Veidai

2021.02.04 07:24

Knygą apie Nelly Paltinienę rašanti Irma Laužikaitė: apie tokias meilės istorijas kuriami filmai

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.02.04 07:24

„Arvydas neslėpė, jog nepatinka grįžti atgal, nes kiekvienas akordas primena, kad viskas praėjo. Tačiau kai skaičiau jam Nelly prisiminimus, atrodė, jog jo nuostata pasikeitė, tai buvo galimybė dar sykį išgirsti Nelly balsą“, – portalui LRT.lt sako žurnalistė, BALTO leidybos namų redaktorė Irma Laužikaitė, rašanti knygą apie scenos legendą Nelly Paltinienę.

2020-ųjų vasario 29-ąją anapilin iškeliavo scenos legenda Nelly Paltinienė. Nepraėjus nė metams, šių metų vasario 1-ąją, netekome ir muziko, pedagogo Arvydo Paltino. Beveik šešis dešimtmečius jiedu drauge žengė per gyvenimą, o A. Paltinas bičiulių atmintyje išliko kaip žmonos angelas sargas. Iki paskutinio atodūsio jis gyveno I. Laužikaitės rašoma knyga apie scenos legendą N. Paltinienę.

– Irma, kaip sumanėte parašyti knygą apie scenos legendą N. Paltinienę? Ar ją reikėjo ilgai įkalbinėti?

– Ar Nelly nenorėtų patikėti pasakojimo apie savo gyvenimą knygai, pasiteiravau prieš daugiau nei dešimt metų – rengiau su ja interviu pirmam žurnalo „Žmonės. Legendos“ numeriui. Ji pasakė „ne“ ir davė suprasti, jog ne vienas bandė įkalbėti, bet ji net nesvarsto tokios galimybės.

Dar sykį su Paltinais susitikau 2014-ųjų rudenį – tai buvo paskutinis Nelly interviu prieš ligą, dėl kurios komplikacijų 2015-ųjų vasarį ji pateko į ligoninę. Žurnalas, kurio viršelį puošė Nelly portretas, pasirodė kaip tik tomis dienomis.

Nelly mano klausimo nepamiršo ir dar po ketverių metų apsisprendė, jog norėtų atskleisti savo gyvenimo istoriją. Už tai, kad jos pasakojimai nenuėjo į užmarštį, visi turėtume būti dėkingi jos artimiems draugams kunigams Kęstučiui Timofejavui ir Karoliui Petravičiui, jie nuolat Nelly įkalbinėjo ryžtis knygai. Ir kartą Nelly pasakė „taip“. Dvasininkai man paskambino ir perdavė Nelly kvietimą pasikalbėti. Aš negalėjau atsisakyti.

Nelly dėl Arvydo atsisakė to, kas jai buvo svarbu lyg oras, – scenos, ir drauge su juo išvyko į Vokietiją.

Mano pokalbiai su Nelly prasidėjo 2019-ųjų balandį skaipu – Arvydas buvo atsakingas už tai, kad sutartu metu jis veiktų, Nelly įsitaisydavo priešais mikrofoną ir mes keliavome per jos gyvenimą. Ne kartą ir ne du prie kompiuterio yra prisėdęs ir Arvydas, papildydavo žmonos pasakojimus.

Kaip jau vėliau man prisipažino, jis klausėsi visų mūsų pokalbių – jei ir nesėdėjo greta, puikiai mūsų pašnekesiai buvo girdėti ir kitame kambaryje. Ir jis ne vieną faktą tuomet išgirdo pirmąsyk – Nelly nenoriai pasakodavo apie savo sunkią vaikystę karo sūkuryje. Linksma buvo klausytis, kaip jie abu pradėdavo ginčytis dėl kokio nors įvykio.

Kai Nelly iškeliavo į amžinybę, su Arvydu sutarėme, jog jis man padės baigti knygą, – tokia buvo jo žmonos valia.

– Kaip vykdavo jūsų pokalbiai su A. Paltinu, kiek jautriai jis klausydavosi ir ką kalbėdavo?

– Su Arvydu susitikau praėjus porai dienų po Nelly laidotuvių – tie mėnesiai laukiant, kada Nelly palaikai bus kremuoti, urna pagaliau atkeliaus į Lietuvą, karantino apribojimai kiek atsileis, jis galės atskristi iš Vokietijos ir pasirūpinti laidotuvėmis, jį labai išvargino. Nežinia, kada Nelly atguls į amžino poilsio vietą, jį labai kankino.

