Veidai

2021.02.20 14:34

Remigijus Šimašius – apie dabartinius šeimos iššūkius: su vaikais negali kalbėti apie visus niuansus

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.02.20 14:34

„Politika gadina žmones. Suprantu, kad negalima tuo užsiimti amžinai“, – mintimis dalijasi LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ pašnekovas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Apie skyrybas su žmona neseniai pranešęs politikas įsitikinęs, kad kalbant apie šeimos situaciją su vaikais svarbiausia apie kitą kalbėti pagarbiai ir nekalbėti apie visus niuansus.

„Greičiausiai daugelis vilniečių neįsivaizduoja, kad jis yra gimęs ir užaugęs Tauragėje. Dar mažiau žinančių, kad vaikystėje jis svajojo apie miškininko profesiją, nors pasirinko teisę. Tuo tarpu daugelis tauragiškių tikrai žino, kokias pareigas jis užima šiandien. Neįsivaizduoju jo nesišypsančio ir jo mama patvirtina: taip, jis gimė su šypsena“, – apie R. Šimašių kalba LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Nukeliaukime į praeitį – į ten, iš kur visi atėjome, į vaikystę. Man labai įdomu, kaip tampama tuo, kuo tampama?

– Man atrodo, niekada nėra galinio taško, kai „jau tapau“. Visą laiką yra tapsmo momentas, visi taškai labai svarbūs. Iš vaikystės yra atsiminimų vežimėlyje, bet ar tai tikras atsiminimas, ar fantazija, neaišku. Dabar žiema, atsimenu, kaip būdavo smagu, kai į darželį mane tempdavo rogutėmis. Labai miela, tokia magija – važiuoji aprengtas, apmuturiuotas ponas. Iš darželio irgi atsimenu gana nemažai dalykų. Visai gera vaikystė buvo.

– O koks vaikas buvote?

– Buvau geras vaikas, gana neproblemiškas, nemanau, kad tėvai turėjo kokių nors iššūkių. Prisimenu, kaip kažkada nuvažiavome į Kauno zoologijos sodą. Man buvo labai juokingos beždžionės: kas užpakalį kasosi, kas tarpusavyje bendrauja. Kažkuriuo metu supratau, kad juokiuosi iš beždžionių, bet visi aplinkui juokiasi ne iš beždžionių, o iš manęs, nes man buvo labai įdomu, atvirais plaučiais, atvira širdimi kvatojausi.

Kur važiuojam? Savo vaikams nuoširdus Remigijus Šimašius: dabar yra lengviau būti gerais tėvais nei anksčiau

Šypsena yra mano stigma – tikrai šypsausi nemažai, bet geriau į pasaulį stengtis žiūrėti per pozityvią prizmę. Ačiū Dievui, kad daugeliu atvejų pavyksta.

– Nebaisu surimtėti, tapti viską žinančiu dėde, kuris staiga nustoja šypsotis?

– Politikams labai gali grėsti šitie dalykai. Aš į tai žiūriu labai rimtai. Juokas – labai rimtas dalykas. Man atrodo, tai man padeda geriau laikytis. Negaliu pasakyti, kad bijau, nes dirbu su tuo, kad taip nebūtų.

Man atrodo, šiais laikais daug lengviau būti gerais tėvais negu tais laikais.

– Yra žmonių, kurie nuo pat mažens žino, kur, kuo jie norėtų būti. Ar Tauragėje gulėdamas savo miegamajame, žiūrėdamas į lubas galvojote, kad Vilniaus meru tai norėtumėte būti?

– Oi tikrai ne. Ir apie politiką negalvojau, gink Dieve. Dabar prisimenu, kaip klasėje kokia mokytoja sakydavo: jūs – Lietuvos ateitis, būsite ministrai... Atrodė labai juokingai, o paskui, pasirodo, iš tikrųjų taip atsitiko.

<...> Nuo to laiko, kai tapau meru, sunkiau visiškai atsipalaiduoti ir kituose miestuose. Ar ten problema, ar ten geriau, – visą laiką žiūriu iš tos pusės. Gamta – ta vieta, kur per asociacijas visiškai nėra galvojama apie darbą.

– Pats esate iš žmonių grupės, kuri klausosi jaunystės laikų muzikos?

– Ne, stengiuosi truputį pasiupdate`inti. Bet iš tikrųjų pas mane dažniausiai sukasi „Jazz FM“ ir esu visai patenkintas jų repertuaru, o jeigu klausausi, tai stengiuosi išgirsti kažką naujo. Esu nuoseklus Vilniaus džiazo festivalio lankytojas dar nuo tų laikų, kai negyvenau Vilniuje.

– Buvote 13 metų, kai gimė brolis. Iki tol norėjote turėti broliuką, sesutę?

– Labai, visą laiką tėvų kaulydavau. Tiesą sakant, tas brolis gimė tada, kai jau buvau praradęs viltį. Aišku, iš artimų žmonių kažkas sakė: oi, Remiguti, dabar jau pavargsi, baigėsi tavo katino dienos. Tada, atsimenu, labai supykau, galvojau, kaip tai pavargsiu? Taigi čia džiaugsmas, viskas bus labai gerai – ir buvo.

Bet buvau pratęs prie erdvaus gyvenimo. Staiga – brolis: [jam reikia] miegoti ar kažką ima... Visi tie dalykai mane išvijo į antrą namo aukštą, kur buvo nešildoma. Man tas jausmas, ką reiškia žiemą su pirštinėmis daryti namų darbus, kai garas iš burnos eina, kai tikrai šalta, labai pažįstamas ir, tiesą sakant, nuteikia labai nostalgiškai. Už savo nepriklausomumą reikia pakovoti.

– Jūsų mamos pasakymas: „Jūs savo vaikams esate geresni tėvai, negu mes buvome jums.“ Kaip į tai reaguojate?

– Ji dažnai taip sako. Viena vertus, tai smagus komplimentas, kita vertus, aš tikrai manau, kad jie buvo nuostabūs tėvai, trečia vertus, akivaizdu, kad laikai keičiasi, žmonės tiesiog kitaip gyvena. Man atrodo, šiais laikais daug lengviau būti gerais tėvais negu tais laikais. Tai, man atrodo, labai didelis skirtumas. Manau, kad mano tėvai darė labai gerus dalykus.

Žinau, kad yra dalykų, kurių irgi turėčiau pasimokyti. Pavyzdžiui, reikia pasakyti, kad mano tėvai nelabai buvo linkę žaisti su manimi, aš irgi nelabai moku žaisti. Bet, kita vertus, žinau, kad turiu geresnę savybę, – visą laiką vaikus laikau mažais suaugusiais, galiu su jais lygiavertiškai šnekėtis. Tas, man atrodo, ne mažesnė dovana negu žaidimas. Bet labai džiaugiuosi, kad su vaikais jau galima žaisti šachmatais.

– Bekalbant su mama susidarė įspūdis, kad profesija turėjo būti miškininko.

– Tai – gyvenimo paradoksas. Kartais, būna, pakviečia į mokyklą papasakoti apie gyvenimo kelią. Bet miškininko specialybės nesirinkau labiausiai dėl to, kad nenorėjau dirbti valdiško darbo. O pažiūrėkite, ką aš dirbu dabar. Bet nė kiek dėl to nesigailiu.

– Teisė. Suprantu, kad talentų būta labai daug kam? Sidabro medaliu baigta mokykla – galėjote rinktis, ką norėjote.

– Tuo metu, kai rinkausi specialybę, buvo dvi populiariausios – teisė arba medicina. Medicina manęs tikrai netraukė, o teisė atrodė visai gerai. Tai, kad populiari specialybė, man atrodė problema, o ne privalumas. Ir šiais laikais, jeigu rekomenduočiau rinktis kokią specialybę, sakyčiau rinktis tą, kuri nepopuliari, nes ten su gera galva galima dar daugiau nuveikti. Ten, kur sustoja visi gudrūs, ir taip to proto užtenka.

– Su vaikais apie tai kalbate?

– Pradedame. Džiaugiuosi, kad kalbame, kad galime su vaikais apie tai pakalbėti. Tikrai stengiuosi nebrukti jokių išvadų, nes pagrindinis iššūkis – suprasti, ką iš tikrųjų mėgsti, kas patinka. Kai tas ateina, pasidaro viskas aišku, galiausiai viskas bus gerai. Man atrodo, sunkiausia tiems, kuriems viskas sekasi, nes tada nebeaišku, ar sekasi dėl to, kad viskas patinka, ar dėl to, kad nežinai, kas patinka labiausiai, ir viskam skiri vienodai dėmesio.

– Ką darote, kai nuo veido nučiuožia šypsena, ateina rūpestis, liūdesys?

– Dažniausiai pailsėjimas, pasišnekėjimas su savimi galiausiai padeda. Mano įsitikinimu, politika gadina žmones – labai smarkiai gadina. Suprantu, kad negalima tuo užsiimti amžinai, tad reikia labai smarkiai reflektuoti, kas, kodėl, kaip vyksta tam, kad atsilaikytum, nenuslystum į šoną.

Man pagrindinis iššūkis – kalbėtis taip, kad būtų pagarbu, ant nieko „neužstumtum“, nepradėtum lieti savo matymo, senų nuoskaudų. Tas labai svarbu kalbantis ir su vaikais – negali kalbėti apie viską, visus niuansus.

– Kalbate apie tai su vaikais? Juos tai vis dėlto labai liečia.

– Kalbame. Vaikams, aišku, viskas yra iššūkis. Jaučiu, kai vaikštome, juos truputėlį užknisa, kad su manimi daugiau kas sveikinasi, reikia sustoti pasišnekėti. Aš tą suprantu, gerbiu, stengiamės su tuo dorotis. Tai iššūkis, bet man atrodo, kad jie su tuo dorojasi neblogai.

– O dabartinė situacija, šeiminės problemos – kalbatės su vaikais, padedate jiems ar pats kapanojatės savo situacijoje?

– Man pagrindinis iššūkis – kalbėtis taip, kad būtų pagarbu, ant nieko neužstumtum, nepradėtum lieti savo matymo, senų nuoskaudų ar dar kažko. Tas labai svarbu kalbantis ir su vaikais – negali kalbėti apie viską, visus niuansus.

– Bet ar tai visada teisinga? Kaip balansuoti tarp teisybės sakymo ir nenoro nieko užgauti? Jums sekasi spręsti šitą klausimą?

– Sprendžiu, turbūt nesiseka. Manęs irgi dažnai klausdavo: kaip sekasi suderinti darbinį ir asmeninį gyvenimus? Nesiseka – turbūt taip reikėtų sakyti. Bet jeigu man tai iššūkis, yra sunku, stengiuosi apie tai pasakyti. Vis tiek tarp tų dviejų pušų galima nepasiklysti, kalbėtis atvirai ir neįsivelti į nesąmoningas manipuliacijas.

Visas pokalbis – vasario 16 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Savo vaikams nuoširdus Remigijus Šimašius: dabar yra lengviau būti gerais tėvais nei anksčiau