Veidai

2021.02.15 07:20

Nijolė Oželytė apie bene didžiausią pasiekimą gyvenime: beveik nebijau numirti

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.02.15 07:20

„Beveik nebijau numirti, beveik nebijau nieko netekti. Tai didelis pasiekimas gyvenime“, – tiki aktorės ir politikės kelią nuėjusi Nijolė Oželytė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ ji pasakoja politika visiškai nesidomėjusi, o vaidybos nekentusi: „Tai yra pavaldumo profesija, o aš nelabai pavaldi.“

1954 m. kovo 31 d. Vilniuje ugniaplaukė N. Oželytė pradėjo ugningą aktorės, politikės ir televizijos laidų vedėjos kelią. Kas žino, ar kai kurie žmonės jau gimsta stiprūs, ar tokius juos padaro gyvenimas. Pačiame Vilniaus centre 6 kvadratiniuose metruose prie buhaltere dirbusios mamos Veronikos glaudėsi baikšti maža strazdanota mergaitė.

„Mama kartais tiesiog susmukdavo bute. Neatsekdavau, kad tai nutikdavo, kai ji man nupirkdavo kokius žieminius batus. Apie tai negalvoji. Dabar atrodo, kaip negalvoti? Aš buvau vaikas.

Ji nuvedė mane į žaislų parduotuvę, paprašiau, kad man duotų palaikyti rankose armonikėlę. Pardavėja davė, sakė, čia brangi armonikėlė, gal 15 rublių galėjo kainuoti. Mamos alga buvo 60. Aš ja grojau ir pabėgau su ja, nes namai buvo apačioje. Kaip verkė mama grįžusi namo... Ji man pasakė: aš alpstu iš bado, pinigų trūksta, ką tu darai? Iki šiol atsimenu tą nelaimingą armonikėlę. Neatsimenu, ar ją atidavė, ar teko už ją sumokėti“, – pamena ji.

N. Oželytė sakė „mama“, tačiau nesakė „tėtis“. Tokio žmogaus jos gyvenime tiesiog nebuvo. „Varčiau albumą ir radau nedidelę nuotrauką, sakau mamai: kas čia? Mama paėmė ir suplėšė. Toje nuotraukoje buvo vyras. Supratau, nors buvau labai mažas vaikas, kad klausimas uždaras. Žinojau, kad mamai tai nemalonu, o man neįdomu. Nėra ir nėra“, – teigia pašnekovė.

Vis tik vienas klausimas mažąją sudomino anksti – gyvybės ir mirties klausimas. Kai jai buvo 4 metai, mirė jos močiutė. Sako, nesuprato, kad ji numirė, visą dieną sėdėjo su ja, aplinkui skraidė musės.

„Vakare visi suaugę grįžo ir pradėjo rėkti. Ant kelių suklaupė, lojo kažką. Niekas man nieko nesakė, nes tokio amžiaus vaikai nelaikomi žmonėmis. Po to atvarė kunigas su brička, kur tik dvi vietos buvo galimos. Ruduo, ji mirė lapkričio mėnesį. Mane šalia to kunigo, visi kiti eina pėsti. Sako: „O kodėl tu, Nijole, neverki? Tavo baba numirė.“ Ką reiškia žodis „numirė“, niekas nepapasakojo. Matau, kad visi verkia, o aš negaliu verkti. Bet labai norėjau eiti su visais kaip žmogus, o mane pasodino prie to kunigo. Kaip aš pradėjau bliauti, staiga: aš verkiu, sakau, mano baba numirė, matot, aš verkiu. Bet kada ją įdėjo į duobę ir užkasė, grįžo, pavalgė, pagėrė, niekas nieko nepasakė.

Kada aš supratau, kad gal man taip bus, tai buvo raudona linija per visą mano gyvenimą. Man nebuvo įdomu niekas – nei aktorystė, nei politika. Ir vaiką gimdžiau tik todėl, kad galvojau, jog galbūt tas žmogus, kuris pagimdo vaiką, supranta ką nors apie tai. Pagimdžiau vaiką, supratau, kad ne tik aš mirsiu, bet ir vaikas. Tai labai stipriai nebejuokingas dalykas“, – kalba laidos herojė.

