Veidai

2021.02.08 07:23

Alkoholizmo liūno įtrauktas Arūnas Sakalauskas: blaivas to nesuvokia – tik tai perėjęs gali tave ištraukti

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.02.08 07:23

Skurdas vaikystėje buvo ištikimas aktoriaus Arūno Sakalausko draugas: į mokyklą jis ėjo su sesers rūbais, o lankyti fizinio lavinimo pamokų negalėjo, nes neturėjo aprangos. Už tai, pasakoja LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“, mokytojos buvo stipriai pažemintas. Vienu metu trijose televizijose ir penkiuose teatruose dirbęs aktorius sumokėjo savo kainą už šlovę – tapo alkoholiku.

1962 m. kovo 29 d. Varniuose Eugenijai ir Benediktui gimė Arūnas, antras, bet ne paskutinis vaikas santuokoje. Taip prasidėjo aktoriaus, televizijos laidų vedėjo A. Sakalausko istorija. Pirmuosius žingsnius jis žengė neišvykdamas iš Žemaitijos – Tauragėje. Čia, vyresnės sesers globoje, pasauliui siunčiama žinia – šis pilietis negyvens pagal visuotinai priimtinas taisykles.

„Julianas Barnesas rašo: „Kartą į koledžo išleistuves kažkas atnešė taukais išteptą paršelį ir jį paleido šokių aikštelėje. Visi stengėsi jį pagauti ir griuvinėjo – niekas negalėjo jo pagauti.“ Tai taip yra ir su atsiminimais: nors stengiesi prisiminti – neprisimeni, o einant gatve staiga iš kažkur atplaukia paprastas mažas iš vaikystės... Tiesiog smėlio dėžė. Mes su sese, mažiukai, stovime nuogi ant palangės pirmame aukšte ir šokame. Paskui po kažkiek metų atidarėme langą, pradėjome mėtyti dešras. Žmonės sakė: ai, kaip negerai darot. Ir jas rinko.

Iš pradžių mes visi gyvenome viename kambaryje. Tėvas ne visada būdavo normalaus stovio, mama viena ištempė visą šeimą su visais vargais. Tėvas beveik nedirbo, mama dirbo keramikos gamykloje, paskui mėsos kombinate – tada geriau pradėjome gyventi. Vyriausioji sesuo, aš, jaunesnė sesuo ir jauniausias brolis. Man tekdavo nešioti sesers rūbus. Vaikščiodavau su moteriškom bliuzelėm į mokyklą. Skurdas yra baisus“, – pasakoja aktorius.

Skurdas vaikystėje buvo ištikimiausias A. Sakalausko palydovas. Su tokiu draugu gyventi liūdna, tad vargingą būtį nuspalvino Ričardas – pramanytas herojus – ir jo nuotykiai. Apie jį berniukas pasakodavo nesibaigiančias istorijas.

„Pusbroliams ir pusseserėms visą laiką pasakodavau apie serialą apie kažkokį Ričardą. Kas tai per Ričardas – aš nežinau. Tik gerai atsimenu, kad jie: kaip ten buvo toliau? Ir aš iš galvos visą laiką jiems pasakojau: jis pasidarė plaustą, plaukė tenai, paskui susitiko tą, plaustas iširo, jis įkrito į vandenį, išplaukė, negalėjo užsidegti laužo, daužė titnagą, kol užsidegė, gaudė žuvį. Tokias istorijas. Prašydavo ir prašydavo, nežinau, kiek serijų pripasakojau“, – juokiasi vyras.

Dar ankstyvoje vaikystėje prikibęs skurdas nuo A. Sakalausko neatstojo ir mokykloje. Jis nelankydavo fizinio lavinimo pamokų, tiksliau – jam buvo neleista jų lankyti, nes berniukas neturėjo sportinės aprangos. „Tėvai tiesiog neturėjo pinigų nupirkti. Viena mokytoja pastatė mane prieš klasę ir pasakė, kad neįmanoma taip neturėti pinigų ir kad mes vargšai. Mane stipriai pažemino, labai stipriai“, – atvirauja pašnekovas.