Ir Nelly, ir Arvydo gyvenimas nebuvo tik rožėmis klotas, buvo visko. Nelly sakė, jog jie labai skirtingi ir nuolat kyla diskusijų, bet juk be jų nebūtų įdomu gyventi?

Arvydas ne iš tų kalbiųjų, kurie daug šnekėtų apie jausmus. Jis be galo santūrus. Bet dažnai ne žodžiai pasako daugiau... Nereikėjo būti aiškiaregiu, kad matytum, kaip jam skauda, jog Nelly nėra greta. Juk bene šešiasdešimt metų jie buvo kartu ne tik namie, bet ir darbe, drauge jie petys į petį praleisdavo ištisą parą.

Penkeri Nelly ligos metai juos dar labiau suartino, jie nepasidavė įkalbinėjimams, kad reikėtų vienokios ar kitokios pagalbos, su bet kokiomis negandomis susitvarkydavo patys. Kai paskutinėmis gyvenimo savaitėmis Nelly nebepajėgė gaminti valgio, prie viryklės stojo Arvydas – tiesa, ji sėdėjo virtuvėje ir dalino nurodymus, ką jis turėtų daryti. Tad jos netekęs Arvydas jautėsi lyg be rankų.

Tuomet, per jau minėtą susitikimą po laidotuvių, pajutau, kad akyse kaupiasi ašaros. Virtuvėje laukėme, kol užvirs arbata, kai Arvydas nusišypsojo ir ištarė: „Galiu dabar būti generolas. Bet nenoriu, geriau tas generolas būtų čia...“

Nenuostabu, kad praėjus vos savaitei po Nelly laidotuvių Arvydas pateko į ligoninę. Jis tiesiog nenorėjo ir nemokėjo gyventi be jos.

Stebuklas, jog jis išsikapstė ir vėl pakilo. Palengva ant kojų atsistojo slaugos namuose. Viena iš jų darbuotojų man pasakojo, jog atgabentas iš ligoninės jis blaškėsi ir prašėsi išleidžiamas. „Kur jūs eisite?“ – jo paklausė.

„Pas Nelly“, – atsakė Arvydas. Sutrikusi darbuotoja atsargiai ėmė pasakoti, jog prieš kelias savaites įvyko jo žmonos laidotuvės, plačiai jos buvo nušviestos žiniasklaidoje. „Aš žinau“, – pertraukė Arvydas. Jis veržėsi aplankyti jos kapo.

Arvydas neslėpė, jog nepatinka grįžti atgal, nes kiekvienas akordas primena, kad viskas praėjo.

Džiaugiausi, kad rugsėjis dovanojo daug šiltų dienų – gydytojai Arvydui leisdavo išeiti į lauką. Prieš eidama pas Arvydą būtinai užsukdavau deserto – plikytų pyragaičių. Jis labai mėgo saldumynus, visuomet atėjusi pas Nelly ir Arvydą į namus ant stalo rasdavau torto, pyragų ar pyragėlių. Nelly geriausiu atveju saldumynų tik paragaudavo.

Dabar galėjau Arvydui atsilyginti vaišėmis. Geriant arbatą ir mėgaujantis saldumynais Arvydui pradėjau skaityti knygos rankraštį – prašiau paaiškinti ar plačiau nušviesti kai kuriuos gyvenimo epizodus, papasakoti apie save: kaip jis, paauglystėje pats sumeistravęs malūną, pasuko kitu, muzikos, keliu. Kaip ėmė groti šokiuose – ir, kaip su šypsena sakydavo, paskui grojo visą gyvenimą. Į Nelly prisiminimus vis svariau įsiterpė ir Arvydo balsas. Jam labai rūpėjo knyga. Nes to norėjo Nelly.

Spalį Arvydas jau tiek sustiprėjo, jog galėjo grįžti į savo namus Vokietijoje, į juos jis veržte veržėsi. Kai vos apšilo namuose kojas, surinko stalčiuose buvusias nuotraukas ir atsiuntė jas man į Vilnių. Atrodė, kad jis išrausė visus kampus ir surinko viską, kas galėtų papildyti Nelly pasakojimą. Taip mano rankose atsidūrė dar vienas svarbus knygos akcentas – krūva nuotraukų iš asmeninio albumo. Pasirodo, jaunystės metais Arvydas mėgo Nelly fotografuoti!

