Veidai

2021.02.13 09:59

Charizmatiškasis Eugenijus Skerstonas – apie meilę Prancūzijai, savo metamorfozes ir kodėl nedėvi sportinio kostiumo

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.02.13 09:59

Man tie manęs virsmai, metamorfozės keistos pačiam, bet jos tik patvirtina faktą, kad koks bebūtų išorės poveikis ar aplinkybės, ateina diena, kai tampi savimi, portalui LRT.lt sako socialinių mokslų daktaras, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris Eugenijus Skerstonas, tikintis, kad didelę svarbą visų mūsų gyvenime turi savikūra, saviugda.

– Vasario 13-ąją minime Pasaulinę radijo dieną, jums, kaip vienam iš LRT radijo laidų vedėjų, tai didelė šventė?

– Nuo 2020 metų kovo mėnesio – taip, didelė šventė, jos metines būtinai atšvęsiu. Darbą radijuje, kurio dar visai neseniai net įsivaizduoti negalėjau, išties pamilau: su dideliu entuziazmu pasirenku temas, ieškau joms aptarti įdomių pašnekovų.

Prisipažinsiu, kad įgyvendinti sumanymą – rengti radijo programas apie išvaizdos kultūrą – būnant nematoman, tik girdimam, taip pat nedemonstruojant jokių iliustracijų pradžioje atrodė neįveikiama užduotis, tačiau dabar mano nuomonė kitokia.

Už santykinę sėkmę norėčiau kuo nuoširdžiausiai padėkoti visiems radijo klausytojams, LRT KLASIKOS programos Mediatekos lankytojams ir, žinoma, jau dalyvavusiems laidose pašnekovams, nes be jų mano kuriama ir vedama laida „Profiliai“ nebūtų tokia įdomi.

Negaliu sau leisti būti kitoks, nei norėčiau ir galėčiau būti.

– Jūsų kuriamoje LRT KLASIKOS laidoje „Profiliai“ analizuojamos įvairios temos apie išvaizdos ar gyvensenos kultūrą, madą, stilių, taip pat grožio puoselėjimą. Per karantiną dažnas nebemato prasmės rūpintis savo išvaizda, dėvi sportinius kostiumus, užkandžiauja... Ar taip neskriaudžiame savęs? Kaip manote, kas jums padeda palaikyti ūpą ir pasirūpinti savimi, emocine ir fizine savijauta?

– Nežiūrint į tai, kad žmones visame pasaulyje ištiko itin pavojinga sveikatos krizė, kuri susijusi su visomis be išimties gyvenimo sritimis, nenoriu ir neleidžiu sau pasiduoti, įsivyrauti pesimistinėms nuotaikoms, kurių poveikį laikau ypač žalingu, dar labiau skatinančiu neviltį, nenorą džiaugtis bendravimu, kūryba ir savikūra.

Pasąmonėje įsigalėjusi neviltis menkina savivertę, trikdo normalų, žmonėms būdingą norą atsinaujinti, gražiai prisistatyti kitiems (kad ir nuotoliniu būdu kompiuterio ekrane). Esu optimistas ir visus kviesčiau būti tokius. Visos negandos, nors akivaizdu – ne rytoj ar poryt, praeis ir vėl galėsime mėgautis gyvenimu, tiesa, gal kiek pasikeitusiu: teks būti atidesniems, labiau gerbiantiems ne tik save, bet ir kitus.

Pajuokausiu – prisiminkime, kaip vos prieš metus dažnas kitiems lipo ant kulnų parduotuvėse, stūmė kitus išlipdamas iš viešojo transporto arba pastodavo kelią išlipantiems iš jo... Jeigu kalbame apie išvaizdą, nematau jokių priežasčių staiga nustoti ja rūpintis, nes esą vis tiek niekas manęs nemato. Mato, pirmiausia – šeimos nariai.

Visuomet siūlyčiau sulaukti prašymo pareikšti savo nuomonę, komentarus, o ne pasimėgaujant pulti kaustytais batais trypti svetimos sielos teritoriją.

