Veidai

2021.01.27 07:37

Mirus kultūrai operos solistė Viktorija Miškūnaitė išpardavė sukneles ir prisiminė studentiškas veiklas

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.01.27 07:37

„Iš pradžių tiesiog pardavinėjau daiktus: savo koncertines sukneles, batelius, papuošalus. Pagalvojau labai pragmatiškai: jeigu bus koncertų, bus ir suknelių, o jeigu koncertų nebus, tai nereikia ir suknelių“, – pamena operos solistė Viktorija Miškūnaitė. Vis dėlto LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ pašnekovei to nepakako: teko imtis kitų veiklų, tik prieš tai – atriboti save nuo savo įvaizdžio.

Pasaulį krečianti pandemija ir visuotinis sąstingis iš peties kirto ir operos solistei V. Miškūnaitei. Užsidarius Lietuvos ir pasaulio scenoms, būdama savo karjeros pike ji turėjo nusilenkti prieš naują klastingą ligą ir ieškoti kitų veiklos kelių. Pasidėjusi menamą artistės karūną į šalį, išpardavusi scenines sukneles solistė pasuko į finansų sritį. Pasirūpinti turėjo ne tik savimi, bet ir dviem vaikais, kuriuos augina viena. Nėra gėdingų darbų, gėda nedirbti, sako V. Miškūnaitė ir pasakoja, kokių darbų ėmėsi, užuot verkusi. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Viktorija, kaip atrodė jūsų karjera iki pandemijos, kai viskas vyko taip, kaip turi būti?

– Dabar atrodo viskas taip toli, kaip prisiminus gražų sapną. Oficialiai mūsų Operos ir baleto teatre pradėjau dirbti nuo 2015 metų. Karjera buvo kylanti. Iš pradžių, kaip ir visi, įsidarbinę po studijų, neturėjau daug vaidmenų, kas yra savaime suprantama, nes neturėjau sceninės patirties. Pamažu kaupėsi vaidmenys, patirtis.

Prieš pandemiją, galiu sakyti, buvo karjeros pikas, nes buvo tikrai didžiulis užimtumas, viskas suplanuota metus į priekį. Kai buvo paskelbta pandemija, kai visi pradėjo skambinti ir atšaukinėti renginius, koncertus, buvo tikrai didžiulis psichologinis šokas. Reikėjo kažkaip adaptuotis.

Pastaruosius 3 metus dirbu ir užsienyje. Mano pasirinkimas buvo likti Lietuvoje, neemigruoti, iš dalies – dėl savo šeimyninės padėties, vaikų, taip pat dėl patriotinių idėjų. Trečdalį laiko dirbau užsienyje. Pasiūlymų buvo tiek, kad aš galėjau rinktis, kur noriu dainuoti, kur nenoriu, kur man apsimoka, kur neapsimoka, galėjau rinktis, kokius noriu atlikti vaidmenis. Buvo tiek daug visko, kad gyvenau kaip iš gausybės rago.

Iš pradžių aš tiesiog pardavinėjau daiktus: savo koncertines sukneles, batelius, papuošalus. Pagalvojau labai pragmatiškai: jeigu bus koncertų, bus ir suknelių, o jeigu koncertų nebus, tai nereikia ir suknelių.

– Kada supratote, kad jūsų gyvenime kažkas stipriai keisis?

– Žinote, buvo įdomus sutapimas. Visada su draugais juokauju, kad kažkokiu mistiniu būdu sugebu atsidurti įvykių epicentre. Tą penktadienį, kovo 13-ąją, aš skridau į Šveicariją darbo reikalais, aptarti būsimų projektų. Atsimenu, mano persėdimas buvo Kopenhagos oro uoste, atsidarau telefoną ir man dukra rašo: mama, skelbia karantiną, mes neisime į mokyklą 5 savaites. Galvojau, tie vaikai gal juokauja? Mes su vaikais dažnai pajuokaujame įvairiomis temomis.

Nuskridau į Šveicariją, pradėjo rašyti mama: greičiau grįžk, nes uždaro sienas. Galvoju, kas čia vyksta? Pradėjau skaityti spaudą ir prisimenu tą momentą: negalėjau suvokti, kas vyksta, negalėjau to aprėpti. Likau savaitgaliui Ženevoje, ramiai į viską reagavau, bet atsimenu, kad matant, kaip užsidarinėja parduotuvės, net restoranai... Kai pamačiau sėdinčią porelę, dezinfekciniu skysčiu purškiančią pinigus, galvojau – turbūt sapnuoju.

Pirmadienį oro uoste supratau, kas čia darosi: tokio chaoso dar savo gyvenime nebuvau mačiusi, buvo labai sunku grįžti į Lietuvą, tiesiog akyse buvo atšaukiami skrydžiai. Į Lietuvą grįžau tik trečiadienį.

– O kada po pirminio šoko supratote, kad jums, kaip savo srities profesionalei, ateina blogi laikai?