Iki paskutinio atodūsio Arvydas gyveno Nelly knyga – jam buvo svarbu, kad jos valia papasakoti savo istoriją būtų įgyvendinta.

Grįžęs į Vokietiją Arvydas taip pat pasirūpino, kad visa muzikinė aparatūra – savo bute Manheime jis buvo įsirengęs įrašų studiją – patektų į patikimas rankas: viską jie su Nelly buvo nutarę padovanoti Vydmantų kunigui Karoliui Petravičiui. Jau anksčiau jam Nelly patikėjo du savo mikrofonus – K. Petravičius kuria dainas, koncertuoja ir taip renka lėšas Vydmantų bažnyčios statyboms! O koks kyla susidomėjimas, kai kunigas papasakoja, jog tai Nelly mikrofonai, viename iš jų netgi galima įžiūrėti legendinės dainininkės lūpdažių pėdsaką.

Dvasininkas tikisi, kad klebonijoje (kol kas ji tik brėžiniuose) aparatūra ras savo vietą ir ten galės muzikuoti visi norintys parapijiečiai.

Gruodį susitarėme, jog vėl Arvydas įsijungs skaipą ir aš jam perskaitysiu knygos rankraštį. Skambinau sutartu metu ir po pusantros valandos ar dvi valandas, kol užkimdavau, skaičiau tai, ką parašiusi.

Po pirmojo skyriaus – jame Nelly pasakoja apie savo vaikystę karo metais – Arvydas prisipažino nubraukęs ašarą. „Aš tiek daug nežinojau, išgirdau tik tada, kai Nelly pasakojo knygai“, – prisipažino.

Jaučiau, kaip už tūkstančių kilometrų Arvydas šypsosi, kai skaičiau, kaip Nelly prisimena jų pažinties istoriją ir tai, kaip pamilo tuomet Klaipėdos kultūros rūmų estradinio ansamblio vadovą. „Už šypseną“, – vis kartojo Nelly. O Arvydas? Jis kaip visada išlikdavo santūrus ir skambiais žodžiais nesišvaistė.

Arvydui perskaičiau visą rankraštį ir, man atrodo, jis jautėsi smagiai – sugrįžo prisiminimais į tokius laimingus metus. Ir kantriai vis rausdavo savo archyvą, kai paprašydavau vis ką nors patikslinti.

Nelly klausydama savo dainų atsigaudavo, kaip pati sakė, tarytum vėl tapdavo tokia, kokią matė įraše.

– Kada paskutinį kartą kalbėjotės?

– Paskutinį kartą su Arvydu telefonu kalbėjau sausiui jau įpusėjus. Jaudinausi, nes norėjau jo nuomonės dėl knygos pavadinimo. Rašant knygą man vis mintyse skambėjo viena ryškiausių legendinio dueto – Nelly ir jos partnerio Eugenijaus Ivanausko – daina „Tu ateik į pasimatymą“, bet vis negalėjau apsispręsti.

Arvydas išklausė mano svarstymų, išgirdo dar keletą kitų variantų, kurie man nelipo, ir paprašė laiko pagalvoti. Kitą dieną susiskambinę iš pradžių aptarėme Lietuvą sukausčiusį sniegą, paskui jis kostelėjo, prisiminęs ir svarbiausią reikalą, dėl kurio, matyt, laužė galvą visą vakarą. „Man patinka pavadinimas. Jis tiksliai perteikia, ką norėta pasakyti“, – reziumavo.

Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas – „Tu ateik į pasimatymą“

Sutarėme, jog dabar jau skambinsiu, kai pradėsime knygą maketuoti, tada vėl atsiras daug klausimų dėl nuotraukų.

Iki paskutinio atodūsio jis gyveno Nelly knyga – jam buvo svarbu, kad jos valia papasakoti savo istoriją būtų įgyvendinta. Lyg dar kartą Nelly išeitų į sceną, pasimatytų su savo gerbėjais ir jiems nusilenktų.

Praėjus vos savaitei po Nelly laidotuvių Arvydas pateko į ligoninę – jis tiesiog nenorėjo ir nemokėjo gyventi be jos.