Nebejuokinga ir Veronikai, N. Oželytės mamai. Dukros elgesys jai augant kėlė ne tik nerimą, bet dažnai ir pravirkdydavo. „Aš, matyt, buvau trenktas vaikas. Atsimenu, kaip pradėdavau savęs ieškoti, nerasdavau savęs kūne, žiūriu – nėra. Man vėliau mama pasakojo: galvojau, kad tau su smegenim negerai. Atsimenu tą pojūtį, kad žiūriu, bet... Ir negali niekaip suformuluoti, neturi, kaip paklausti. Tada aš neklausiau jos, kokia gyvenimo prasmė ar kas būna po mirties. Aš klausiau: mama, kam pagimdei? Tas turėjo reikšti, kad ji turėjo man paaiškinti, kas ir kaip, o ji tik apsiverkdavo ir sakydavo: Nijolyte, visi gimdo, tai ir aš tave pagimdžiau“, – pasakoja ji.

N. Oželytė jau pirmose klasėse pajuto, kad skurdas ir strazdanota nosytė kai kuriuos aplinkinius veikia it bulių raudonas skuduras.

Gimę tą pačią dieną. Nijolė Oželytė: svajoju rasti žmogų, kuriam „kaifuodama“ neščiau šlepetes

„Tada dar buvo tokia sistema (aš tik po to sužinojau): to, kas nešė dovanas mokytojoms, vaikai labai gerai mokėsi. Aš nežinojau, kad aš esu benkartas. Man tas į galvą neateidavo. Nežinojau, kad uniformos kalnieriukai gali būti gražesni arba mažiau gražūs. Kai užaugau, tie mokytojai... Buvo ir tokių, kurie mane mylėjo. Iš viso, jei ne mokytoja, būčiau baigusi savo gyvenimą patvory, nes šiaip buvau nevaldoma“, – sako pašnekovė.

Chemijos mokytoja stovėdavo prie mano suolo ir sakydavo: Oželytė tokia „ryža“, strazdanota, būtum prieš 20 metų gimusi, senmerge būtum. O ką tu – nieko, sėdi, nes esi niekas. <...> Tai buvo baisus kompleksas.

N. Oželytė tarsi pikto likimo pažymėta – vis atsidurdavo situacijose, iš kurių išsigelbėti pavykdavo tik per stebuklą.

„Vieną kartą prie „Nykštuko“ kavinės prie manęs prieina vyras su skrybėle ir sako: gal tu, mergaite, žinai, kur yra tualetas? Mes žaisdavome po visus kiemus ir aš viską žinojau, kas kur. Pradėjau aiškinti, kad reikia eiti ten. Jis sako: man per toli. Sako: aš žinau, kur čia yra, tik reikia duris palaikyti. Paėmė mane už rankos ir įvedė į „Nykštuko“ kiemą. Nuėjo toliau prie sienos ir pradėjo rengtis, nusimovė kelnes. Aš tada pirmą kartą pamačiau vyrą be kelnių, bet man tai nesukėlė jokių... Bjauru, bet suaugęs žmogus prašo palaikyti. Net minties nėra. Jis sako: tu nueik, pažiūrėk, ar nėra arti žmonių. Aš išėjau, pasižiūrėjau – nieko nėra, grįžtu.

Atsimenu savo būseną – tikrai nebuvo baimės, nes nebuvo jokių asociacijų. Matau ant tų durų kabliuką. Mano ranka pati pakyla – nesuprantu, ką darau, – ir nukabina tą kabliuką. Ir aš skutu kudašių. Rytoj einu į mokyklą, visa mokykla rauda. Mūsų istorijos mokytojos dukrytę, kuri turėjo pradėti eiti į mokyklą, kieme, kur „Planetos“ kino teatras, rado negyvą, išprievartautą“, – pasakoja moteris.

Neįvykusios vestuvės ir netikėtas bendrakeleivis

Vaikystėje N. Oželytė sugebėdavo savęs neįžiūrėti, bet būdama paauglė matė daugiau, nei norėtų. Tiksliau – ne tokią, kokios norėtų. Išskirtiniu bruožu tapę raudoni plaukai akis badė tiek mokytojams, tiek mokiniams.