Netgi jeigu jie pripratę jus matyti atrodančius visaip, apkiausti, pašepti nereikėtų jau vien dėl vaikų. Nepamirškime, kad jų auklėjimo procesas – nenutrūkstamas, įskaitant rodomą pavyzdį. Jūsų minimi namuose vilkimi sportiniai kostiumai gal ir neturėtų būti vertinami blogai – tai patogus rūbas, kurį vilkėti ne tik namuose, bet ir viešumoje, netgi nebūnant profesionaliu sportininku, aplinkybės šiandien itin palankios. Kad ir kiek mums nepatiktų, sportinės aprangos vilkėjimo tendencija virto mada, kuri greitai (labai tikiuosi) praeis.

Jeigu vadinamasis treningas namuose arba gatvėje kuriam nors asmeniui padeda jaustis gerai, kitaip tariant, prisideda prie jo geros psichikos būklės, nuotaikos pakilumo – pirmyn! Beje, sportinių rūbų esama labai gražių, nors aš jų niekada nevilkiu, nesu vilkėjęs ir nevilkėsiu. Tai mano, bet ne kitų požiūris į aprangą.

Dėl užkandžiavimo – Paryžiuje buvau įkalbintas įsigyti man labai patikusį, tačiau labai brangų kostiumą. Abejones jį įsigyti išsklaidė ne tik didžiulė nuolaida, bet ir pardavėjo įtikinėjimai, kad, norėdamas jį vilkėti, o tai esą jam akivaizdu, būsiu priverstas paisyti kūno apimčių, valdytis valgydamas, kad „įtilpčiau į švarką“.

Dabar, suprasdamas, koks jis buvo teisus, mintyse jam nuolat dėkoju ne tik už įspūdingą nuolaidą. Yra dar vienas daugeliui žinomas būdas – nustokite vaikytis mėgstamų skanėstų, pataikauti saviesiems įgeidžiams arba pataikaukite protingai – be smart, respect yourself! Rinkitės jums neskanų (tiesa, dažnai sveiką) maistą...

Manau, didelę svarbą visų mūsų gyvenime turi savikūra, saviugda.

– Neretai tenka išgirsti, kad rūpinimasis išvaizda – tuštybė. Nejaugi tikrai?

– Jeigu kalbame apie perteklinį, nuolatinį ir besaikį domėjimąsi vien tik išvaizda, o daugiau niekuo – taip, tuštybė. Jeigu kalbame apie žmogiškąją prigimtį, tai visiškas nesidomėjimas savąja išvaizda, abejingumas jai – ypač didelė egzistencinė problema tiek tokiam asmeniui, tiek jo artimiausiai aplinkai ar netgi visuomenei, sukelianti atgrasumą, norą su juo neturėti jokių reikalų, netgi prasilenkti laiptinėje ar kieme.

Nesidomėti savimi, nesirūpinti išvaizda – paprasčiausiai nežmogiška ir įtaru, kad tokia būsena reiškia itin pavojingą (pačiam asmeniui ir ne tik) psichojausminį sutrikimą.

– Kai karantinas uždarė namuose, daugelis skundžiasi, kad ir namai slegia. Galbūt nemokame susikurti namų, kuriuose būtų jauku, kuriuose neprailgtų net keli karantino mėnesiai? Kokie yra jūsų namai ir ar jų sienos nespaudžia?

– Jeigu gyvenate namuose, kurie slegia (suprantu, kad juose vyrauja slogi nuotaika), o jų sienos, kaip sakote, spaudžia, reiškiu gilią užuojautą. Kurdamas leidinius apie vilniečių namų interjerą kartu su fotografu Augiu Narmontu esu aplankęs daug dešimčių butų ir namų; tuomet neteko sutikti nelaimingų dėl juos supančios aplinkos ir nepatenkintų savaisiais namais savininkų.

Man atrodo, kad kuriant namų interjerą būtina atsiminti keletą dalykų: juose gyvens ne interjero specialistai, o jūs; jeigu nepasitikite savo jėgomis ir į pagalbą pasikvietėte interjero specialistą – būkite atviri jam išsakydami pageidavimus, reikalaukite kūrybiško jų įgyvendinimo, nepataikaukite madingomis vadinamoms tendencijoms (jos greit išblės net jeigu profesionalas jums siūlys į jas atsižvelgti), o jeigu namų interjeru rūpinatės savarankiškai, stenkitės negirdėti komentatorių nuomonės, nes jie gyvena kitur, ne jūsų namuose.