– Nežinau, ar tą psichologinį momentą galima tapatinti su artimo žmogaus netektimi, bet buvo kažkokie panašūs žingsniai: iš pradžių buvo visiškas neigimas, nors turėjau nuojautą, kad išgyvename istorinį momentą. Suvokimas atėjo, kai pradėjo skambinti renginių organizatoriai ir masiškai atšaukinėti renginius. Tada supratau, kad kažkas bus.

– Šalia to, kad supratote, jog neaišku, kada galėsite dirbti savo tiesioginį darbą, dar turite išlaikyti du vaikus.

– Metus iki pandemijos išsiskyriau su savo širdies draugu – buvo visiškas psichologinis dugnas. Ta pandemija jau nebesugebėjo dar kažkuo mane nustebinti. Tai buvo dar vienas eilinis šokas, į tą situaciją pasižiūrėjau labai ironiškai. Blogiausia šitoje situacijoje buvo nežinomybė – kiek ilgai tai tęsis? Kažkokių santaupų aš neturiu – mano visos santaupos suinvestuotos į mano išsilavinimą, neturiu nei kažkokių namų ar sodybų. Kaip sakau, tebegyvenu studentišką gyvenimą, tik tiek, kad šalia vaikai.

Iš pradžių aš tiesiog pardavinėjau daiktus: savo koncertines sukneles, batelius, papuošalus. Pagalvojau labai pragmatiškai: reikia galvoti čia ir dabar; jeigu bus koncertų, bus ir suknelių, o jeigu koncertų nebus, tai nereikia ir suknelių. Turėjau labai mylimų drabužių, juos laikiau paskutinius, bet ir su jais teko atsisveikinti. O po to, kai pamačiau, kad tai tęsiasi, atsisėdau ir pagalvojau, kad reikia kažką daryti.

Visada turėjau tą problemą: turėjau labai daug pinigų, uždirbdavau daug, bet pinigai kažkur išgaruodavo; aš labai mėgau keliauti, prabangiai gyventi, visiškai neskaičiuodavau pinigų, net nežinodavau, kiek jų yra kortelėje.

Iškyla egzistencinių klausimų: negali mano gyvenimas būti toks priklausomas nuo išorinio poveikio. Tada nusprendžiau pradėti daugiau domėtis finansais ir jų valdymu, nes normalu, kad menininkui tai – visiškai kosminė sritis. Pradėjau apie tai skaityti knygas, domėtis, supratau, kad Lietuvoje apskritai nepopuliaru turėti daugiau nei vieną pajamų šaltinį.

Tada nusprendžiau, kad gal tai buvo mano klaida, nors tie šaltiniai buvo iš dalies skirtingi: vienas šaltinis – Operos ir baleto teatras, kiti – kaip laisvai samdomo atlikėjo. Bet kadangi šiuo atveju kultūra visiškai mirė, supratau, kad apskritai reikėjo diferencijuoti pajamas į visiškai kitokias sritis, jog tokių dalykų neatsitiktų.

Susimąsčiau, kad reikia turėti pagalvę, bet ne santaupų, o kitų pajamų. Tai mane nuvedė keista linkme, netgi iki tinklinės rinkodaros. Paskui pradėjau versti knygą, prisiminiau savo studijų metus – būdama studentė dirbau kaip grafikos dizainerio asistentė, maketavau knygas, žodynus. Tiesiog grįžau prie tokių uždarbiavimo metodų. Turiu pasakyti, kad visai galima iš to išgyventi – tiesiog reikia ieškoti savo talentų, gebėjimų, mąstyti plačiau.

– Kaip atėjote iki tų finansų?

– Pirmiausia reikėjo atriboti save nuo savo įvaizdžio, kad aš nesu tik operos solistė, tik viešas asmuo – esu, visų pirma, Viktorija ir galbūt, jeigu nebūčiau pasirinkusi tos specialybės, būčiau kažkas kitas, ir galbūt būčiau visai laimingas žmogus. Tai reikėjo labai išsigryninti, kad tai nebūtų desperatiškas veiklų ieškojimas, kai žmogus griebiasi kažko iš nevilties. Aš tiesiog nusprendžiau, kad atėjo laikas dirbti su esamomis aplinkybėmis – į tai pasižiūrėjau labai blaiviai.

Aišku, labai daug stiprybės suteikė vaikai – nieko naujo nepasakysiu. Žiūrėjau į savo vaikus ir galvojau: gyvenime pasiekiau, ko norėjau – dabar reikia pagalvoti, kaip nutiesti kelią vaikams, kad jis būtų kuo lengvesnis. O tam reikalingi finansai – ir pradėjau domėtis.

Visada turėjau tą problemą: turėjau labai daug pinigų, uždirbdavau daug, bet pinigai kažkur išgaruodavo; aš labai mėgau keliauti, prabangiai gyventi, visiškai neskaičiuodavau pinigų, net nežinodavau, kiek jų yra kortelėje. Būdavo dienų, kai ir neturėdavau, ką valgyti, bet tų pinigų vėl labai greitai ateidavo. Toks nerūpestingas gyvenimo būdas. Ir supratau: ne, ne, ne, brangioji, taip toliau nebebus. Teko pripažinti savo silpnybę ir pasakyti sau: reikia ją ištaisyti.

Visas pokalbis – sausio 22 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.