Veidai

2021.03.12 05:30

Retai interviu duodantis Vytautas Rumšas – apie tėvystę, rūpinimąsi vidiniu aš ir pasirinktą kelią

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.03.12 05:30

Galbūt kažkam iš šono atrodo, kad esu ekstravertas, tačiau daugelį dalykų esu linkęs išgyventi viduje, portalui LRT.lt sako aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Vytautas Rumšas jaunesnysis. Aktorius prakalbo apie rūpinimąsi savimi, karantino iššūkius ir rečiau atskleidžiamą savo pusę.

– Nors esate vienas ryškiausių eterio veidų, jūsų interviu žiniasklaidoje – itin reti. O ir socialiniuose tinkluose, kur šiandien nemažai žymių žmonių dalijasi asmeninio gyvenimo užkulisiais, per daug neatviraujate ir savo kasdienybės neviešinate...

– Asmeninio gyvenimo išdalyti nesinori – jis tik mano, tad ir pasilikti jį norisi tik sau. Juolab kad man moka už tai, ką darau ant scenos, eteryje, o ne už tai, ką veikiu nuo scenos nulipęs ar užgesus studijos šviesoms. Nemoku ir kremukų instagrame pardavinėti. Tiesa, nematau nieko blogo, jei kiti pasakoja apie savo kasdienybę.

Man patinka gyventi taikoje, tad visuomet kviečiu susitarti ir vienam kitą išgirsti.

– Sakote, nemokate kremukų pardavinėti, bet atrodo, kad jei pabandytumėte, veikiausiai pasisektų. Veiklos turite daug ir įvairios – aktorystė, laidų ir renginių vedimas, muzikinių vaizdo klipų kūrimas... Rodos, kam tiek draskytis, – norite vilos pajūry, sportinio automobilio ar tiesiog negalite nustygti vietoje?

– Namo pajūryje man nereikia, užtenka, kad norėdamas galiu ten paatostogauti. Ir sportiniams automobiliams silpnybės nejaučiu. O užsisėdėti vietoje man išties nepatinka – mėgstu iššūkius, išvesti save iš komforto zonos, net jei vėliau savęs klausiu, kam man to reikėjo. Vis tik kiekvienas naujas patyrimas – žingsnis į priekį, o žingsniuoti į priekį aš mėgstu.

Be to, galbūt tik iš šono atrodo, kad turiu labai daug veiklos, nors, žinoma, netinginiauju ir kojos ant kojos pasidėjęs ramiai nesėdžiu. Tiesiog Lietuva nėra tokia didelė, tad galima lengvai suderinti daug skirtingų dalykų.

Juolab kad viskas, ką darau, man tikrai įdomu. Net ir, pavyzdžiui, renginių dviejų vienodų nebūna, kiekvienas jų – skirtingas iššūkis, kitokia vieta, kitokie žmonės, kitoks scenarijus ar pan., niekada tiksliai nežinai, kas tavęs laukia ir kaip pavyks. Viskas nuolat keičiasi ir tenka čia ir dabar ieškoti sprendimų.

O televizija – taip pat ne pats lengviausias iššūkis ir tikras adrenalino pliūpsnis. Čia viskas turi būti tiksliai ištobulinta ir aišku.

Kadangi nėra dvasios be kūno, savimi rūpintis reikia visapusiškai – reikia save pažinti, pasirūpinti savo emocijomis, jų neužspausti, rūpintis savo vidiniu aš.

– Esate baigęs aktorinį meistriškumą, kaip ir jūsų tėtis Vytautas Rumšas. Dažnai jūsų klausia, ką reiškia sekti jo pėdomis ir augti su žinoma pavarde. Buvo laikotarpių, kai tai matėte kaip kažkokį nepatogumą?

– Dėl to niekad nekvaršinau sau galvos. Tiesiog pasirinkau kelią, kurį mačiau nuo vaikystės. Galbūt, jei būčiau augdamas matęs tėvus laboratorijoje, dabar ir pats mielai žiūrėčiau pro mikroskopą, atlikčiau eksperimentus. Veikiausiai tai, ką mačiau vaikystėje, mane inspiravo ir aš taip pat pasirinkau aktorystę.

Galbūt viskas tuo pat metu ir paprasta, ir komplikuota. O sudėtinga todėl, kad aktoriaus darbas – būti vertinamam. Kai mano pavardė tokia, kaip tėčio, natūralu, jog kai kas galbūt net nesąmoningai kažkiek mus lygina, kai kas galbūt daugiau tikisi ir turi tam tikrų lūkesčių. Dvejonių galbūt buvo, tačiau stengiausi to pernelyg nesureikšminti ir ėjau savo keliu.

– Sakote, aktoriaus darbas – būti vertinamam, o ar pats esate labai sau reiklus, priekabus, savikritiškas?

– O kaip gali būdamas aktoriumi nebūti priekabus? Ant scenos aktorius matomas kaip ant delno – jei aš savo darbo neatliksiu gerai, tai labai aiškiai matysis. Galbūt yra specialybių, kur galima tam tikrą dalį atsakomybių perleisti kitam, padaryti kažkaip vidutiniškai gerai, o būdamas aktoriumi, vedėju atsakomybės kitam permesti negali. Ir nors kartais mėgstu patinginiauti, esu perfekcionistas visose gyvenimo srityse.