Beje, nepamirškite, kad namai turi būti patogūs ir patrauklūs visiems juose gyvenantiems asmenims. Man gera savo namuose: gyvenu gražių, saikingo dydžio erdvių, patrauklioje akims aplinkoje. Namų įranga ir puošyba visiškai atitinka mano poreikius, o interjero visuma nebuvo keičiama bene penkiolika metų ir, ko gero, nebus – kam keisti, jeigu namuose jauku?!

Man tie manęs virsmai, tos metamorfozės keistos pačiam, bet jos tik patvirtina faktą, kad koks bebūtų išorės poveikis ar aplinkybės, ateina diena, kai tampi savimi.

– Kas jums pačiam tapo didžiausiais karantino iššūkiais? Ko labiausiai trūksta, ilgu pastaraisiais mėnesiais?

– Tikriausiai to, ko visiems. Nors esu (arba galiu būti) namisėda, pasigendu draugų, kolegų, studentų ir kelionių į Prancūziją, ypač – Paryžių. Karantinas man nėra didžiausias įmanomas iššūkis, sakykime, toks kaip kelionė su kuprine ant pečių į kalnus, nakvynė palapinėje arba nardymas... Tokių aplinkybių net neįsivaizduoju, o karantiną – taip.

– Populiarėja minimalizmas – interneto platybėse vis daugiau užsienio nuomonės formuotojų prabyla apie tai, kad reikėtų išmokti gyventi su kuo mažiau daiktų, atsisakyti visko, kas nebūtina. Esate estetas, ar galite įsivaizduoti savo buitį ir kasdienybę be gražių daiktų? Kiek jums tai svarbu ir reikalinga? Ir ar tikrai reikia taip keiksnoti vartotojiškumą?

– Vartoti mes pradedame vos tik gimę. Gyvenimo pradžioje už mus, bet mūsų naudai vartoja arba naudoja tėveliai. Ar kuriam nors iš mūsų yra tekę nors vieną dieną ko nors ir kiek nors nevartoti? Ne kartą esu prisipažinęs, kad man patinka daiktai, gražūs daiktai, daiktai, kuriuos norėčiau turėti, jais naudotis ir jais grožėtis...

Nežinau, ar galėčiau save įvardyti estetu. Kad ir kaip ten būtų, tai visai nereiškia, kad gražiais daiktais turėčiau gėrėtis vien tik namuose, daug jų turėti. Nesuskaičiuojamą, net neįsivaizduojamą jų gausybę per savo netrukus sukaksiančius 63 metus esu matęs Prancūzijoje (ir ne tik), šiandien vis dar privačiose, kadaise feodalams priklausiusiose pilyse.

Deja, vadinamiesiems estetiniams poreikiams patenkinti neretai tenka pasitelkti vaizduotę ir to pakanka. Juk galima įsivaizduoti, kad visa tai, ką matai, – tavo. Turtai, kad ir kokie būtų, yra našta, reikalinga nuolatinės rūpestingos priežiūros, tai gal dar geriau, kad ji tektų ne man?

Visuomet prisimenu Luvro muziejaus direktoriaus interviu, kuriame, paklaustas, ar gyvena pilyje ir ką kolekcionuoja, jis atsakė, kad butą Paryžiuje nuomojasi, o meno kūriniais kasdien gėrisi šiame didžiausiame pasaulyje muziejuje. Stebinantis, bet suprantamas ir, ko gero, pateisinamas elgesys. Gal gyvenimiška pozicija.

Mano savivaizdis ne visada ir vis rečiau sutampa su pageidaujamu, bet pasitelkiu kūrybingumą, pasirenku sau įdomius laisvalaikio užsiėmimus, mėgaujuosi patraukliais darbais.

– Ką pavadintumėte skaniausiu medumi savo sielai?