„Chemijos mokytoja stovėdavo prie mano suolo ir sakydavo: Oželytė tokia ryža, strazdanota, būtum prieš 20 metų gimusi, senmerge būtum. O ką tu – nieko, sėdi, nes esi niekas. Bernai klausinėdavo: kas tau nosį apšikęs? Dabar kažkaip tų raudonų žmonių yra – aš buvau viena Vilniaus mieste. Hipiaujančią mane vadindavo raudonąja mergele, visi žinojo, kas tai yra. Aišku, buvau įžymus hipis.

Tai buvo baisus kompleksas. Kai man sukako 16 metų, – turėjau svajonę, kad tik sukaktų, nes tada jau galėdavai pradėti dažytis, – nuėjau į parduotuvę, nusipirkau dažų ir užsitepiau. Nusiploviau – buvau žalia kaip žolė. Pasirodo, kad išgautų juodą spalvą, „Basmą“ maišo su „Chna“. Su skalbimo milteliais ploviau galvą, viską dariau – niekas nenusiplovė. Į mokyklą negali toks eiti. Tada mane mama nuvedė į kirpyklą ir mane nukirpo visai trumpai, šaknų nesugebėjau nudažyti. Tada problema – plaukai baisūs“, – nevykusį bandymą tapti panašesnei į kitus pamena aktorė.

Susipažinusi su gėlių vaikais – hipiais – N. Oželytė vyresnėse klasėse pakeleivingomis mašinomis keliaudavo į Taliną – nes tiesiog smagu. „Kelionės pabaigoje susiskaičiuodavome, kiek kartų mus pakuodavo milicija, nes tai buvo sportas. Jie užsirašydavo tavo vardą, pavardę, adresą, kur mokaisi, ir paleisdavo. Mums, durniams, atrodė kad tuo ir baigsis“, – pažymi ji.

Be abejo, tuo tikrai niekas nesibaigdavo: surašyti protokolai niekur nedingdavo ir N. Oželytei buvo priminti stojant į konservatoriją, į Irenos Vaišytės kursą. Merginos laimei, drąsi pedagogė nebijojo net KGB nurodymų.

„Pasikviečia mane Vaišytė į kabinetą ir sako: „Nijole, kas jūs?“ – „Aš Nijolė Oželytė.“ Sako: ne, jūs galite manimi pasitikėti, esu priėmusi žmogų, kuris sėdėjo kalėjime, – visi vienodi kaip vienos nakties grybai, jūs manęs nebijokite. O aš nesuprantu – ji vaidina? Nesupratau, apie ką ji. Ji ištraukė kažkokį raštą. „Ar žinot, kas čia parašyta? Čia parašyta, kad pilietė Oželytė neturi būti įtraukta į jūsų studentų sąrašus. Tai raštas iš Saugumo komiteto, jūs tokia jauna, ką jūs padarėt?“ Aš negirdėjau, kad toks būna. Pasirodo, visi tie protokolai milicijoje, kai mus sulaikydavo, keliaudavo į KGB. Paprastesni vaikai tiesiog niekur neįstojo. Nežinau, ar ji buvo partinės organizacijos sekretorė, bet turėjo įtakos. Ji buvo neeilinio jautrumo žmogus“, – tikina aktorė.

N. Oželytė plėtė savo įspūdingą pažįstamų ir draugų ratą. Studijuodama aktorinį ji turėjo galimybę nemokamai lankytis spektakliuose visoje Sovietų Sąjungoje. Per vieną tokį vizitą ji susidūrė su Rusijos teatro ir kino legenda, neprilygstamu bardu Vladimiru Vysockiu.

„Vysockis buvo dievas. Tada jis, iš visų pats pačiausias, nulipo nuo laiptelių, praskyrė minią, priėjo prie manęs ir pasakė: „Lastanka (kas reiškia „kregždutė“), po spektaklio gali ateiti prie tarnybinio įėjimo? Aš tau turiu pasiūlymą.“ Ir nuėjo atgal. Sėdžiu, jau neatsimenu, nei apie ką spektaklis. O mūsų Vaišytė yra pasakiusi: jūs atsiminkite Eglutės Gabrėnaitės pavyzdį. Ji buvo ir tebėra dieviško grožio. Kada prie jos pradėjo kibti labai žymus režisierius ir žadėjo jai vaidmenų, ji davė jam per veidą. Aš sėdėjau visą spektaklį ir galvojau: ko jam iš manęs reikia? Aišku, jis pradės kibti, bet aš nedrįsiu duoti jam per veidą, nes aš jam galiu kojas pabučiuoti, aš jo dainas mintinai moku. Aišku, nenuėjau. Kaip nueisiu? Ko iš manęs, tokios menkystos, jis gali norėti?“ – svarsto laidos herojė.