Atrodė, jog Arvydui patinka nerti į prisiminimus ir vėl išgyventi tas dienas. Anksčiau Nelly skundėsi, kad Arvydas nenoriai jai uždeda seno koncerto įrašą ar paleidžia diską. Nelly klausydama savo dainų atsigaudavo, kaip pati sakė, tarytum vėl tapdavo tokia, kokią matė įraše.

Kai kartą apie tai užklausiau Arvydo, jis neslėpė, jog nepatinka grįžti atgal, nes kiekvienas akordas primena, kad viskas praėjo. Tačiau dabar, kai skaičiau jam Nelly prisiminimus, atrodė, jog jo nuostata pasikeitė, jam tai buvo galimybė dar sykį išgirsti Nelly balsą.

Knygai kalbinau ir Paltinų bendražygius bei draugus, Arvydui buvo labai įdomu išgirsti, ką jie pasakojo. „Ji (ar jis) visada mokėjo gražiai kalbėti“, – nusijuokdavo išklausęs. „Kaip įdomu? Visiškai man iš galvos jau buvo išgaravusi ta istorija“, – prisipažindavo. Man buvo sunku skaityti bičiulių prisiminimus apie paskutines Nelly dienas – jaučiau, kaip sunku Arvydui klausyti. „Nelly labai kentėjo“, – tik pridėjo išklausęs.

Nelly ne kartą man yra sakiusi, jog pokalbiai skaipu pakeldavo jai dvasią ir norą gyventi – juk dar tiek turi papasakoti. Man atrodo, jog dabar Arvydui norą gyventi žadino ir Nelly paliktas įpareigojimas pabaigti knygą.

Penkeri Nelly ligos metai juos dar labiau suartino, jie nepasidavė įkalbinėjimams, kad reikėtų vienokios ar kitokios pagalbos, su bet kokiomis negandomis susitvarkydavo patys.

– Kokia, jūsų akimis, toji jų meilės istorija? Dabar daugelio atmintyje ji išliko kaip labai romantiška legenda...

– Atsakysiu labai stereotipiškai: manau, jog apie tokias meilės istorijas kuriami filmai ir rašomi romanai. Ir Nelly, ir Arvydo gyvenimas nebuvo tik rožėmis klotas, buvo visko. Nelly sakė, jog jie labai skirtingi ir nuolat kyla diskusijų, bet juk be jų nebūtų įdomu gyventi? Paklausdavo ir nusijuokdavo.

Ji manė, kad juos sujungė muzika. Ji labai norėjo dainuoti, Arvydas jai padėjo. Galima tik spėlioti, ar be jo atsidavimo ir muzikinės uoslės būtų taip sėkmingai susiklosčiusi Nelly karjera, – Arvydas rūpinosi dainomis, jam kilo mintis suburti duetą, jis surado ir į kolektyvą atvedė amžiną Nelly partnerį E. Ivanauską.

Nereikėjo būti aiškiaregiu, kad matytum, kaip jam skauda, jog Nelly nėra greta.

Galima tik spėlioti, ar be tokios charizmatiškos atlikėjos kaip Nelly būtų tiek gerbėjų užkariavęs Klaipėdos ansamblis „Kopų balsai“. Arvydas ir Nelly papildė vienas kitą. Muzika juos laikė kartu iki paskutinio atodūsio. Dėl Arvydo ir jo suburtų „Kopų balsų“ Nelly atsisakė daugybės karjeros vilionių – ar tai būtų pasiūlymai įsilieti į Filharmonijos ansamblius, ar tai būtų kvietimas vykti į Maskvą.

Nelly dėl Arvydo atsisakė to, kas jai buvo svarbu lyg oras, – scenos, ir drauge su juo išvyko į Vokietiją. Jai buvo labai sunku emigruoti, naivu buvo tikėtis, kad ten galės tęsti karjerą, bet ji negalėjo likti be Arvydo.

„Aš tik dabar supratau, kaip jai buvo sunku Vokietijoje“, – išklausęs Nelly pasakojimo knygai ištarė Arvydas. Paskutinėmis gyvenimo savaitėmis Nelly su draugais vis dalijosi nerimu, kaip Arvydas susidoros su skausmu, kai ji iškeliaus anapus...

Aš tik galiu dėkoti likimui, jog taip susiklostė aplinkybės, kad galėjau drauge su Nelly ir Arvydu prisiminti jų gyvenimą ir karjerą. O dabar turiu dvigubą įpareigojimą – kad gerbėjai į rankas galėtų paimti knygą ir dar kartą juos pagautų Nelly magija.