– Daug ką, nes medaus juk esti įvairios kokybės, įvairių rūšių. Šiaip nesu jo mėgėjas... Interpretuodamas jūsų metaforą, atsakyčiau, kad tokiu medumi sielai man – gal ir kitiems – gali būti dvasinis pasitenkinimas, kurį suteikia knygų skaitymas, bendravimas su žmonėmis, kelionės, filmai, lankymasis teatre... netgi darbas su studentais ar paskaitų klausytojais auditorijoje ir, žinoma, radijo studijoje.

Neslėpsiu, man labai patinka lankytis ne tik muziejuose ar pilyse, bet ir parduotuvėse (ypač rūbų, batų, skrybėlių, skutimosi reikmenų), jose galiu ilgai žvalgytis ir nepavargti, nors dažniausiai einu tik tada, kai žinau, ko ieškosiu.

Man labai patinka fotografuotis ir būti filmuojamam (apie tai viešai kalbu pirmą kartą ir tik todėl, kad manęs klausinėjate jūs...), bet kodėl – negalėčiau paaiškinti. Su nuotraukomis dažniausiai taikstausi, o kartais jomis džiaugiuosi, o savęs nufilmuoto matyti ir įgarsinto girdėti tiesiog negaliu.

– Ankstesniuose jūsų interviu galima pastebėti, kad visuomet pažymite, jog nereikėtų su savo patarimais ar įžvalgomis brautis į kitų asmeninę erdvę, kasdienybės kūrimo procesus. Kaip manote, ar išvis mokame nesikišti į kito erdvę, jei neretai nesivaržoma klausti apie pačius asmeniškiausius dalykus, užduoti pačių nepatogiausių klausimų?

– Ne, neišmokome ir kažin ar kada nors išmoksime. Vos kelios taisyklės neturėtų būti sudėtingos: neužduoti kitam tokių klausimų, kurių nenorėtum savo atžvilgiu išgirsti; neduoti patarimų, nekomentuoti (sakykime, kitų išvaizdos) tol, kol nesi paprašytas, ir neįsivaizduoti, kad vadinamieji nepatogūs klausimai reiškia tavo atvirumą, nesivaržymą, neapsimetimą, drąsą, nes taip nėra.

Sakyčiau, kad sąmoninga, neretai klastinga, negeranoriška ataka į kito sielą, nenorint suvokti ar nesuvokiant kito asmens gyvenimiškų realijų, jo sielos būsenos, yra paprasčiausias nemandagumas, storžieviškumas. Visuomet siūlyčiau sulaukti prašymo pareikšti savo nuomonę, komentarus, o ne pasimėgaujant pulti kaustytais batais trypti svetimos sielos teritoriją.

– Beje, viename interviu esate sakęs, kad norint savyje išugdyti estetą reikia mokėti stebėti žmones ir nusižiūrėti – ieškoti inspiracijų. Pats mėgstate stebėti aplinkinius, pamatyti tam tikras detales?

– Prisipažinsiu, kad šių žodžių neatsimenu, bet ieškoti kūrybinio įkvėpimo žvalgantis aplinkui, stebint kitus ir stengiantis įžvelgti kokias nors išvaizdos įdomybes laikau teigiamu, lavinančiu meninę nuovoką (jeigu gamtos neduota meninė nuojauta) įpročiu ar savybe.

Leiskite priminti, kad išvaizdos – ir ne tik – mados egzistuoja todėl, kad gamta žmogui suteikė atmintį, gebėjimą mėgdžioti, gėrėtis, vaizduotę ir kūrybingumą, tiesa, kiekvienam skirtingo laipsnio; nesupykite – mes beždžioniukai.

– Iš šono susidaro įspūdis, kad net ir jūsų laisvalaikis namuose turėtų priminti Holivudo filmą, kur pagrindinis herojus vakarus leidžia su knyga, dailiai įkritęs į fotelį. Mokate kasdienybę paversti žaviais ritualais?

