Veidai

2021.02.07 12:10

Savu ritmu gyvenanti Ieva Stasiulevičiūtė: desperatiškas noras pasivyti gali atnešti klaidų

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.02.07 12:10

„Turime gyventi savu tempu, ir taip, tikrai nėra lengva atlaikyti spaudimą, kai tavo tempas ne toks kaip visų. Bet desperatiškai norėdamas pasivyti gali padaryti klaidų“, – portalui LRT.lt sako laidų vedėja Ieva Stasiulevičiūtė. Ji įsitikinusi, kad svarbiausi santykiai – su savimi: „Kad ir kaip būtų gera dviese ar draugų būryje, pirmiausia turi būti gera vienam.“

– Kai dėl karantino kai kurie skundžiasi sulėtėjusiu gyvenimo tempu, jums, regis, veiklos nestinga...

– Manau, iš esmės esame linkę daug kuo skųstis ir visuomet randame priežasčių, kodėl nepradedame sportuoti, daugiau skaityti ar panašiai. Panašiai turbūt yra ir su karantinu. Manęs neseniai paklausė, ką pirmiausia darysiu karantinui pasibaigus. Sutrikau – juk ir dabar randu veiklos, teikiančios malonumą.

Nors aplinkybės pasikeitė ir negaliu daryti visko, ką buvau įpratusi, tikrai negaliu skųstis – aš ir mano artimieji sveiki, galiu dirbti mėgstamą darbą. Nežinau, kada viskas baigsis, ar grįšim į vėžes, todėl stengiuosi susikurti tokią gerą šiandieną, kokią tik galiu dabartinėje situacijoje. Iš tiesų niekad ir nebuvau ta, kuri taupo suknelę ar batelius ypatingai progai.

Gal todėl, kad prieš tai mano tempas buvo labai didelis, per karantiną jam sulėtėjus, kad ir kaip banalu, atradau kitus dalykus – supratau, kad net nepažįstu vietos, kurioje gyvenu, – grįžusi namo tamsiais vakarais, po darbų važiuodavau tiesiai į požeminę aikštelę ir dvejus metus nepastebėjau, kad gyvenu prie upės su nuostabiai sutvarkyta krantine. Ten ant suoliuko ir praleidau visą pirmąjį karantiną, pavasarį.

Jei kas nors susiklostė ne taip, kaip planavai, nereiškia, kad susiklostė ne geriausiai, kaip gali būti.

– Šiais metais vėl sveikinotės su nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos „Pabandom iš naujo“ žiūrovais. Kiek jums įdomi „Eurovizija“?

– Nesvarbu, ar vedu atrankas, ar ne, „Euroviziją“ visuomet žiūriu. O dabar laukti šeštadienių buvo dar įdomiau – tik tada pamatydavome savo darbo rezultatą. Dėl karantino dalyviai, vedėjai ir komisijos nariai buvo filmuojami atskirai.

Labai džiaugiuosi po pertraukėlės vėl sugrįžusi į televiziją. Pamenu, filmuojant pirmą laidą, su didžiuliu entuziazmu net ir tuščioje studijoje ant scenos lipau iš jaudulio maloniai drebančiomis kojomis.

Darbas per karantiną – tam tikras profesionalumo išbandymas. Kaip sako mano teniso treneris, turi mokėti žaisti bet kokia teniso rakete, ant bet kokios dangos, bet kurioje aikštelės pusėje. Taip ir čia – negali dangstytis aplinkybėmis, nes tai būtų tiesiog neprofesionalu.

Esamomis aplinkybėmis stengiuosi padaryti geriausia, ką galiu. O ir visai profesionalų komandai reikia prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų – labai džiaugiuosi puikiais rezultatais, kai žiūrovas gali mėgautis kokybišku produktu.

Niekam prie finišo linijos nerūpės, vienas tu ją kirsi ar ne.

Pasikeitus aplinkybėms gali svirti rankos, tačiau labai gera, kad, nepaisydami visko, randame tam tikrus sprendimus. Juk mes, žmonės, prie visko prisitaikome. Tokios tos karantino pamokos. Juolab kad šįkart labai nuoširdžiai supratau, kaip iš tiesų buvau pasiilgusi televizijos ir kaip gera čia būti. Ir nors radijas ir televizija turi panašumų ir savos magijos, iš tiesų tai dvi skirtingos burtų mokyklos.

Nemaniau, kad televiziją taip myliu. Galbūt, kai dėl karantino dienos tapo ganėtinai panašios, o miestas tuštesnis (nors man labai patinka lėkti tuščiu Gedimino prospektu – tai fantastiška, o kartu ir dramatiška ar kiek liūdna, taip pat ir beprotiškai gražu), pirmą kartą taip nuoširdžiai pasiilgau darbo prieš kameras.

– Iš eterio niekur nedingstate, radijo ar televizijos laidas vedate nuo 2007-ųjų, tačiau pastaruoju metu vis rečiau jūsų interviu galima išvysti žiniasklaidoje. Anksčiau buvote atviresnė, mažiau saugojote asmeninį gyvenimą?