Tąsyk N. Oželytė nueiti taip ir neišdrįso. Tačiau jei Mahometas neina pas kalną, tai Taganka atvažiuoja į Vilnių. Kartu atvažiavo ir Vysockis.

„Sako: dabar niekur neišeik, aš tau turiu pasiūlymą. Aš niekur neišėjau. Jam buvo pasiūlyta vaidinti filme, bet tema jo nelabai domino. Režisieriui jis sakė: aš sutiksiu vaidinti, bet tu leisi man pasirinkti partnerę. Nueinu pas Vaišytę ir sakau: aaa, dėstytoja... Sako: Nijole, kinas yra saviveikla – teatras yra menas, rinkitės; jeigu važiuojat filmuotis, vadinasi, išeinat ir nesimokot. Aš negalėjau nesimokyti – man teko nesifilmuoti“, – pamena N. Oželytė.

Būdama studentė ji draugavo su metais vyresniu Kostu Smoriginu. Ir vėl likimas jos gyvenimą kreipė netikėta vaga.

„Mūsų vestuvės turėjo būti sausio 31 d. Nuvažiavome pasiimti iš Maskvos jo dėdės. Atgal turėjome skristi 29 ar 30 d. Neskraidomas oras vieną dieną, dvi... Visi vestuvėms supirkti gėrimai buvo išgerti, o mes jas praleidome, nes sėdėjome Bykovo oro uoste. O paskui buvo, kaip buvo. Kitais metais jis sausio 31 d. vedė mano kursiokę. Ačiū Dievui, kad taip įvyko, nors esu netikinti. Taip reikėjo ir labai teisingai. Gyvenimas iš viso labai teisingas. Bet tada nusipirkau bilietą skristi į Palangą, kad nebūčiau tą dieną Vilniuje, nes mano savimeilė... Ir vėl sausio 31 d. einu į savo lėktuvą, į Palangą pasvajoti ant jūros kranto, skausmą užglaistyti, ir kažkas sako: mergaite, būsim bendrakeleiviai“, – pasakoja N. Oželytė.

Svajoju rasti žmogų, kuriam nešiočiau šlepetes, bet savo noru. Jis turi būti toks galingas, kad aš „kaifuočiau“ nešiodama jam šlepetes. Todėl absoliučiai neturėjau jokio intereso. Aš piršto nepajudinau nė dėl vieno vaidmens.

Bendrakeleivystė su menininku Sauliumi Vaitiekūnu baigėsi tuo, kad pora po pusmečio susituokė, o ketvirtame kurse moteris suprato, kad laukiasi. Beliko šią žinią pranešti griežtajai dėstytojai I. Vaišytei.

„Anyta man sako: tu nueik ir pasakyk, dėstytoja, taip ir taip. Ji tau sakys: tai eikite lauk, Nijole. O tu sakyk: ne, man teatras brangesnis. Žodis prie žodžio, kaip sakė mano anyta. Sako: viskas aišku. Sakau: ne, gimdymo nebus, aš nueisiu į ligoninę – man teatras brangiau už viską. Sako: padarykime pauzę, susitiksime rytoj. Rytoj – bendra paskaita mokomajame teatre. Sėdi kursas ir ji sako: turiu jums pranešti džiugią žinią – mūsų kurse bus vaikelis. Taip išėjo, kad viskas gerai. Buvo tie diplominiai ir yra tas puikiausias vaikelis.

Tada supratau, kada žmogus pagimdo vaiką, jam atsiveria... Man atrodė, kad aš negalėsiu turėti vaikų, kad tai kažkas neįtikėtino, jog iš manęs jis gimtų. Tik dabar suprantu, kai man tiek metų, kad turiu ypatingą Dievo dovaną“, – mintimis dalijasi ji.

Nekentė aktorystės – pavaldumo profesijos

1988 m. N. Oželytė žengė pirmą žingsnį ten, kur turbūt net negalvojo atsidursianti, – į politiką. Sako, politika vienodai rodė, tačiau pamačius ją iš arčiau nurovė stogą: „Tai, ką mačiau savo akim, – nevispročiai diedai, išplerę savo kėdėse.“

Vedama pokyčių troškimo ji tapo Centro komiteto nare, aktyviai dalyvavo organizuojant Sąjūdį, kol sulaukė ypatingo kvietimo prisijungti prie Moterų sąjūdžio. 1990 m. aktyvi visuomenininkė N. Oželytė išrinkta ir į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

„Aišku, aukščiausias taškas yra Sausio 13-oji, kur bėgau iš baimės, kad nesuspėsiu numirti kartu su visais. Sausio 13-ąją buvau nėščia. Ten ištiko tai, kas ištinka per avariją, – toks laiko ištęstumas. Visi vaikšto tokie sulėtinti. Sako: ar bijojot? Kada jau visi suprato, kad tie tankai eina ir reikės numirti... Nei telefono, nei paskambinti – nieko negali. Tu žinai, kad galas, ką daryti? Aš sėdžiu, dažausi, galbūt iš to streso, nežinau.

Buvo daug užsienio žurnalistų. Vienas pribėgęs sako: „Moterie, ką darai? Tankai eina.“ Gerai, eina, tai ką dabar daryti? Bet man iš tikrųjų buitiškai gėda pasidarė. Sakau: suprantate, aš esu aktorė, aš norėčiau numirti graži. Bet mes išvis jokie ne didvyriai. Jei nebūtų tiek žmonių susirinkę aplink Aukščiausiąją Tarybą... Mūsų žmonės, kurie turėjo racijas, per kurias kalbėjosi rusai, girdėjo: kraujo bus. Vienas iš jų sako: aš nevažiuosiu į žmones. Buvo tiek daug – tik dėl to jie nevažiavo, dėl žmonių, o ne dėl to, kad mes čia kažkokie arba kažkoks įsakymas buvo“, – įsitikinusi pašnekovė.

Kine N. Oželytė debiutavo 1974 m. – Gyčio Lukšo filme „Ievutė“ suvaidino Žvangutį. Iš viso garsi aktorė kine sukūrė per 20 vaidmenų.

„Kokia aktorystė? Aš jos nemėgau. Žinote, kiek man aktorystė būdavo faina? Kol įvykdavo kino bandymai. Kada mane atrinkdavo, man viskas būdavo baigta, nes tai buvo savimeilės ir savivertės kova. Aš nekenčiau vaidybos. Tai yra pavaldumo profesija, o aš nelabai pavaldi. Svajoju rasti žmogų, kuriam nešiočiau šlepetes, bet savo noru. Jis turi būti toks galingas, kad aš kaifuočiau nešiodama jam šlepetes. Todėl absoliučiai neturėjau jokio intereso. Aš piršto nepajudinau nė dėl vieno vaidmens.

Profesorė Vaišytė man yra pasakiusi: tavo psichofizika yra tokia: žemas specifinis balsas, ryžas plaukas, mažas ūgis – tu vaidinsi vien ištvirkusias. Tada prasidėjo tokia ryžų, ištvirkusių bobų era tarybiniame kine. Sakė: tu nepadarysi geros karjeros. Tada aš sau daviau priesaiką, kad niekada neatliksiu vaidmens, kuris gali sukelti blogą jausmą žmonėms. Niekada gyvenime. Tyčia“, – pasakoja N. Oželytė.

Kiekvienas žmogus turi Lietuvai geriausią dovaną – patį save, teigia ji. Padaryk, kad tavo mintys, žodžiai būtų švarūs, – tada Lietuvoje ir bus viskas gerai.

„Aš atradau daug atsakymų į tuos klausimus, kuriuos kėliau. Beveik nebijau numirti, beveik nebijau nieko netekti. Tai didelis pasiekimas gyvenime. Jeigu man kas nors jaunystėje būtų pasakęs, kad taip jausiuosi, aš būčiau nepatikėjusi, kad tai įmanoma. Bet to reikia siekti sąmoningai. Mūsų galva negimdo jokio klausimo, kuris būtų didesnis už atsakymo galimybę. Nereikia sakyti, kad to niekas nežino. Tu kol kas nežinai – viską galima sužinoti“, – pažymi aktorė.

Plačiau – vasario 10 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Nijolė Oželytė: svajoju rasti žmogų, kuriam „kaifuodama“ neščiau šlepetes