Veidai

2021.02.14 19:54

Pusbroliai „biplanai“ – apie skirtumus ir panašumus, savęs ieškojimą ir kodėl negalėtų gyventi Rusijoje

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.02.14 19:54

Ir labai skirtingi, ir labai panašūs – tokie yra grupės „Biplan“ nariai, kartu augę pusbroliai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas. Rusiško kraujo turintys vyrai LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ dalijasi mintimis, kodėl nenorėtų gyventi Rusijoje: „Galėčiau ten gyventi dėl gamtos, bet dėl žmonių mentaliteto – negalėčiau. Man tiesiog nesuvokiama, kaip tokie žmonės gali būti.“

„Kada pasimatė pirmą sykį, jie neprisimena. Šaltiniai sako, kad gulėdami vežimėliuose. Nuo to laiko jie neišskiriami. Vienas pradeda, kitas baigia – ir atvirkščiai. Būna, kad neprisimena, kas dainos autorius, sumanytojas. Kuklinasi vadinami garsenybėmis. Bet prezidentės įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvai“ įtikinamai sako, kad jų veiklos nebuvo įmanoma nepastebėti. Tai 25 metus vienu ritmu plakanti „Biplan“ širdis – Maksas ir Olegas“, – taip pašnekovus pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kada jūs pirmą sykį pasimatėte? Kaip įsivaizduojate?

M. Melmanas: Mes to fakto neatsimename, nes turbūt negalėjome atsiminti. Mano vaizduotėje – mūsų tėvai, pasivaikščiojimas Vingio parke...

O. Aleksejevas: Pirmas prisiminimas – buvau svečiuose pas Maksą. Buvome labai maži, bet labai gerai atsimenu, nes man labai patiko kažkoks lėktuvėlis po Makso lova. Aš žiauriai jo norėjau ir Maksas man jį padovanojo.

M. Melmanas: Klausimas, ar padovanojau, ar tu jį „nufyrinai“. Man atrodo, kad „nufyrinai“, o kai tas dalykas išaiškėjo, aš sakiau: gerai, imk.

Kur važiuojam? „Biplan“ apie pramoga virtusius kioskų apiplėšimus 80-aisiais: jaunystėje turėjome daug progų paslysti

– Kokie buvote vaikai?

O. Aleksejevas: Mes su Maksu esame labai skirtingi žmonės, bet tuo pačiu labai panašūs. Tikriausiai dėl to, kad augome kartu, buvome auklėjami tų pačių žmonių. Aš daug laiko pragyvendavau pas Maksą, užsibūdavau svečiuose. Maksas irgi dažnai pas mane lankydavosi. Gal taip susiklostė, kad mes ir panašūs, ir skirtingi. Kaip vaikai buvome tokie pat – ir skirtingi, ir panašūs.

– O koks padūkimo laipsnis?

M. Melmanas: Olegas, ko gero, buvo labiau padūkęs.

O. Aleksejevas: Vaikystėje tikrai buvau labiau pašėlęs. Mano vaikystė buvo labai padūkusi. Atsimenu, paauglystėje Žvėryne buvo bloga kompanija. Mes kaip ir buvome geri žmonės, bet labai padūkę.

Puikiai atsimenu, man buvo gal 14-a. Ruduo, vakaras, jau tamsu, sėdžiu ant laiptukų prie gatvės, o kitoje gatvės pusėje mano draugai ruošiasi apiplėšti spaudos kioską. Aš sėdėjau „ant šucherio“. Sėdžiu ir galvoju: ką aš darau? Ir suprantu, kad nenoriu to daryti. Šūktelėjau, kad nieko nebėra, ir išėjau. Kitą dieną važiavau pas Maksą. Pas jį nebuvau buvęs ilgai, gal metus. Išvažiavau pas Maksą ir ten prasidėjo naujas gyvenimo etapas.

Aš tiksliai žinau, kad tai viena iš nedaugelio šalių, kurioje negalėčiau gyventi. Galėčiau ten gyventi dėl gamtos, bet dėl žmonių mentaliteto – negalėčiau. Man tiesiog nesuvokiama, kaip tokie žmonės gali būti.

– Ušu – sako ką nors?

M. Melmanas: Taip, praleisti dveji metai.

O. Aleksejevas: Būtent po to vakaro, kai atvažiavau pas Maksą, mes netrukus nuėjome lankyti ušu.

M. Melmanas: Kaip vaikams, be jokios abejonės, buvo įdomu tai, kad buvo prasidėję visi tie filmai apie Brucą Lee, Chucką Norrisą... Kai paaugau, supratau, kad tai mums davė labai daug idėjų, disciplinos, savęs stebėjimo. 13-os metų jau buvome susipažinę su meditacija. Negaliu pasakyti, kad mes ten gavome daug praktinių žinių. Iš esmės mes ten ėjome to – norėjome mokėti muštis, bet mums įdėjo be galo daug dalykų.

O. Aleksejevas: Mažiausiai, ką darėme treniruotėse, tai mušėmės. <...> Lankėme ušu, eidavome į žygius, o tuose žygiuose buvo keli žmonės, kurie grodavo gitaromis. Buvo tokia mergina Ana, kuri grojo gitara. Mes irgi užsimanėme groti, norėjome groti tas dainas.

– Tai kas buvo tas žmogus, kuris pirmas parodė akordus? Ana?