– Deja, tai tik įspūdis, tikrovė kitokia ir tokia, kaip jūs įsivaizduojate... Kitokia, nes nesu ir, tikėtina, į Holivudą jau nebūsiu pakviestas (juk nesu pakviestas net į jokią lietuvišką TV...), be to, lyg ir per vėlu. Fotelyje pasėdžiu, o nereikėtų, nors ir su knyga, o dėl (vaizdo ar sėdėjimo) dailumo – savęs iš šono nematau. Gal ir gerai, nes nenorėčiau savimi nusivilti. Kas matė, sakė, kad mano sėdėjimas fotelyje primena gulėjimą.

Dėl ritualų taip pat kiltų abejonių. Niekada namie ir kitur nevalgau stovėdamas, pavalgęs nepalieku neplautų indų, negeriu tiesiai iš butelio, neišmėtau rūbų, atsikėlęs pakloju lovą. Juk toks elgesys niekuo neypatingas, čia nėra jokio ritualo.

– Koks jūsų santykis su gamta? Atrodo, esate miesto žmogus ir čia jaučiatės geriausiai.

– Tai visiška tiesa – tik mieste jaučiuosi gerai. Nesakyčiau, kad tai mano pranašumas, gal priešingai – didelis trūkumas, bet kas neduota, tas ir neduota, o įgyti nepavyksta. Šį trūkumą palyginčiau su nesamu talentu, kuris įgimtas, o ne įgytas: jeigu yra, tai yra, jeigu ne – ne. Išvyka į gamtą man kelia daug jausminių nepatogumų, visokių iš(si)galvotų baimių. Sau ir kitiems teisinuosi tuo, kad mano savisaugos instinktas labai stiprus...

– Esate Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris. Kas jus sieja su šia šalimi? Kuo Prancūzija taip sužavėjo ir užkrėtė, sudomino vietos aukštuomenės gyvenimo ištakos, kultūra?

– Sau sakau, kad šiuo ordinu 2018 metų rudenį buvau apdovanotas už meilę šiai ypatingai šaliai, kurios labai pasiilgstu, o myliu taip pat kaip Lietuvą. Šis retas apdovanojimas sutapo su mano 60-mečiu. Juo labai didžiuojuosi, nes vos ketvertas Lietuvos piliečių buvo apdovanoti šiuo ordinu; įskaitant mane – penki.

Man atrodo, kad su Prancūzija mane sieja viskas. Deja, tai tik maloni iliuzija. Aš pats save sieju su ja, o kodėl – nežinau, galiu tik spėlioti. Tikiu, kad mumyse gyvena kultūriniai, o gal dvasiniai memai, kurių raiška pamažu, mums bręstant, aktyvėja ir mes imame tapatintis su kitokia prigimtimi nei ta, kuri suteikta, pirmaprade. Gal ir man taip atsitiko?

Sportinių rūbų esama labai gražių, nors aš jų niekada nevilkiu, nesu vilkėjęs ir nevilkėsiu. Tai mano, bet ne kitų požiūris į aprangą.

– Ar dažnai ten viešite?

– Neskaičiavau, kiek kartų buvau Prancūzijoje, Paryžiuje, kiek pilių, dvarų (drauge su nedidelėmis keliauninkų grupėmis iš Lietuvos) aplankiau, kiek įsimenamų visam gyvenimui susitikimų su savininkais būta.

Jie – riterinės aukštuomenės palikuonys, ant savo pečių nešantys protėvių palikimo naštą: brangiai kainuojančios priežiūros pilis, dvarus, rezidencijas, kurių parduoti neleidžia sąžinė, o nesuvokiamos kainos priežiūra neleidžia mėgautis gyvenimu. Jie virto paveldėtos nuosavybės tarnais, bent jau tie, kurie nesukūrė savo verslo.

Džiugu, kad išsaugojo aukštakilmiams būdingą kultūrą, dar neprarado optimizmo, bando kurti dalykiškus santykius su valstybe – respublika, nors svajoja apie Karaliaus Saulės, Liudviko XIV, prisikėlimą (tik, jeigu apie tai pasakočiau, prašė neminėti jų vardų). Į keliones iki šiol tekdavo vykti porą kartų per metus – su grupelėmis keliautojų, privačiai – tiek pat.