Gimę tą pačią dieną. Arūnas Sakalauskas apie kovą su alkoholizmu: tik kitas, stipresnis, tave gali iš to ištraukti

Tačiau negandas padėjo ištverti klasės draugai: „Pamenu, verkiau, o klasės draugė sakė: nekreipk dėmesio, ji durnė. Buvo normali klasė, labai arši. Buvo daug vokiečių, nes Tauragėje gyveno daug vokiečių, liuteronų. Po pamokų šlifuodavome miestą, kaip turi būti. Miestą, gamtą – ypač gamtoje daug būdavome ir žaisdavome indėnais: išsidažydavome, pasisiūdavome kelnes su kutais, iš plastilino [pasidarydavome] tomahaukus, kirvukus, kuriuos gali mesti, – skauda, bet nesužalosi. Visi juokėsi, bet paskui prieidavo ir sakydavo: priimkit ir mus.“

Vėliau jis su pramuštgalviais draugais mokykloje demonstravo ir savotišką drąsą. Taip ne tik suerzino mokytojus, bet už išsišokėliškumą atsidūrė tardytojo kabinete.

„Dėl sistemos nebuvo jokių klausimų – visi buvo drąsūs ir visi sakydavo tiesiai. Literatūros pamoka, kažkoks rašytojas: „Jus priglaus motina Rusija.“ Iš galo šaukia: mėsą mūsų priglaus, dešras – nieko nepriglaus. <...> Prieš Gegužės 1-ąją sugalvojome aprašinėti mokyklą: „Laisvė Lietuvai“, „Tegyvuoja Kalanta“, „Neikit į Gegužės 1-osios demonstraciją“. Nusipirkome dažų, visi susitikome, bet su draugu atsisakėme. Pasakėme: ne, vis dėlto kvaila, nerizikuojam, išmes iš mokyklos, dar paskui niekur neįstosim. Bet tai nieko nereiškia – mes žinojome apie tai.

Kiti du draugai atėjo ryte ir sako: mes vis dėlto tai padarėme. Nuėjome kartu į mokyklą, o mokykla jau perdažyta. Ten buvo didelė velniava. Mus pagavo po 9 mėnesių. Kadangi tie du, kurie tai padarė, nebuvo komjaunuoliai, prie jų nesikniso, o mus tampė, atkentėjome už visus. Namuose kratos, durni klausimai: kaip vadinasi jūsų organizacija, kaip šifruojasi žodis „laivė“? Vienas buvo beraštis, eidamas namo visur užrašė „laivė“ ir mus vertė šifruoti, ką reiškia „laivė“. O jis paprasčiausiai praleido „s“ raidę“, – prisiminimais dalijasi A. Sakalauskas.

Netiesa, kai sako: menininkas turi kentėti, laukti. Aktorius neturi laukti, jis negali laukti. Laikas niekada neateina. Jis visada praeina. Jeigu tu sėdėsi, lauksi, jis paprasčiausiai praeis.

Sovietinis režimas buvo toks, kad viešai ištartas žodis „laisvė“ galėjo kainuoti tikrą laisvę. Atėjus metui galvoti apie profesinius siekius, A. Sakalauskas nutarė stoti į konservatoriją, tačiau likus paskutiniam žingsniui netikėtai persigalvojo ir tapo kvalifikuotu braižytoju.

„Du turus perėjau, trečio ne. Viską buvau pasiruošęs, bet pasakė: tavo akys užgeso, nebėra noro. Man kažkodėl ir nebebuvo noro, kažkas man nepatiko. Negaliu pasakyti, kas. Kad manęs neimtų į armiją, nuėjau į technikos mokyklą. Žinau šriftus, galiu šriftu rašyti“, – pasakoja laidos herojus.