– Tikriausiai tiesiog nematau tame prasmės. Ypač socialinių tinklų laikais, kai kažkiek savo gyvenimo galiu parodyti ten. Tiesa, būna laikotarpių, kai daugiau dalijuosi, o kartais noriu kuo daugiau pasilikti sau.

Daugelis tikrai gali nugyventi kone visą gyvenimą ne tik su nemėgstama plaukų spalva, bet ir su nemylimu žmogumi. Aš negaliu.

– Yra daugiau dalykų, kuriuos gyvenime jau išaugote?

– Manau, tokių dalykų gyvenime nuolat atsiranda. Jei jų neatsirastų, būtų labai liūdna. Turbūt natūralu, kad kažkokius marškinėlius turime išaugti profesine, asmeninio gyvenimo, skonio ar pomėgių prasme. Pastebiu, kad pastaruoju metu vengiu sakyti „niekada“, stengiuosi būti mažiau kategoriška, nes kartais paskubame vertinti nežinodami visų aplinkybių, mėgstame nuteisti, sakyti, kad ko nors nemėgstame, nors net nesame bandę...

Tikriausiai dabar esu linkusi daugiau bandyti, leisti įvykiams vykti, taip griežtai nesilaikyti pirminio plano, nes dažnai jis gali apriboti. Pavyzdžiui, anksčiau dirbdama eteryje su stilistais, visuomet pabrėždavau, kad žinau, ko man reikia ir kas man tinka, dabar mielai atsiduodu į jų rankas – man labai įdomu, kaip jie mane pamatys ir ką sugalvos. Stengiuosi pasitikėti kitais ir koncentruotis į savo darbą, ne į kitų.

– O kaip gi asmeninis gyvenimas? Dažnas turbūt pasvarsto, ar jūsų širdis vis dar laisva...

– Galiu pasakyti, kad šiuo metu tiesiog esu labai laiminga.

– Esate sakiusi, kad nėra svarbesnių santykių už santykį su savimi. Kaip sekasi, nesipykstate?

– Tikriausiai šis suvokimas – vienas geriausių mano atradimų. Nepaisant naujų draugų, naujų meilių, svarbu išlaikyti savo stuburą. Kad ir kaip būtų gera dviese ar draugų būryje, pirmiausia turi būti gera vienam, pačiam su savimi.

Gana ilgą laiką buvau viena, o kai išmoksti būti viena, pasieki tam tikrą komfortą ir atsidūrusi tarp žmonių pasiilgsti laiko sau. Bent porą dienų per savaitę turiu pabūti viena savo namuose, su savo daiktais, ką nors nuveikti, o kartais kaip tik neveikti nieko. Anksčiau nemėgau tvarkytis namų, o dabar man tai labai patinka – lyginti patalynę besiklausant audioknygos – savotiška meditacija. (Juokiasi.)

Ir pabėgioti mėgstu išlėkti be telefono – nebūtina kiekvieną kartą skelbti, kiek kilometrų nubėgai. Yra mažų malonumų, kurie subalansuoti vienam asmeniui. Pabūti savanaudžiu gerąja prasme – labai sveika. Juk pirmiausia esi tu, o tada atsiranda ir kas nors šalia.

– Ar išmokusi būti viena niekada nesijaučiate vieniša?

– Vieniša tikrai nesijaučiu. Net ir ne per karantiną nebūna taip, kad daug bendrauju. Mano draugų ratas mažai keičiasi – esu atsiribojusi nuo paviršutiniško bendravimo, tad tikrai nėra taip, kad nuolat susipažįstu su naujais žmonėmis, ir vietoj atsitiktinio pokalbio vakarėlyje mieliau renkuosi vakarienę su draugais. Man malonu savo laiką skirti jiems.

– Gyvename visuomenėje, kur dažnas sau leidžia paklausti, kada jau savi namai, vestuvės, šeima, vaikai...

– Mano mėgstamiausi klausimai! (Juokiasi.) Su tais klausimais jiems niekada negana. Kada vestuvės, kur vaikai?.. Manau, visi turime gyventi savu tempu. Ir taip, tikrai nėra lengva atlaikyti spaudimą, kai tavo tempas ne toks kaip visų. Bet desperatiškai norėdamas pasivyti gali padaryti klaidų, o juk pačiam su jomis reikės gyventi. Niekam prie finišo linijos nerūpės, vienas tu ją kirsi ar ne.

Todėl aš žmonėms niekada neužduodu tokių klausimų, man dažnai nepatogu paklausti, netgi, pavyzdžiui, kur žmogus atostogų vyksta. Jei norės, pats viską papasakos ir pasidalys mintimis. Galbūt kartais tiesiog turime nubrėžti asmenines ribas.

Nežinau, kada viskas baigsis, ar grįšim į vėžes, todėl stengiuosi susikurti tokią gerą šiandieną, kokią tik galiu dabartinėje situacijoje.

– Esate iš tų, kurie gyvenime kuria ilgalaikius planus?

