Veidai

2021.02.16 16:40

Skaudžiai pandemijos paliesta Eglė Jackaitė – apie motinystę, meilę ir šviesių spalvų paieškas kasdienybėje

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.02.16 16:40

Iššūkius žeriantis laikotarpis iš aktorės Eglės Jackaitės neatėmė gebėjimo džiaugtis ir branginti kasdienybę. Nors COVID-19 iš glėbio išplėšė du jai svarbius žmones, galimybę užlipti į teatro sceną ir išvysti pilną žiūrovų salę, E. Jackaitė šviesių spalvų ieško tokioje kasdienybėje, kokia ji yra, ir tų šviesulių bando padėti atrasti kitiems. Mintimis apie pandemijos pažymėtas dienas, šeimą, meilę sau ir kitiems aktorė pasakojo LRT.lt.

Jau greitai bus metai, kai į Lietuvą įžengė COVID-19. Sulig pirmaisiais patvirtintais užsikrėtimo atvejais smarkiai pasikeitė daugelio gyvenimas. Mažų mažiausiai – jį ėmė riboti karantino griežtinimo ar švelninimo periodai.

Neabejotinai ryškiai tą pajuto menininkai. Teatralai bei kiti kūrėjai nuo pat pandemijos pradžios taip ir nematė pilnų koncertų ar spektaklių salių. Metų viduryje virusui kiek atsitraukus tik iš dalies užpildytos salės dėl saugumo reikalavimų nė nepriminė ikipandeminių menininkų ir žiūrovų susitikimų.

Aktorės E. Jackaitės gyvenime šis laikotarpis taip pat neabejotinai paliko ryškią žymę, joje yra ir skausmingų atspalvių. Vis dėlto subtiliu moteriškumu, praskaidrintu vėjavaikiško nerūpestingumo, žavinti moteris dėkinga ir gėrisi kiekviena diena. Net ir tomis, kurios labiau primena išbandymus.

Savanoriaudama išgirsta istorijų, kurių nėra nė knygų puslapiuose ar kino juostose

– Kai susisiekėme dėl interviu, radau jus prie Pagalbos moterims linijos telefono ragelio. Asmeniniams skambučiams buvo skirtas laikas tik tarp tų, kuriais laukiama pagalbos. Kiek jau laiko savanoriaujate Pagalbos moterims linijoje? Kodėl to ėmėtės?

– Pagalbos moterims linijoje savanoriauju jau antrus metus. Tikiu, kad nutinka tai, kas turi nutikti, ir kad atsitiktinumų nebūna. Visai netikėtai ir neplanuotai nutiko taip, kad ir aš tapau Pagalbos moterims linijos savanore ir šiuo sudėtingu laikotarpiu pakankamai intensyviai einu į budėjimus.

– Ar neapsunkina, neprislegia svetimų žmonių problemos, skauduliai, kuriuos išgirstate? Ar viso to neparsinešate namo, nesusitapatinate su pašnekovėmis?

– Savanoriaudama Pagalbos moterims linijoje išgirstu tokių istorijų, kurių nei filmuose, nei knygose neaptiksi. Kartais net nesitiki, kad taip gali būti. Bet yra. Žmonės tikri, istorijos tikros. Kartais tas istorijas nešiojuosi savyje, tiesiog negaliu pamiršti. Žinoma, pas mus Pagalbos moterims linijoje yra profesionalų, kuriems gali papasakoti viską, ir tikrai palengvėja. Tačiau dažnai po sunkių skambučių pagalvoju: esu laimingas žmogus ir, kad ir kas mano gyvenime nutinka, sakau – ačiū Dievui, kad tik tiek.

– Ar šiuo metu, per pandemiją, daug moterų kreipiasi, ieškodamos išklausančio žmogaus? Su kokiomis problemomis dauguma susiduria? Pastebima, kad per pandemiją išaugo smurto prieš moteris atvejų. Ar jaučiate tai bendraudama su skambinančiomis moterimis?

– Skambučių daug, skambina į mūsų liniją ir vyrai. Daug žmonių labai vienišų, dauguma neturi su kuo pasikalbėti, nemažai skambinančių žmonių sako, kad negali būti atviri, kad tik iš šalies jų gyvenimai atrodo laimingi, bet viskas yra visai kitaip. Žmonės nori būti išgirsti, išklausyti, suprasti. Yra nemažai tokių, kurie nuolat skambina.

O šiuo laikotarpiu problemų dar daugiau. Baimės įvairiausios, materialiniai sunkumai, smurtas, neištikimybės, skyrybos, suicidiniai atvejai, praradimai ir t. t.