M. Melmanas: Ji ir turbūt mano brolis. Brolis buvo nusipirkęs gitarą už 10 rublių, grojo, jam kažkaip „nepaėjo“ ir ta gitara kabėjo namuose. Kadangi mes susidomėjome, gitara po ranka – galime groti.

O. Aleksejevas: Išmokome pirmus du tris akordus, pradėjome brazdinti, dainuoti tas dainas, o tada ta muzika ėjo vis gilyn ir gilyn. Jau buvo ne tik rusiškas rokas, prasidėjo pasaulinės grupės: „Depeche Mode“, „U2“... Supratome, kad irgi norime būti tokie. Susipažinome su tokia grupe „Этаж-3“, dabartiniai „Lemon Joy“. Su jais susidraugavome, jie buvo tokie rimtesni mūsų pirmi mokytojai. Ir viskas išsirutuliavo į grupę „Biplan“. Jau po dvejų metų sugrojome vos ne pirmą koncertą.

<...> O. Aleksejevas: Būdami 13-os metų su Makso mama pirmą kartą nuvažiavome į Sibirą. Buvo labai smagu, važiavome traukiniais, išėjo beveik savaitės kelionė. Atvažiavome į Sibirą, artimiausias miestas nuo to kaimo – 300 kilometrų. Sajano kalnai, Janisiejaus upės ištakos... Visiška taiga, kur vaikšto meškos.

M. Melmanas: Tuo metu, kai mes ten buvome, tame kaime gyveno maždaug 1000 žmonių, iš jų – apie pusė vaikų. Į tą kaimą vieną kartą per savaitę, trečiadieniais, atvažiuodavo parduotuvė ant ratų. Ji atveždavo duonos, degtukų – visokiausių dalykų, kurių galėjai nusipirkti. Atveždavo filmą, bibliotekoje buvo kino salė.

Taip tas kaimas gyveno: ten nebuvo nei milicijos, nei gaisrinės, nei greitosios pagalbos. Buvo momentas, kai sėdėjome, kažkur matėsi dūmai, močiutė pamatė ir sako: oi, reikia žiūrėti. Nes jeigu kažkur gaisras, visas kaimas subėga su kibirais. Kiekvienas namas turėjo bent vieną karvę.

O. Aleksejevas: Kiekvieną rytą du šunys – mūsų senelio ir kaimynų – išvesdavo visą bandą karvių į taigą. Senelis sakydavo: mes nežinome, kur jie veda. Kiekvieną rytą išveda ir apie 6 vakaro grįžta su visa banda karvių. Išeina žmonės, pasitinka savo karves. Buvo visiška nerealybė.

Paskutiniu metu labai daug galvoju apie tai, kas esu. Ir aš nežinau, kas esu. Aš vis dar savęs ieškau. Galbūt tame ir yra laimė – kad aš iki šiol savęs ieškau.

– Galėtumėte gyventi Rusijoje?

O. Aleksejevas: Ne. Aš tiksliai žinau, kad tai viena iš nedaugelio šalių, kurioje negalėčiau gyventi. Galėčiau ten gyventi dėl gamtos, bet dėl žmonių mentaliteto – negalėčiau. Man tiesiog nesuvokiama, kaip tokie žmonės gali būti.

M. Melmanas: Būtų gana sudėtinga. Gyventi ten negalėčiau ir noro neturiu. Ne dėl to, kad turiu kažką prieš Rusiją, nes mes patys turime rusiško [kraujo]. Žmonės ten nuostabūs, bet mentalitetas žmonių...

Kai ten važiuodavome su „Biplan“ reikalais ar pas giminaičius, Olegas tai išgyvendavo sunkiau, aš – šiek tiek lengviau, nes atradau tokį būdą – persijungiu, tai vadinu „įjungti dūrą“. Nesistebėti tuo, kas vyksta. Nes jeigu pradedi galvoti, kodėl taip sureagavo, atsakė būtent taip, kvaršinsi sau galvą nereikalingais dalykais.

– Ar per tuos 25 metus kada nors buvote ant subyrėjimo ribos?

O. Aleksejevas: Ant subyrėjimo ribos gal ne, bet ginčai vyksta nuolat. Gali trukti ir savaitėmis.

– Kaip sprendžiate?

M. Melmanas: Kažkas turi nusileisti, pripažinti savo klaidą, jeigu tai buvo itin aršus ginčas – pirmas prieiti ir pasakyti: davai viskas, baigiam.

– Kuo dar būtumėte galėję būti, jeigu nebūtumėte tapę muzikantais?

M. Melmanas: Sudėtingas klausimas. Apskritai aš paskutiniu metu labai daug galvoju apie tai, kas esu. Ir aš nežinau, kas esu. Aš vis dar savęs ieškau. Galbūt tame ir yra laimė – kad aš iki šiol savęs ieškau. Garbės žodis, negaliu pasakyti, kas esu.

O. Aleksejevas: Pritariu Maksui – lygiai taip pat jaučiuosi. Galiu daryti kažkokius pašalinius dalykus, bet nesijaučiu 100 proc. tikras, kad tai yra mano. Susimąstau, ar esu savo vietoje. Bet manau, kad tai tiesiog būdinga žmogui, – abejoti. Kol abejoji, tol esi gyvas.

Visas pokalbis – vasario 9 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? „Biplan“ apie pramoga virtusius kioskų apiplėšimus 80-aisiais: jaunystėje turėjome daug progų paslysti