Turbūt nereikia savęs graužti, kad vieną dieną nieko neveikei, – reikia mokėti pasimėgauti ir tuo.

– Turite devynerių dukrą, koks esate tėtis – lepinantis ir pasiduodantis dukros norams, ar mokate pabūti ir griežtas?

– Kaip ir visi mes, būnu visoks – kartais klystu, kartais būnu minkštesnis, kartais griežtesnis. Visada minkštas būti negali – kai gyvenimas pradės belstis į duris, ne visada jis bus tik geras ir švelnus. Tačiau svarbiausia – noriu gyventi taikoje, tad visuomet kviečiu susitarti ir vienam kitą išgirsti. Tiesa, vaikai šiais laikais dažnai būna sulindę į telefonus ir išgirsta ne visada...

Galbūt, jei būčiau augdamas matęs tėvus laboratorijoje, dabar ir pats mielai žiūrėčiau pro mikroskopą ir atlikčiau eksperimentus.

– Ar pačiam visuomet pavyksta išvengti ekranų vilionių?

– Ne visada, todėl kartais mano sąžinė priekaištauja, kad dukrai stengiuosi priminti telefoną padėti į šalį, o pats... Vis tik visi turime silpnybių.

– Sakėte, kad vietoje užsisėdėti nemėgstate, tačiau karantinas beveik visus privertė sulėtinti tempą, pristabdė veiklas.

– Per karantiną liko tik darbas televizijoje, tačiau džiaugiuosi – gera žinoti, kad galiu dirbti, nors ir griežtesnėmis sąlygomis, o juk yra žmonių, kurie tokios galimybės neturi. Žinoma, iš pradžių, prisiminęs prieš karantiną turėtą krūvį, nerimo buvo daug, svarsčiau, ką reikės veikti, kuo užsiimti. Nežinau, kada viskas atsigaus, kada vėl galėsime pasirodyti žiūrovams, ar jie be nerimo sugrįš į sales, ko norės ar tikėsis. Ta nežinomybė slegia, bet savitvardos neprarandu.

– Dabar populiaru nerti į eketes, leistis į žygius, galbūt ir jūs susigundėte?

– Į žygius kartais leidžiuosi, tačiau eketės žavesio dar nematau.

– Kaip apskritai mėgstate atsipalaiduoti? Iš šono atrodo, kad jūs – miesto žmogus, kuriam patinka teatras, kinas, kartais ir vakarėliai.

– Geriausiai atsipalaiduoju kelionėse, bet į jas dėl karantino išvykti negaliu. Užsienyje galiu visiškai atsipalaiduoti – ten manęs niekas nepažįsta, niekas nežiūri, neatkreipia dėmesio. Atpalaiduoja gamta – mėgstu leisti laiką sodyboje, dirbdamas fizinį darbą ir pailsiu. Taip atsiranda atsvara mano įprastam, protiniam, darbui.

– Be ko neįsivaizduojate savo dienos?

– Galbūt skamba stereotipiškai, bet be 10 tūkst. nueitų žingsnių, be paskaitytos knygos ir sužinoto ko nors naujo. Tačiau net jei ir nė vieno iš šių trijų punktų neįgyvendinu, o galvoje gimsta kokia nors idėja – dieną laikau nepraėjusia veltui. Turbūt nereikia savęs graužti, kad vieną dieną nieko neveikei, – reikia mokėti pasimėgauti ir tuo.

– Atrodo, kad jus labai sunku suerzinti ar supykdyti. Vis dėlto kas labiausiai erzina žmonėse?

– Išties, suerzinti mane sunku, tačiau labai nemėgstu bukaprotiškumo, chamizmo ir paniekos. Stengiuosi, kad aplink mane tokių dalykų būtų kuo mažiau.

– Veikiau esate introvertas ar ekstravertas?

– Tikriausiai esu per viduriuką – galbūt kažkam iš šono atrodo, kad esu ekstravertas, tačiau daugelį dalykų esu linkęs išgyventi viduje. Taip ir pasireiškia mano introvertiškoji pusė.

Asmeninio gyvenimo išdalyti nesinori – jis tik mano, tad ir pasilikti jį norisi tik sau.

– Yra gyvenimo moto ar tam tikras principas, kuriuo vadovaujatės?

– Tie principai veikiausiai kažkiek keičiasi su besikeičiančiomis gyvenimo aplinkybėmis. Galbūt vienintelis, kuris beveik nesikeičia, – nereikia patikti visiems, nes taip tik susigadinsi gyvenimą. Taip pat reikia išmokti save mylėti ir savimi pasirūpinti.

Kadangi nėra dvasios be kūno, savimi rūpintis reikia visapusiškai – reikia save pažinti, pasirūpinti savo emocijomis, jų neužspausti, rūpintis savo vidiniu aš, jį išgirsti, o ne užčiaupti. Kitaip jis gali prasiveržti keisčiausiais ir netikėčiausiais rakursais.

Taip pat reikia pasirūpinti ir savo kūnu – stengtis sveikiau maitintis, valgyti daugiau žalumynų, mažiau šlamšto, nes ir mažiausi dalykai prisideda prie vidinės gerovės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt