Veidai

2021.02.22 07:33

„Budėk, dirbk, miegok, kartok“ režimu gyvenantis Svaras: jei kažkur kažkas atsitiks, aš ten tikrai būsiu

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.02.22 07:33

Atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras džiaugiasi kadaise nutaręs nedaryti gyvenime to, ko nenori, ir atsisakęs teisės studijų, kad ir po 3 kursų. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ vyras dalijasi prisiminimais ir iš pankavimo laikų paauglystėje: „Sovietų milicininkai uždarydavo mus į narvą ir vesdavo savo vaikus, rodydavo, sakydavo: žiūrėk, neklausysi – toks būsi. Buvo zooparkas.“

1973 m. gruodžio 30 d. Rūtos ir Povilo šeimoje gimė berniukas – Gabrielius, vėliau tapęs Svaru ir „G&G Sindikato“ lyderiu. Vilniuje gimęs vaikas, galima sakyti, turėjo dvi tėviškes. Viena jų – Žvėrynas, kur įsikūrę tėvai, o kita – Viekšnių miestelis Mažeikių pašonėje, kur gyveno seneliai, tad berniukas augo nevaržomas ir nesileido įviliojamas į darželį.

„Mano tėvai studentavo, o aš augau kaime ir keletą kartų buvau grąžintas į Vilnių. Bandyta mane socializuoti darželyje, bet aš atsisakiau. Buvau iš tų vaikų, kurie verkdavo darželyje. Sėdėdavau rūbinėje ir nenorėdavau. Ne vieną dieną bandė, bet tėvai, matyt, nenorėdavo manęs kankinti ir aš keliaudavau į Viekšnius. O ten išeini iš trobos – visas kaimas tavo.

Aš kurdavau stalo žaidimus. Jų nebūdavo, tai aš juos kurdavau. Žaisdavau su močiutės sagomis: turėdavo didelę sagų pintinę, tai aš, būdamas mažiukas, buvau susikūręs futbolo, krepšinio komandas, darydavau čempionatus. Augau vienas, kai buvau mažas vaikas, tai pats žaisdavau. Įdomu matyti, kad tokių vaikų turbūt buvo daug pasaulyje, nes labai daug žaidimų paremta labai panašia sistema, kurią aš tada susigalvodavau. Pavyzdžiui, žiemą būdavo populiarus žiemos sportas, tai aš iš popieriaus pasidarydavau tokią juostą, nuleisdavau ją nuo stalo ir leisdavau sagutę, paskui matuodavau, kiek ji nukrito. Tavimi rūpintis niekam nereikia, puikiai savimi rūpiniesi“, – pasakoja pašnekovas.

Gimę tą pačią dieną. Svaras apie tapimą panku: man nepatiko taip, kaip mes gyvenome

Kiek kitaip – Vilniuje. G. Liaudanskas-Svaras pamena, kad jo rajone ir apskritai Vilniaus gatvėmis labai drąsiai niekas nevaikščiodavo, ypač vakarais. 1980 m. vyko Maskvos olimpiada. Kas nežino, Maskvoje prieš tai vyko nepageidaujamų asmenų „valymas“, kad užsieniečiams, atvažiavusiems į olimpiadą, Sovietų Sąjunga pasirodytų kaip graži valstybė.

Didžiausia pamoka – kad mes labai dažnai gyvenime darome ne tai, ką norime, o tai, kur mus veda visuomenė, nes bijome. Mums atrodo: oi, ką pagalvos. Arba tiesiog daro spaudimą.

„Visus kriminalinius arba kreivus elementus „išdalijo“ vadinamosioms broliškoms respublikoms. Dalis jų atėjo ir į Žvėryną. Jie puikiai integravosi. Tokie žmonės puikiai integruojasi ir pratęsia savo tradicijas tose vietose, kur atsiranda. Jie paskui greitai dingo iš mokyklų, nes išvažiavo į nepilnamečių kolonijas arba dar kažkur. Jų gyvenimas labai paprastas: tėtis sėdi, mama sėdi, broliai sėdi ir jis – atėjo laikas ir išvažiavo.