Liga, visiškai sunaikinusi valią

Žiūrovų laimei, Lietuvos braižytojų gildijos gretų perspektyvus specialistas nepapildė. Potraukis vaidinti nugalėjo ir po metų A. Sakalauskas vėl stojo į režisieriaus Jono Vaitkaus kursą.

„Trečias turas. Aš turiu klausą, bet pats nedainuoju. Galiu pasakyti, kas nusidainuoja, nepataiko, kur nėra akordo, – šitą galiu pasakyti, bet pačiam reikia tiesiog lavinti. Sako: padainuok ką nors. Užmynė man ant Achilo sausgyslės. Pradėjo groti: „Stok ant akmenėlio, sėski ant žirgelio...“

Vaitkus taip kumščiu per stalą: tai galit man kas nors pasakyti, turi jis klausą ar ne? Tada supratau, ką reiškia spengianti tyla. Viskas pakibo. Žiūriu į dėstytoją, ji į mane pakėlė akis, atsisuko į Vaitkų: turi, bet reikia lavinti. Vaitkus sako: ačiū, gali eiti. Ir viskas, toliau liko smulkmena – parašyti rašinį“, – kalba A. Sakalauskas.

Prižiūrimi J. Vaitkaus studentai ėjo sutrumpintą gyvenimo mokyklos kursą. A. Sakalauskas tapo ir karatistu, ir filosofu, sugebančiu atsiriboti nuo griežtumu garsėjančio režisieriaus pastabų.

„Aš buvau pasikaustęs, manęs tai neveikė. Visą laiką sakydavau, kad tai ne man sako, ne ant manęs rėkia, o ant mano personažo, kuris nepadaro, ant to žmogaus, kurį aš turiu suvaidinti. Sakydavau: jis iš tikrųjų ne taip daro, nežinau, kodėl. Vaitkus labai griežtai laikė mus paėmęs. Mes dirbdavome Vilniuje, o penktadienį vakare turėdavome važiuoti į Kauną. Permiegodavome teatro fojė miegmaišiuose. Buvo labai stiprus fizinis paruošimas. 2 metus Valiušaitis mus mokė karatė, bet paskui, kai Vaitkus pamatė, kad daromės banditai, nutraukė. Pradėjome spardytis, ir merginos, ir bachūrai išmoko muštis – kažkur reikia tą panaudoti. Vaikščiojome kaip kokie urlaganai“, – pamena aktorius.

1983 m. kino studija „Mosfilm“ išleido filmą „Iki pasimatymo, Mere Popins“. Tuo metu Kauno dramos teatre pjesėje apie auklę, kuri išskris, kai pasikeis vėjas, debiutavo antrakursis A. Sakalauskas. Sako, buvo sunku su dainavimu, tačiau vis tiek pagastroliavo po Maskvą, Peterburgą.

J. Vaitkus ne tik dirbo su studentais – buvo ir Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius. Jo vadovavimo laikotarpį kolegos vadina drąsiu, politišku, net provokuojančiu. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriui, buvusiam LTSR kultūros ministrui Lionginui Šepečiui tai nepatiko.

„Pastatėme keletą spektaklių, Centro komitetas pradėjo juos nuimti. Šepetys pasikvietė visus į CK, pradėjo aiškinti, kad galime jus išmėtyti, kur norime, žinome, ką tas Vaitkus daro, lenkiškus žurnaliukus varto. Visi tokie su kostiumais, kažkokie glitūs tipai. Aš nieko prieš kostiumus neturiu, bet kai kavą atneša 40 metų vyrai, neorganiška“, – pasakoja pašnekovas.

Tai liga, kuri paprasčiausiai sunaikina valią. Tu pats negali, tik kitas, stipresnis, gali tave iš to ištraukti. O tas kitas yra tas, kuris perėjo tavo kelią. Tai yra anoniminiai alkoholikai, kurie žino viską, kas su tavimi darosi ir kaip yra.

Viskas atrodė dar neorganiškiau, kai A. Sakalauską, baigusį konservatoriją, pašaukė į kariuomenę. 25-erių vyras su 18-mečiais tarnavo kariniame statybų būryje.

