Veidai

2021.01.23 12:21

Už ką darželyje Vaidotui Valiukevičiui auklėtoja praskėlė galvą ir kodėl jis registravo Lietuvos karių kapus?

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.01.23 12:21

„Supratau, kad nenoriu eiti ta linkme, jutau, kad tai ne mano kelias, bet toliau tęsiau veiklą todėl, kad labai bijojau pokyčių“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ praėjusį muzikinį etapą pamena dainininkas Vaidotas Valiukevičius. „The Roop“ lyderis prisiminė ir auklėtojų skriaudas darželyje: „Šiais laikais tie žmonės jau sėdėtų kalėjime.“

Kaip vadinosi pirmoji V. Valiukevičiaus sukurta daina? Kokį darbą jam teko dirbti norint patekti į mėgstamo atlikėjo koncertą? V. Valiukevičių kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kodėl pasirinkai važiuoti į mišką?

– Todėl, kad labai dažnai noriu save įžeminti. Kartais esu kaip debesėlis, debesų ir oro užtenka. Netgi pagal Zodiaką, jei kas tuo tiki, man atrodo, Dvyniai yra oro ženklas. Man įsižeminti padeda miškas, man patinka miške vaikščioti, klausytis garsų.

– Kaip išgyvenai pirmą karantiną?

– Puikiai, greitai – neprailgo. Turėjome labai daug darbų. Su grupe mums tai buvo bangos viršus. Nors turėjome atšaukti visus konkursus, bet buvo daug darbų su užsienio spauda, interviu laukė eilėje. Iš namų darėme vaizdo įrašus, atrašinėjome ir visaip kaip bendravome, skleidėme žinią.

Tai buvo tarybinių laikų galas, gal žmonės buvo taip prikaupę vidinio pykčio, kad tiesiog negalėjo jo išlaikyti, kartais galbūt išliedavo ant silpnesnių. Įtariu, tai pirmiausia nemeilė sau.

Kur važiuojam? Vaidotas Valiukevičius: norėjau įrodyti, kad Lietuva su muzika gali pasiekti daug

– Tu labai stilingas. Tavo stilius išskirtinis, atpažįstamas, tavęs su niekuo nesupainiosi. Taip buvo nuo mažens?

– Mama dirbo rūbų fabrike, prižiūrėjo, kad nebūtų broko. Tais laikais ji, be abejo, iš visokių medžiagų likučių man pasiūdavo rūbų, turėjau aš tų, sakykime, išskirtinių rūbų, kurių nebūdavo parduotuvėse. Ir niekada neturėjau treningo – net nežinojau, kam tas treningas, į kiemą eidavau su kitais rūbais. Kiti galvodavo, kad einu į kiemą išsipuošęs.

Bet buvo visokių etapų. Buvo etapas, kai iki stiliaus man buvo labai toli – buvo blizgučių etapas. Kai buvau Milano, kas nors turėjo būti įsegta būtinai blizgančio. Ir dabar gali būti įsegta, bet gal kitaip bus priderinta.

– <...> Darželio auklėtojos – kokios jos tau buvo?

– Buvo, kad visi ėjo rengtis eiti į kiemą, o man pasakė: palauk, Vaidotai, ateik. Aš atėjau, buvo auklėtoja ir šeimininkė, auklėtoja paėmė man už ausies, nieko man nesakė, dėl ko, ir pradėjo mane aštuoniukėmis vedžioti aplink stalą. Tiek vedžiojo, kad man įplėšė ausį iki kraujo. Ji mane vedžiojo, o ta šeimininkė, sudėjusi rankas, šalia stovėjo ir juokėsi. Ir aš nesupratau, dėl ko, man nepasakė, ką aš padariau. Mama po to pamatė, kad man įplėšta ausis, ir klausė, kas čia. Aš sakiau – gal per žaidimus... Bijojau pasakyti, galvojau, gal tikrai kažko nesupratau, dėl ko aš kaltas.

– Kaip tu manai, kodėl tas laikas buvo pažymėtas tokios nemeilės, neapykantos, nelygiavertės kovos?