Iš esmės Sovietų Sąjungoje buvo tokia tradicija, kad miestas luposi su miestu, rajonas su rajonu, gatvė su gatve. Tu Vilniuje gyvendamas laisvai nevaikščiojai, visą laiką kas nors prisikabindavo. Aš galiu dėstyti apie patyčias, viso to išmokau ten. Būdavo normalu, jeigu kas nors kokį pirmoką rūbinėje už pakarpos – ir palieka ant pakabos pakabintą. Didesni eina rūkyti, pasiima du mažiukus, kad gladiatorius pažaistų dėl pramogos. Dabar – už kasos timptelėjai, iš feisbuko išmetei, didžiulė patyčia. Čia ne patyčios“, – įsitikinęs jis.

Trečioje klasėje Gabrielius tapo Svaru. Kodėl? Pats nežino. Prilipo pravardė ir tiek. Kaip ir pionieriaus vardas, kurio nei siekė, nei norėjo. Visai kas kita – palėpėje rastos sagos su raiteliu ant žirgo.

„Pionieriais tapome konvejeriu: nei mūsų klausė, atėjo ir padarė mus pionieriais. Buvo tokia mada – kaklaraištis, kuris vadinosi „silkė“. Ant „silkių“ visada paišydavo tušinuku bet ką. Mes vieną dieną netekome garbingo pionieriaus vardo, nes prisipaišėme, ko nereikia. Viekšniuose žaisdamas palėpėje suradau uniformą. Su sovietinėmis uniformomis buvau susidūręs, o radau uniformą, kurios anksčiau nebuvau matęs. Ji buvo kitokios spalvos, kitokio pasiuvimo, sagos buvo su raiteliais. Tuomet aš tokių dalykų nebuvau matęs, bet galvojau, gal kokia kavalerija. Nieko nesakęs tiesiog nusipjoviau dvi sagas ir pasiėmiau su savimi. Atvažiavau į Vilnių, rugsėjo mėnesį jas įsisiuvau. Mokyklinė uniforma sovietmečiu turėjo varines sagas, o tos buvo irgi varinės. Man atrodė, žiauriai kietai, jei jas įsisiūsiu į rankoves.

Atėjau, sėdėjau pirmame suole, tai mane tylėdama mokytoja iškrapštė į koridorių. Ten gavau velnių, kaip turi būti. Man neaiškino, kas blogai. Man sakė: tu nesupranti, ką tu čia darai, – dabar man bus blogai, tavo tėvams bus blogai, visiems bus blogai. Bet kodėl blogai – nesakė. Sakė: eik namo, persisiūk į normalias sagas ir tada grįžk. Supratau, kad čia kažkoks kriminalas. Aišku, išsigandau vaikas būdamas. Grįžau namo, persisiuvau. Iš to laikmečio su manimi beveik niekas neatkeliavo iki dabarties laikų. Taip būna – daiktai pasimeta, bet šitos sagos atkeliavo. Jas labai simboliškai pas save atradau 2014 metais – man atrodo, tuo laikotarpiu, kai daviau priesaiką“, – pasakoja atlikėjas.

Vos dvi sagos Svarui leido pasijusti išskirtiniam – buvo skurdūs laikai. Net menkiausia smulkmena – kad ir importinis polietileninis maišelis ar kramtomosios gumos popierėlis – vaikams tapo didžiausiu turtu. Ką jau kalbėti apie drabužius.