„Prisimenu daug konfliktų, smulkmenų, bet prisimenu ir vieną jausmą, kurio niekada iki to laiko neišgyvenau, kada niekas nerūpi, visiškai tas pats: tegul dega tie pastatai, tegul krenta tas lėktuvas, tegul vagia šitas mašinas, tegul spardo ąžuolines duris kojomis, ką ir darė, tegul kloja ant ąžuolinio parketo betoną, nes apsiskaičiavo. Tegul daro, ką nori, – tau tik juokas ima. Negali 18 metų vaikai statyti Generalinio štabo akademijos. Tai buvo Maskvoje, yra tokia pietvakarių metro stotis, ten stovi generalinis štabas, kurį mes statėme“, – tikina jis.

Grįžęs iš kariuomenės A. Sakalauskas plačiu žingsniu žengė į gyvenimo ir teatro sceną. Jis susipažino su jaunu studentu, jau antrame kurse drąsiai save pavadinusiu režisieriumi, – Oskaru Koršunovu.

„Nuėjau pažiūrėti jo spektaklio ir pagalvojau, kad jis, ko gero, teisus. Paskui kažkas atsisakė pas jį vaidinti ir jis pakvietė mane į „Senę“. Po to – „Senė 2“, „Sonia“. Supratau, kad teatrą daro chuliganai, ne maištautojai. Maištautojai ir chuliganai yra du skirtingi dalykai. Po 35 metų visi pradeda truputį maištauti, mokyti, kaip reikia gyventi. Mano manymu, tai ne teatro užduotis“, – mintimis dalijasi laidos herojus.

Vienu metu jis dirbo trijose televizijose ir bendradarbiavo net su penkiais teatrais. Sako, reikėjo pirkti butą, įsikurti – viską susitvarkyti. „Netiesa, kai sako: menininkas turi kentėti, laukti. Aktorius neturi laukti, jis negali laukti. Laikas niekada neateina. Jis visada praeina. Jeigu tu sėdėsi, lauksi, jis paprasčiausiai praeis“, – įsitikinęs A. Sakalauskas.

Televizija padėjo susitvarkyti buitį, ji tiesiog leisdavo dirbti teatre. Deja, šlovė ir pinigai irgi turi savo kainą. O gal – stresas, genai. Kas žino. Bet nutiko, kas nutiko, – A. Sakalauskas tapo alkoholiku. Ir tai ne įžeidimas – tai diagnozė, su kuria irgi galima gyventi.

„Tai liga, kuri paprasčiausiai sunaikina valią. Tu pats negali, tik kitas, stipresnis, gali tave iš to ištraukti. O tas kitas yra tas, kuris perėjo tavo kelią. Tai yra anoniminiai alkoholikai, kurie žino viską, kas su tavimi darosi ir kaip yra. Lankiausi pas psichiatrus, kol galų gale nuėjau pas vieną patį kiečiausią ir jis man pasakė: nieko nebus, tu ateisi čia, paliksi pinigus ir aš nežinosiu, ką tau sakyti, klausysiu; eik pas anonimus. Ir ten viskas susitvarkė.

Blaivas žmogus to nesuvokia, galvoja, kad čia juokai. Oi, valios neturiu. Bet tu neturi valios, tu visiškai nekontroliuoji savęs. Ligos pavadinimas – psichikos ir elgesio sutrikimai, mirtina nepagydoma liga. Bet pas mus yra užrašyta, kad reikia padėti dar kenčiantiems. Reikia paaiškinti, kad tai priklauso nuo... Tiesiog atnešk savo užpakalį ten ir pasėdėk, tiesiog ateik, jei šito nori. Bet pats turi pajusti, kad jau yra riba, kai nebevaldai savo gyvenimo“, – teigia aktorius.

Plačiau – vasario 3 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Arūnas Sakalauskas apie kovą su alkoholizmu: tik kitas, stipresnis, tave gali iš to ištraukti