Veidai

2021.01.30 12:26

Dirbti už kadro įpratęs režisierius Mindaugas Meškauskas: darbas, kurį darau televizijoje, – vienadienis

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.01.30 12:26

Žmonės manęs nežino, bet žinomi žmonės, tarp kurių sukuosi, žino, sako televizijos režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas. Įdomus jo gyvenimo posūkis – religijotyros studijos. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ jis pasakoja: šis mokslas sudomino susipažinus su a. a. Gintaru Beresnevičiumi, tačiau nutarus siekti režisieriaus svajonės šis pasakė keletą nemalonių, iki šiol įstrigusių frazių.

„Jis – televizijos režisierius, nerealių tekstų autorius, puikus fotografas, Vytauto Didžiojo universitete studijavęs religijotyrą. Jeigu ne televizija, šiandien greičiausiai jis turėtų mokslinį laipsnį“, – kalba laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

Tai žmogus, kurio nereikia pristatyti nė vienam Lietuvos popatlikėjui, užtenka paminėti jo pravardę – Meška. „Neatsimenu, kada pirmą sykį susikirto mūsų keliai, bet nuo tada niekuomet neišsiskyrė. Su Mindaugu įdomu kalbėtis, sekti jo veiklą, skaityti tekstus, tai žmogus, kuris puikiai režisuoja ne tik laidas, renginius ar koncertus, bet ir savo gyvenimą“, – tikina N. Marčėnaitė.

– Tavo profesija tokia, kad esi tarp pačių žymiausių, sukinėjiesi tarp ypač žinomų žmonių. Bet ar daugelis tave žino – klausimas. Kaip tu pats manai?

– Tie žymiausi, tarp kurių sukinėjuosi, tikrai žino, bet žmonės ne. Mano darbas – būti už kadro. Paprastai visada būnu už kadro jau daug metų – daugiau nei 25 metus. Žmonės paprastai mato žvaigždes, veidus, kuriuos aš filmuoju, apie kuriuos darau laidas kaip režisierius. Tarkime, vienas iš jų esi tu.

– Laida, kurioje mes susipažinome – „Be grimo“. Bet laidų būta daug: „Vienas prieš vieną“, „Ferma“, „Lankos“ su Zemkausku, „Gardu gardu“, „Vakarėja“, „X Faktorius“... Kuri iš šių laidų tau pati brangiausia?

– Turbūt ta, su kuria dabar dirbi, yra svarbiausia. Atsiduodi kiekvienai laidai, o kai padarai darbą, jį užmiršti, turbūt nebegalvoji. Visas darbas, kurį darau televizijoje – vienadienis. Negali pagaminęs laidą ją ilgai mylėti, apie ją galvoti, nes laukia kitos, reikia galvoti į priekį, žiūrėti, ką darysi toliau.

Laikausi nuomonės, kad iš nuolat giriamų, už nereikšmingus dalykus giriamų, perdėtai giriamų ir pergiriamų vaikų nieko gero nebūna.

– Tave galima pristatyti kaip režisierių, bet ir kaip fotografą.

– Taip, dabar dažniau mane pristato kaip fotografą, bet kiekvieną kartą, kai sako „fotografas“, susigūžtu. Nesijaučiu fotografu, tai nėra mano pragyvenimo šaltinis, nebaigiau jokių specifinių mokslų, susijusių su fotografija. Nesu institucionalizuotas fotografas, bet nebaigiau ir režisūros mokslų, nors į juos stojau ir jų kažkada siekiau.

Kur važiuojam? Meškauskas: laikausi nuomonės, kad iš nuolat giriamų vaikų nieko gero nebūna

– Įdomu, kad iki stojimo į religijotyrą sėdėjai kioske. Kaip ten atsiradai?

– Nuo to viskas ir prasidėjo. Iš tiesų iki įstojimo į Vytauto Didžiojo universitetą sėdėjau kioske, o kioskas prasidėjo nuo to, kad stojau į režisūrą. Labai norėjau būti režisieriumi, bet turbūt mano ambicijos buvo didesnės už mane patį, buvau įžūlus, nepatyręs ir aš neįstojau, įsižeidžiau, kad neįstojau, nes kaip manęs, tokio gero, nepriėmė? Bet tai buvo mano gyvenimo svajonė.

– O kodėl religijotyra?

– Viskas prasidėjo nuo istorijos. Įstojau į istoriją ir susitikau dėstytoją a. a. Gintarą Beresnevičių. Būtent jis ir jo asmenybė ir buvo posūkis į religijotyrą. Turėjau įžūlumo įstoti į doktorantūrą, galvojau, kad būsiu šitų visų reikalų daktaras. Bet tada į mano gyvenimą atėjo televizija.

Dėstytojas, žinodamas, kad nuėjau dirbti į televiziją, kad darau popsą, tokius niekalus, pasakė keletą nemalonių, iki dabar man įstrigusių frazių. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas, po kelių mėnesių jis numirė.

– Prisimenu tų laikų televiziją, kokia ten buvo bohemiška vieta gyventi. Tu pradėjai tais laikais, kai ten iš tikrųjų vyko fiesta, fejerverkai, bohemiškas gyvenimas, kurio tu, aišku, esi patyręs.

– Aš jo esu patyręs turbūt dar universitete – ten kur kas labiau bohemiškai gyvenome.

Svarbu, kad būtų, kas užrašo, o jau ką užrašys – jų reikalas. Bet kokiu atveju, nenorėčiau, kad ant mano antkapio apskritai kas nors būtų užrašyta. Užrašai ant antkapių, mano akimis, tai jau būtų pomirtinis teismas.

– Aš atėjau gerokai vėliau, viskas buvo truputėlį išsikvėpę. Jau nebevyko tokios fiestos. Bet, pamenu, buvo toks laikas, kai staiga supratau, kad jeigu dabar nesustosiu, gali būti, kad tai kvepia ir skyrybomis, nes vakarėliai, raudoni kilimai, alkoholis liejasi laisvai, naujos pažintys, visi asmenybės, aplinkui daug charizmatiškų žmonių, daug pagundų... Tavo gyvenime jos veikė kitaip negu mane?

– Aš turbūt niekada nedėjau ant svarstyklių šeimos, darbo. Galbūt nebuvo tokios situacijos, kad reikėtų juos dėti. Man darbas labai svarbus ir šeima labai svarbi.

– Aš pacituosiu tave patį. Man labai patinka – „nuo vaikystės girti vaikai“. Ką tai reiškia?

– Taip, tai mano mėgiama frazė, tikrai naudoju šį posakį. Tai žodžiu žaismas: girti – tai giriami, bet tuo pačiu ir apgirtę, ne nuo alkoholio, žinoma. Aš nemėgstu girti, vengiu girti labai daug. Nuo vaikystės ir pats turbūt nesu girdėjęs daug pagyrų. Laikausi nuomonės, kad iš nuolat giriamų, už nereikšmingus dalykus giriamų, perdėtai giriamų ir pergiriamų vaikų nieko gero nebūna.

– <...> Tu negeri alkoholio?

– Negeriu nei kavos, nei alkoholio. Savu laiku, sakyčiau, gėriau net per daug. Tame nustojau matyti prasmę. Nemeluosiu, labai daug gėriau ir pradėjau galvoti, gal laikas sustoti? Ir taip galvojau ilgą laiką, į šitą baigimą ėjau metodiškai. Reikėjo daryti sprendimą ir nusprendžiau nebevartoti.

– Tau tai pradėjo trukdyti?

– Tikrai taip – alkoholis trukdė.

– Kas turėtų būti užrašyta ant tavo antkapio?

– Mano, kaip religijotyrininko, patirtis neleidžia man į tokius klausimus atsakyti labai banaliai, nes tai labai rimti klausimai. Svarbu, kad būtų, kas užrašo, o jau ką užrašys – jų reikalas. Man turbūt tai jau nebebus svarbu. Bet kokiu atveju, nenorėčiau, kad ant mano antkapio apskritai kas nors būtų užrašyta. Užrašai ant antkapių, mano akimis, tai jau būtų pomirtinis teismas ir gyvųjų teismas. Kas apie mirusius turi teisę kalbėti, kad jis kažko bijojo – gal tai buvo jo gyvenimo prasmė?

Visas pokalbis – sausio 26 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Meškauskas: laikausi nuomonės, kad iš nuolat giriamų vaikų nieko gero nebūna