„Daug mano rato žmonių sakydavo, kad turi senelius Amerikoje, jie atsiųsdavo džinsų arba maikučių su grupių pavadinimais. Aš neturėjau, bet buvo didelis noras, tai pats pradėjau paišyti ant maikučių, daryti trafaretus. Paišydavau ant maikučių ir visiems meluodavau, kad turiu senelį Amerikoje, jis man irgi atsiunčia tokių. Aišku, anksčiau ar vėliau mane pagavo, visi melai išlenda į paviršių, bet chebra ne pasmerkė, o sakė: geras, žiūrėk, gal gali ir man padaryti? Tai atnešdavo vieną kitą kapeiką. Prisitaupydavai, užsidirbdavai. Aš ganėtinai anksti pradėjau dirbti: nueini pakrauti, pakasti, padažyti tvorą“, – tikina jis.

Nesulaukęs žadėtų nemalonumų dėl sagų su Vyčiu Svaras įsidrąsino. Amerikoje kaip atsvara glamrokui pradėjęs formuotis pankų judėjimas po dešimtmečio pasiekė ir Lietuvą. Pankai sakė „ne“ fasadinėms vertybėms ir popkultūrai, maištavo prieš sistemą – paprastai tariant, nenorėjo būti kaip visi.

„Paauglys – apskritai protestuojantis padaras, tau tiesiog nepatinka gyventi taip, kaip tau liepia, gyveni, kaip nori. Taip aš atsidūriau tarp pankų. Mums nepatiko taip, kaip mes gyvenome. Nešioti džinsus jau buvo didelis protestas sovietmečiu. Tai vis tiek amerikietiška kultūra, o dar kai nešioji šukuoseną, kuri neatitinka standartų, elgiesi nestandartiškai... Būdavo normali praktika tiesiog atvažiuoti vakare, surinkti mus, nuvežti į milicijos poskyrį.

Milicijos kultūra visada buvo paremta: jei pakliuvai – gausi. Sovietų milicininkai uždarydavo mus į tą narvą ir, pavyzdžiui, vesdavo savo arba artimųjų vaikus, ir rodydavo, sakydavo: žiūrėk, neklausysi – toks būsi. Jiems atrodė kaip kokie žvėriukai iš kitos planetos. Dažyti plaukai, dar kažkas – mes buvome kitokie, niekur tokių nepamatysi. Buvo zooparkas. Atvesdavo ir rodydavo tave kaip žvėrį narve. Dar viena vieta, kurioje galėjai gauti informacijos apie Vakarų kultūrą, buvo nelegalus turgus Antakalnyje, kur prekiaudavo plokštelėmis. Ten ir susipažinau su repu. Iškeičiau pankroką į repą“, – prisiminimais dalijasi G. Liaudanskas-Svaras.

Nutarė nedaryti gyvenime to, ko nenori

Baigęs mokyklą Svaras atsidavė gyvenimo tėkmei, o ji jaunuolį nunešė tiesiai į teisės studijas. Sako, buvo sugalvojęs puikų planą – bandyti stoti ten, kur tikrai neįstos, o tada visiems sakyti: atsiprašau, bandžiau, nepavyko. Bet nutiko taip, kad vaikinas įstojo į teisę. Taip gavo dvi vieną už kitą didesnes ir brangesnes pamokas: pirmoji pamoka – už mokslą reikia mokėti, antroji – dažnai gyvenime darome ne tai, ką norime.

„Mes niekada nebuvome turtuoliai, bet, aišku, kai tau 18 metų, gali ir dirbti. Važinėdavau motociklu, tai pirkdavau, parduodavau motociklus – jau kitoks gyvenimas virė. Didžiausia pamoka – kad mes labai dažnai gyvenime darome ne tai, ką norime, o tai, kur mus veda visuomenė, nes bijome. Mums atrodo: oi, ką pagalvos. Arba tiesiog daro spaudimą. Netgi mano draugai: kai įstojau į teisę, atvariau vakare į garažą, sakau: chebra, į teisę įstojau. Net jie sakė: teisininkų mums reikia. Visi džiaugėsi, mama džiaugėsi. Aš nesidžiaugiau. Man ta teisė 100 metų neįdomi.

