Veidai

2021.02.26 08:48

Architektas Audrys Karalius: nėra visuomeniškesnių profesijų už kunigo, daktaro ir architekto

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.02.26 08:48

„Visiškai neatitinku aukštosios kaunietiškos rasės požymių“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ sako Vilniuje gimęs, bet Kaune apsistojęs architektas Audrys Karalius. Jo požiūriu, pasaulyje nėra visuomeniškesnių profesijų už kunigo, daktaro ir architekto: kunigu negalėjo būti dėl tam tikrų savybių trūkumo, kad būtų daktaru, norėjo mama, bet architektas atėjo iš kažkur giliai.

A. Karalius gimė Vilniuje, užaugo Ukmergėje, mokslus baigė Vilniuje, o gyventi išvažiavo į Kauną. Nuo to laiko jis tapo vienu dažniausiai minimų Kauno architektų. A. Karalių kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Tavo vaikystė – ne Kaunas.

– Ankstyvoji vaikystė – Vilnius. Jis liko tokiu svajonių miestu. Gal ir gerai: iš tam tikros distancijos Vilniui meilė ryškesnė. Vilniuje turėjome daug reikalų po to, kai apsigyvenome Ukmergėje. Leidžiantis Ukmergės gatve su „Emka“ (lopšelyje pradėjau važinėti kokių 5 metų) visą laiką, pamenu, dainuodavau. Atsiveria tas nuostabus vaizdas ir aš traukiu pilna burna: „Čium bala čium bala čium balalaika...“ Nežinau, kodėl ji man klijuodavosi. Bet pamenu nuo vaikystės tą vaizdą: bokštai, atsiveria panorama, statomas dangoraižis – Nasvyčių „Lietuvos“ viešbutis.

– Tau jis patiko ar nepatiko?

– Paskutiniame kurse Nasvytis atvedė į baigiamą statyti viešbutį. Vyrui negali nepatikti dangoraižiai – tai tiesiog raketos.

Kur važiuojam? Audrys Karalius: visiškai neatitinku aukštosios kaunietiškos rasės požymių

– Jeigu sutiktume Kauno miesto merą, kaip manai, ką jis tau pasakytų?

– Mes kalbamės, mūsų susitikimai labai reti. Susišnekėti nesusišnekame, bet liečiame [įvairius klausimus]. Tik tas mūsų lietimas – tai žmona pačiumpa už rankovės ir nusitempia iš pokalbio, tai apdairesnis, labiau „kontraceptiškas“ vieningo Kauno žmogus... Neturėjome progos per tiek metų pasišnekėti, nes jis su niekuo nesišneka, čia esmė ir yra.

Miestas – kaip mes susitariame ir kaip mes žaidžiame kolektyve. Iš to išeina sinergija. <...> [Dabar susikalbėjimo] stinga. Architektūra yra pasekmė. Kaip šlapimo analizė: kas yra žmogaus viduje, kokia jo sveikata, toks tas ir atsakymas. Architektūra yra atsakymas. Dėl to, kai kas kaltina architektus, kad jie daro tokią ar tokią architektūrą ar kad mūsų architektūra yra šiokia ar anokia, ne visai teisinga. Architektūra negimsta iš vieno architekto, kaip paukštelio, kuris čiulba ant šakos, ką nori. Yra užsakovas, investuotojas, statybininkas, miesto savivaldybė... Iš viso šito ansamblio gimsta architektūra. Kokia ji šiandien yra, tai byloja apie mus, mūsų miestą, civilizaciją. Kada nors bus galima įvertinti ją vienaip ar kitaip.

Kauno modernizmas, kuris dabar guli ant UNESCO stalo, yra tos terpės rezultatas. Tai bendras sinerginis rezultatas, kuris mus pasiekė, kuris Europoje tikrai yra unikalus. Ir tai tikrai nėra architekto nuopelnas.

Visiškai neatitinku aukštosios kaunietiškos rasės požymių. Mano kritikai šitą žino ir visą laiką primena.

– Bet gimei Vilniuje.

– Man dėl to labai gėda – kaip kauniečiui. Visiškai neatitinku aukštosios kaunietiškos rasės požymių. Mano kritikai šitą žino ir visą laiką primena.

– <...> Tu labai visuomeniškas. Kodėl pasirinkai architektūrą?

– Nėra visuomeniškesnių profesijų pasaulyje už kunigo, daktaro ir architekto. Kunigu negalėjau būti dėl tam tikrų asmeninių savybių trūkumo, daktaru mama labai norėjo, kad būčiau, nes ji gydytoja. Architektas atėjo iš kažkur giliai.

– O kas žaidė kaladėlėmis namuose ant grindų po tris valandas, neleisdavo išardyti iki ašarų, piešė statybas?

– Kai atgal žiūri, gali rekonstruoti tą kelią. Aš, pavyzdžiui, piešdavau miestų planus.

– Kokio amžiaus buvai?

– 10 metų.

– Tai kaip gali būti, kad tu stebiesi, jog stojai į architektūrą?

– Aš nesistebiu, tik sakau, kad tai atėjo be kažkokio programavimo, iš apačios, kraujo kūnelių, kurie užsitaisė. Mano tėvui architektūra buvo labai svarbi. Jis labai kreipdavo dėmesį, nes daug keliaudavome.

Jis buvo kombainininkas. Sibire, Angaros stepėse, kur jie buvo ištremti, kai jis baigė mokyklą, reikėjo kažkaip pragyventi. Jie gyveno pusbadžiu, apskritai labai sunkiai. Jis greitai baigė kombainininkų kursus, tapo kombainininku, tuoj pat kolūkis tapo pirmaujantis, paskui – sritis...

Ką tada reiškė laimėti raudoną kombainininko vėliavą? Premija būdavo grūdais, maišai grūdų. Tai buvo lobis. Tėvas nusipirko motociklą, fotoaparatą, seneliai atsigavo. <...> Sibiras – kaip vandenynas, išgyvenimo universitetas.

– Kokie tavo paties prisiminimai?

– Labai ankstyvi. Turbūt ryškiausias prisiminimas – Žvėryno savaitinis vaikų darželis-lopšelis. Man silkė su morkų garnyru iki šiandien yra „ryba“, nes ten taip vadino.

– O kas tave užrašė į mokyklą?

– Pats. Mokyklą pradėjau lankyti 6 metų. Buvo taip: gyvenome tokiame gana dideliame daugiabutyje, žaidėme lauke. Atėjo viena kita mama, susirinko vaikus, sako: einame užsirašyti į mokyklą. Už savaitės buvo Rugsėjo 1-oji. O aš nenorėjau kieme likti vienas ir nuėjau kartu su jais, o svarbiausia – nuėjome ten, kur sustiprinta anglų nuo pirmos klasės. Ten tikrino, pusė vaikų neperėjo, o aš perėjau. Parėjęs, pamenu, pareiškiau: viskas, dabar niekas manęs nesustabdys.

Visas pokalbis – vasario 23 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Audrys Karalius: visiškai neatitinku aukštosios kaunietiškos rasės požymių