Tačiau dažnai po sunkių skambučių pagalvoju: esu laimingas žmogus ir, kad ir kas mano gyvenime nutinka, sakau – ačiū Dievui, kad tik tiek.


COVID-19 pasiglemžė du mylimus žmones

– Esate minėjusi, kad 2020-ieji jums buvo geri metai. Ką jie Jums padovanojo?

– Tokia jau esu, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip būtų – vis tiek surasiu šviesos. Man taip geriau. 2019 gruodžio mėn. Klaipėdos dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas pastatė Tadeuszo Slobodzianeko „Mūsų klasę“, šiame spektaklyje aš sukūriau man ypač brangų Zochos vaidmenį, taigi 2020 m. prasidėjo džiaugsmingai, kūrybingai, mat nemažai teatre buvo suplanuotų spektaklių po tik ką įvykusios premjeros.

Prabėgę 2020-ieji teatre man padovanojo ir dar vieną džiaugsmą – rugsėjo viduryje įvyko M. Gorkio „Saulės vaikų“ premjera – latvių režisierės Lauros Groza darbas, ten man atiteko Melanijos vaidmuo.

Esu dėkinga 2020 metams ir už nepamirštamą patirtį kine, pagal Modestos Jurgaitytės novelę „Ypatingas“ kartu su sūnumi Eliju vaidinome filme „Drugelio širdis“, kurį režisavo Inesa Kurklietytės (Fralita Films). Elijas sukūrė pagrindinį Juozapo vaidmenį, o aš vaidinau Juozapo mamą. Taigi 2020 metai buvo man kūrybinio džiaugsmo dosnūs.

Viskas gyvenime trapu ir laikina, o mes – ne amžini.

– COVID-19 palietė ir Jūsų šeimą: netekote dviejų artimų žmonių – dėdės ir tetos. Kokios mintys tuomet sukosi galvoje ir ar tai turėjo įtakos Jūsų požiūriui į pandemiją? Ar neatsirado daugiau baimės ar išgąsčio dėl Lietuvą greitai apraizgiusios ligos? O galbūt atvirkščiai – pajutote pyktį ar nusivylimą?

– Netektys visada yra skausmingos. Žinoma, liūdna dėl to, juk ir negalėtų būti kitaip. Pandemija užklupo visą pasaulį ir juk yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Viskas gyvenime trapu ir laikina, o mes – ne amžini. Turime vertinti ir branginti kiekvieną akimirką, nes tai yra dovana.

„Mamiška ir nemamiška“

– Jūsų vyriausiasis sūnus teatro pasaulyje vertinamas kaip jaunas ir perspektyvus kūrėjas. Ką Jums tai reiškia? Ar nebuvote iš tų mamų, kurios, žinodamos, kad menininko kelias dažnai nelengvas, ragina savo vaikus jo nesirinkti?

– Ką geriausia galime padaryti dėl savo vaikų, tai juos mylėti ir leisti jiems gyventi savo gyvenimą. Turime vaikais pasitikėti ir juos laiminti. Aš labai laiminga, kad Jokūbas eina savo pasirinktu keliu, kad jam sekasi, kad jam neša didelį džiaugsmą jo profesija.

– Kaip apibūdintumėte savo jaunėlį?

– Dažniausiai visoms mamoms jų vaikai atrodo ypatingi, tad ir aš ne išimtis, nes taip manau. Tiksliau – esu tuo absoliučiai tikra.

– Sakoma, kad tėvai auga kartu su savo vaikais. Ar sutinkate su tokiu teiginiu? Ko Jus išmokė motinystė? Kaip apibūdintumėte save, kaip mamą?

– Pirmiausia esu žmogus, taip – moteris, mama. Nėra tobulų žmonių, nėra tobulų mamų, o ir gerai, kad taip. Kaip neįdomu būtų būti tobulai.

Esu įvairiaspalvė, įvairiasluoksnė, įvairiabriaunė – mamiška ir nemamiška, tačiau besąlygiškai juos mylinti. Juk tai yra svarbiausia!

– Socialiniuose tinkluose pasisakote apie meilę sau. Ar Jums pačiai mylėti save lengva? Ar taip buvo visada?

– Nuo gimimo esame egoistai. Kiekvienas net tik ką gimęs kūdikis išsireikalauja dėmesio, jis verkia taip prašydamas, ko nori gauti. Aš maitinu savo kūną ir sielą. Rūpinuosi savimi. Juk viskas prasideda nuo meilės sau. Kaip mylėti kitą, jei savęs nemoki mylėti? Tai yra užduotis – privalome išmokti save mylėti. Kas akimirką ir aš to mokausi, o kaipgi kitaip?