Koks aš teisininkas? Ir dabar pagalvojus, koks aš būčiau teisininkas? Nei aš galiu būti teisininku, nei turiu tam pašaukimą, nei yra koks interesas. Bet iš baimės neatrodyti kvailai, iš spaudimo, iš pasidavimo spaudimui atsimokiau 3 kursus toje teisėje. Kai jau galų gale mano savivertė užaugo, atsistojau ir mečiau. Atvažiavau vieną dieną, parašiau pareiškimą ir išėjau. Visi sakė, kad aš durnas, bet padariau taip, kaip norėjau. Manau, padariau teisingai“, – tiki laidos herojus.

Nesu iš tų žmonių, kurie atvažiuoja pasakyti šauktiniams kalbos iš mašinos lietui lyjant arba greitai atbėga, po lietsargiu pastovi, trys žodžiai ir dingsta po pastoge. Aš noriu veiksmo, man reikia būti tokiam kaip jie, kad galėčiau įsijausti.

1996 metais G. Liaudanskas-Svaras su bičiuliu Gigiu įkūrė grupę „G&G“, kol kas be žodžio „sindikatas“ pavadinime.

„Jo dabar „G&G“ nėra. Mes tiesiog kažkurį laiką buvome dviese, paskui jis pasuko savo gyvenimo keliu, aš likau vienas. Tada susipažinau su chebryte, kuri turėjo tokią andergraundo įrašų studiją. Nieko ten įmantraus, bet ji buvo man įkandama. Ten susipažinau su Kastetu ir Donciavu, kurie ten ir dirbo. Tiesiog pradėjau pas juos įrašinėti vienas. Man baigiant albumą priėjome prie išvados, kad pabandome pabūti visi kartu. Tada susiradome Mamanią ir taip atsirado „G&G Sindikatas“. „G&G“ yra pirmos vardų raidės nuo seno, kai buvome dviese [su Gigiu], bet tą palikome, nes buvo gaila išmesti įdirbį, kurį „G&G“ turėjo: andergraundo pasaulyje chebra žinojo šitą grupę.

Viskas buvo gerai, buvome žiauriai faini andergraundo atlikėjai, patikome tai 100 žmonių bendruomenei, kuri tuo metu buvo Vilniaus andergraundas. Kurti antrą albumą pasirašėme su „Bomba Records“ – tada taip atsitinka, kad visas tavo ratas pradeda tave kaltinti, kad tu popsas, parsidavei, dabar būsi kaip „ŽAS“. Viskas, esi žlugęs. Ir net negali apsiginti, nes o kaip tu įrodysi, kad toks nebūsi? Po 5 metų mes iškėlę galvas galėjome sakyti: chebryte, va. Tapome ta grupe, kuri vienu metu grodavo „Vilniaus dienose“, kas yra pankroko festivalis, ir kokiame didžiuliame popkultūros renginyje Vingio parke. Mes tokie per vidurį. Tokių grupių yra labai nedaug“, – mintimis dalijasi muzikantas.

Idėjos dainų žodžiams Svarui dažniausiai ateina bendraujant su žmonėmis. Sako, mintyse atsiranda kokios nors dvi eilutės, metafora ar tiesiog įdomesnis žodis, ir tai užsirašo. Ypač kūrėjas mėgsta metaforas ir perkeltines prasmes, bet ir jos ateina iš bendravimo.

Barmenas, pardavėjas, padavėjas, teismo antstolis – per laiką Svaras išbandė visus šiuos darbus, kol galiausiai tapo mokytoju, turinčiu aukštąjį išsilavinimą.

„Man tai buvo tiesiog nuotykis. Pedagoginis – jau ne teisė. Kodėl ne? Yra chebra, praleisime laiko. Gal mokslas bus įdomus. Aš jau tada po truputėlį susidurdavau su neformaliu ugdymu. Mano tuomečiai draugai kurdavo visokias nevyriausybines organizacijas, kviesdavo į seminarus papasakoti apie subkultūras. Man nerodydavo, bet manau, kad jie norėdavo man padėti. Tai irgi yra kažkoks pajamų šaltinis, ar ne?

Aišku, aš tos informacijos, kaip pirminis šaltinis, galėjau suteikti daugiau nei žmogus, pasiskaitęs apie pankus ir reperius. Apie subkultūras galėdavau daug pasakyti. Nežinau, kiek naudos dabartiniam gyvenimui gavau iš tų studijų, bet kadangi iki šiol rimtai užsiimu tuo neformaliu ugdymu, kažką man į galvą įdėjo. Gal ne formalius dalykus, bet apskritai platesnį akiratį. Man negali atsistoti kas nors auditorijoje ir pasakyti: tylėk, nieko nebaigęs. Esu baigęs, pusantro aukštojo turiu“, – juokiasi jis.

2009 metais vaikas, nežinojęs, ką reiškia sagos su Vyčiu, jau vyras, tapęs ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviu. Su būriu bendraminčių jis išvyko tvarkyti tremtinių kapų.

„Mano visas gyvenimas paremtas patriotizmu, tai automatiškai labai norėjau nuvažiuoti į „Misiją Sibiras“. Ėjau visus tuos išbandymo žygius. Be abejo, ar taip, ar taip būčiau važiavęs, mane pakvietė kaip svečią. Bet nesu iš tų žmonių, kurie atvažiuoja pasakyti šauktiniams kalbos iš mašinos lietui lyjant arba greitai atbėga, po lietsargiu pastovi, trys žodžiai ir dingsta po pastoge. Aš noriu veiksmo, man reikia būti tokiam kaip jie, kad galėčiau įsijausti. „Misija Sibiras“ man labai patiko ir mačiau didžiulę prasmę. Lygiai tokia pati didžiulė prasmė yra „Nacionalinėje ekspedicijoje“, – pasakoja G. Liaudanskas-Svaras.

2014 metais pašnekovas filmavosi realybės dokumentikos projekte „Tikri vyrai“, kuriame paragavo tikros kareiviškos košės. Tais pačiais metais jis įstojo ir į Šaulių sąjungą.

„Kai Rusija užpuola Ukrainą, suvoki, kad karas pradeda vykti už 1 000 kilometrų ir tas karas galbūt poryt gali ateiti į tavo gatvę, tavo namus, tavo šalį. Aš, kaip nors kažką galintis padaryti žmogus, neturiu teisės pratylėti – turiu parodyti savo viešą poziciją. Svarsčiau, kaip tą viešą poziciją parodyti. Galvoju, kad geriausia duoti priesaiką ir įstoti į Šaulių sąjungą. Didžiuojuosi Šaulių sąjunga: jei pastebėjote, visą laiką Šaulių sąjunga būna pirma, kai reikia reaguoti. Dabar didžiausias iššūkis – pandemija, o mūsų būrys didžiuojasi tuo, kad nuo pirmos dienos būna ties pačiais aštriausiais kampais“, – kalba G. Liaudanskas-Svaras.

Ir šiandien jis gyvena tokiu režimu: budėk, dirbk, miegok, kartok. Raudonojoje COVID-19 zonoje savanoriaujantis atlikėjas nori, kad pandemija kuo greičiau baigtųsi, bet ne dėl to, kad nuo jos pavargo, o dėl to, kad reikia laimėti šią kovą ir leisti žmonėms grįžti prie normalaus gyvenimo, kad visi galėtų vėl keliauti ir bendrauti. „O aš tiesiog lauksiu naujų iššūkių. Mano toks gyvenimas: jeigu kažkur kažkas atsitiks, aš ten tikrai būsiu“, – priduria atlikėjas.

Plačiau – vasario 17 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Svaras apie tapimą panku: man nepatiko taip, kaip mes gyvenome