– Veikiausiai nedaug kas žino, kad studijavote ekonominę kibernetiką. Kaip jūsų gyvenimas pasuko į išvaizdos, gyvensenos kultūrą, madą, stilių, knygų rašymą?..

– Vilniaus universitete esu baigęs ekonominės kibernetikos specialybę (dabar tai būtų vadyba), mano diplome įrašyta – nepatikėsite – „ekonomistas matematikas“. Dar baisiau – neatmenamais laikais apsigyniau mokslinę disertaciją, kurios tema susijusi su buhalterinės apskaitos tvarkymu Prancūzijos įmonėse.

Pats negaliu patikėti, bet visiškai tikiu, kad jeigu ne ši, būtų gimusi kita, manyčiau, iš menotyros srities. Man tie manęs virsmai, tos metamorfozės keistos pačiam, bet jos tik patvirtina faktą, kad koks bebūtų išorės poveikis ar aplinkybės, ateina diena (ir ačiū likimui, kad ji atėjo), kai tu tampi savimi, toks, koks esi, o ne kokį tave norėtų matyti kiti. Labai gera būti savimi. Manau, visų mūsų gyvenime didelę svarbą turi savikūra, saviugda.

Suprantama, neatmetu savo įvaizdžio reikšmės gyvenime, bet kuo jis artimesnis tikrajam, tuo geresnė savijauta. Po trejų metų sugrįžęs iš Liuksemburgo, kur Europos Komisijoje dirbau vertėju (pragariškas darbas), nusprendžiau tapti savimi. Dabar esu devynių knygų autorius; kelias iš jų skaitytojai vadina privalomais namuose turėti albumais; teko girdėti, kad vienas jų – „Privatus Vilnius. Interjerai“ – parduodamas keleriopai brangiau vadinamojoje juodojoje rinkoje, bet gal tai tik gandai.

Džiugu, kad artėjančiam Lietuvos sostinės įkūrimo jubiliejui simbolinę asmeninę dovaną turiu, netgi dviejų didelių tomų.

– Daugelį žavi jūsų jaunatviškumas. Kur jo šaltinis?

– Labai malonu tai sužinoti, ypač kad daugelį. Ačiū už gražius atsiliepimus, nes jie labai reti. Mano atsakymas į jūsų klausimą būtų toks: niekam nieko nepavydžiu, negyvenu kitų gyvenimo, gal todėl nelabai mėgstu skaityti romanus.

Prisipažinsiu, kad komplimentų dėl savo (tariamo) jaunatviškumo kartais tenka išgirsti, kaip ir jūsų užduotą klausimą apie šaltinį, – jie man išties malonūs, atrodo nuoširdūs.

Negaliu sau leisti būti kitoks, nei norėčiau ir galėčiau būti. Mano savivaizdis ne visada ir vis rečiau sutampa su pageidaujamu, bet pasitelkiu kūrybingumą, pasirenku sau įdomius laisvalaikio užsiėmimus, mėgaujuosi patraukliais darbais, ypač – darbu radijuje.

Visiškas nesidomėjimas savąja išvaizda, abejingumas jai – ypač didelė egzistencinė problema.

– Ar pats dažnai klausotės radijo?

– Neveidmainiausiu – nedažnai, dažniausiai klausausi žinių, rytais ir per pirmąją LRT radijo programą. Tai nereiškia, kad nėra mane dominančių laidų, bet klausymuisi reikia skirti laiko, susikaupti, įsigilinti.

Esu iš tų, kurie labai atsakingai ruošiasi ir dėmesį sutelkia į labai daug laiko atimančius savo darbus. Esu kelių disciplinų dėstytojas, profesoriauju Kazimiero Simonavičiaus universitete, Vilniaus dizaino kolegijoje, esu kviestinis Prancūzų instituto Lietuvoje lektorius, taip pat neretai įvairioms švietimo ar kitokioms institucijoms įsipareigoju atlikti reikalingas užduotis, o pastaruoju metu privalau labai rimtai pasiruošti radijo laidoms ir tai darau ypač entuziastingai.

Visas E. Skerstono kuriamos ir vedamos laidos „Profiliai“ dalis rasite čia.

Taip pat skaitykite