluoti šiandieniniai guru. Gyvenimas yra jausmai, emocijos ir kaip tu jame jautiesi. Mano galva, empatiškas žmogus, kuris nemoka skaityti, yra ne mažiau vertingas negu naujųjų technologijų dievas, nemokantis susišnekėti su kitu žmogumi.

Galbūt pasišnekėti su savo vaiku, anūkais, skirti jiems laiko yra 100 kartų vertingiau negu išmokti dar vieną technologinę naujovę, kurios niekam nereikia. Dabar gyvename tokiu laiku, kai yra sukuriami specialūs poreikiai ir įdiegiama, kad mums jų reikia.

Juk niekada nebuvo tiek žinučių, žinojimo realiu laiku, kas vyksta už jūrų marių, ir to niekada nereikėjo. Tai yra pastarųjų keliolikos metų reikalai, nuo jų žmonės tapo tokie priklausomi, kad dėl to, ką pasakė koks influenceris, ima atsisakyti to, kas yra jų kraujyje ir jiems biologiškai būdinga. Tai ir yra didžioji žmonijos problema.

Edita Mildažytė
Edita Mildažytė / P. Lileikio nuotr.

Taip pat skaitykite

– Tradicinis, bet, jeigu tikėsime žodžio galia materializuotis, labai svarbus klausimas: ko sau palinkėtumėte?

– Sveikų ir nuostabių vaikų ir anūkų, kad matyčiau juos laimingus ir žavingus. Palinkėčiau sau pirmiausia suprasti, ko noriu. Antra – galėti tai pasiekti, ir nelabai lengvai. Ir trečia – suvokti, kad jau pasiekiau, ir tuo pasidžiaugti.

– O aš Jums suradau vieną skaitytojos komentarą. Ji po vienu anksčiau publikuotu Jūsų interviu linkėjo: „Miela Edita, gyvenkite su trimis „E“: energija, entuziazmu ir empatija.“ Man regis, pagal panašią formulę ir gyvenate.

– Labai ačiū. Ypač žavinga yra empatija. Man atrodo, tai man būdingiausias bruožas. Nes viskas, kas vyksta šalia manęs, yra mano reikalas. Kad ir dabar matau pro langą, kaip diedukas su lazdžiuke per nukastą aikštelę varo jau kokį septintą ratą. Šituo pandemijos metu, tokiame amžiuje, kai žinai, kad tau liko vos keli gyvenimo metai... Jėzau Jėzau... Galvoju, gal eiti jį pašnekinti (juokiasi).

Taip pat skaitykite