– Apie tai kalbėti karantino metu atrodo kiek ironiška. (Juokiasi.) Iš tiesų ilgalaikių planų niekada nekurdavau ir visur, kur gyvenime atsidurdavau, dažniausiai atsidurdavau plaukdama pasroviui, netyčia, kažkur apsilankiusi, su kuo nors pasikalbėjusi... Viskas tarsi natūraliai rutuliodavosi. Ir galbūt reikia leisti viskam gyvenime vykti natūraliai. Juk nebūtinai tavo susikurtas planas yra geras.

Nesakau, kad visiškai nereikia planuoti, tačiau reikia suvokti, jog planai gali keistis. O pokyčių žmonės įprastai labai bijo, nors jie kartais išeina į gera. Vis dėlto, jei kas nors susiklostė ne taip, kaip planavai, nereiškia, kad susiklostė ne geriausiai, kaip gali būti.

– Esate vadinama viena stilingiausių šalies moterų, taigi norisi pasikalbėti ir apie stilių. Prieš tai minėjote, kad esate ne iš tų, kurios sukneles ar batelius taupo ypatingai progai...

– Ačiū! (Šypsosi.) Manau, taip! Pamenu, kai buvau mažytė, krokodilo ašaromis verkiau, kad negalėjau eiti į kiemą su savo krikštynų suknele. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl negalima. Veikiausiai kai kurie dalykai būna įgimti. (Šypsosi.)

Dabar taip pat pažvelgus į mano stilių galima pamatyti, kad jis labai keičiasi ne tik su metais, bet ir su nuotaika. Man neįdomu rengtis taip pat. Tik nesakau, kad nuolat perku naujus daiktus – jau metus laiko daiktai ne ateina pas mane, o tik išeina, švarinuosi. Beje, niekada nesupratau žmonių, kurie iš vakaro pasiruošia drabužius kitai dienai. Kaip galima žinoti, ką norėsi vilkėti rytoj?

Nepaisant naujų draugų, naujų meilių, svarbu išlaikyti savo stuburą.

Mano aprangoje yra daug kontrastų, daug nuotaikos dalykų. Geriau pavėluosiu (žinoma, ne į eterį) ir ateisiu atrodydama taip, kaip noriu. O kaip aš noriu atrodyti tądien, tikriausiai priklauso nuo vidinės būsenos.

Ir net jei kartais kas nors suabejoja mano derinio pasirinkimu, manęs tai iš vėžių neišmuša – man patinka netradiciniai sprendimai, kurie galbūt ne visiems patinka, kurie atkreipia dėmesį, tačiau man svarbiausia, kad pati jausčiausi gerai. Ir niekas neprivers manęs suabejoti savo pasirinkimu. Tiesa, vėliau ir pačiai mano tos dienos pasirinkimas jau gali atrodyti nesuprantamas. (Juokiasi.)

Aš ir šukuosenų turėjau skirtingų – buvo laikas, kai gerai jaučiausi peroksidiniais prisegamais plaukais ir ilgais nagais, kokių jau ilgus metus neturiu. Nesuprasdavau, kai klausdavo, kuris įvaizdis man patiko labiausiai, nes, tiesą sakant, jei esu blondinė garbanotais plaukais, tokia tą akimirką ir noriu būti. O jei esu trumpais juodais plaukais, vadinasi, tą akimirką noriu būti tokia. Viskas natūraliai ateina.

Dabar suprantu, kad žmonės klausia todėl, kad daugelis tikrai gali nugyventi kone visą gyvenimą ne tik su nemėgstama plaukų spalva, bet ir su nemylimu žmogumi. Aš negaliu, jei jaučiu, kad nedžiugina, turi būti priimtas sprendimas.

Niekad ir nebuvau ta, kuri taupo suknelę ar batelius ypatingai progai.

– Tiesa, buvote ir tamsiaplaukė ilgesniais plaukais, ir trumpaplaukė blondinė. Sakoma, kad moterys šukuosenas keičia, kai gyvenime vyksta kokie nors lūžiai. Jums tai veikiau noras prablaškyti gyvenimo nuobodulį ar tikrai tam tikri etapai, kuriuos norisi pradėti naujo puslapio emocija?

– Jei norisi pokyčių, tai nusikirpus plaukus jie tikrai neateis. Tai tik šukuosena. Nežinau, ar šukuosenas galima sieti su tam tikrais lūžiais, ar tai veikiau sutapimas, galiausiai neįsivaizduoju, kokias hipotezes reikėtų kelti ir kokia tiriamųjų imtis turėtų būti, kad būtų galima gauti patikimus rezultatus ir išsiaiškinti, kas sieja šukuosenas ir gyvenimo permainas.

Žinau viena: jei ateinu pas Kęstą (stilistas K. Rimdžius – LRT.lt) ir jis nori pokyčių, o aš dar ne, nieko ir nebus. Jei aš noriu pokyčių, o jis mano, kad dar ne laikas, taip pat nieko nebus, bet jei mums abiem atrodo, kad metas pasikeisti – būtinai ką nors sugalvojame.

Tikrai nėra jokių išskaičiavimų pagal mėnulio fazes ar pokyčius gyvenime. Viskas daug paprasčiau – arba noriu būti su savimi šviesia, arba noriu būti su savimi tamsia...