– Galvoju, kad neturėjo meilės sau, nebuvo laisvės. Tai buvo tarybinių laikų galas, gal žmonės buvo taip susiveržę, prikaupę vidinio pykčio, kad tiesiog negalėjo jo išlaikyti, kartais galbūt išliedavo ant silpnesnių. Įtariu, tai pirmiausia nemeilė sau.

Kitą kartą, atsimenu, valgydamas kotletą juokiausi ir už tai, kad juokiausi, man trenkė bliūdu per galvą. Per stipriai trenkė, matė, kad praskėlė vėl iki kraujo. Šiais laikais tie žmonės jau sėdėtų kalėjime.

– Nuo ko prasidėjo muzika? Ar pradžioje buvo šokiai? Ar viskas paraleliai?

– Muzika. Mama pastebėjo, kad kai paleidžia kelias dainas, Vaidotas atbėgs, atsisės ant sofos ir tiesiog klausysis. Mane muzika veikdavo, ji man niekada nebuvo fonas, aš turiu atsisėsti ir jos klausytis.

– Kada pradėjai pats kurti?

– Man atrodo, pirma daina buvo trylikos metų ir ji buvo angliška, vadinosi „Love Girl“.

– O šiaip įsimylėdavai?

– Taip, bet visą laiką santykiuose buvau ilgųjų distancijų bėgikas. Pavyzdžiui, man viena mergaitė, mano pirmoji meilė, patiko nuo darželio iki pat 6 mokyklos klasės, su ja draugavome 7 metus.

– Kaip tu tapai veganu?

– Aš taip sakau – savaime. Prieš tai 4 metus buvau vegetaras, atsisakiau mėsos, bet kartais dar pavartodavau pieno produktų, žuvies. Viena draugė buvo veganė ir sako: pasižiūrėkite, gal norėtumėte būti veganai – jeigu galite neprisidėti prie gyvūnų išnaudojimo, tai neprisidėkite. Ir tada aš sau pasakiau: pabandysiu ir pasižiūrėsiu. Susidėliojo logiškai: jeigu aš asmeniškai – kitų neteisiu – galiu išsiversti, nekenkti savo kūnui ir neišnaudoti gyvūnų, tai geriau rinksiuosi neišnaudojimą. Pabandžiau, man ta mityba tiko.

Supratau, kad nenoriu eiti ta linkme, jutau, kad tai ne mano kelias. Negi visą laiką būsiu su tokia kauke? Bet toliau tęsiau veiklą todėl, kad labai bijojau pokyčių.

Aišku, reikėjo adaptuoti receptus. Kiti žmonės ne tiek pasiilgsta pieno ar sūrio, nes yra veganiškų labai panašių atitikmenų, bet labai sunku pereiti prie kitokių receptų, reikia ieškoti. Man tai nebuvo sunku, buvo įdomu, kadangi mėgstu būti virtuvėje. Tai išėjo savaime.

– Turėjau gūglinti bandydama sudėti Milano ir „The Roop“ į vieną vietą. Kaip įvyko tas virsmas? Buvo ir nemaža pertrauka – 2008 m. baigei su muzika. Ar taip ir galvojai, kad su visam?

– Ne, nežinojau, tiesiog supratau, kad daugiau negaliu eiti ta linkme, kad man galbūt melavo, kai 18 metų pradėjau dainuoti ant didžiosios scenos ir sakė, kad reikia būti saldžiam, dainuoti būtent tokias dainas, nes tik tokios dainos parduodamos, tik tokias dainas myli. Buvo laikai, kai popsinis pasaulis Lietuvoje buvo viršuje, tai labai formavo. Supratau, kad nenoriu eiti ta linkme, jutau, kad tai ne mano kelias. Negi visą laiką būsiu su tokia kauke?

Dar buvau „Omegoje“, „Kosmo“, kai tapau Milano, atsikrausčiau į Vilnių. Toliau tęsiau veiklą todėl, kad labai bijojau pokyčių. Tai tas pats, kas su nemėgstamu darbu. Daugelis žmonių dirba nemėgstamą darbą. Paklausi, kodėl. Todėl, kad pinigai, bijo išeiti, kažką keisti. Tas pats buvo su manimi, galvojau, o jeigu manęs nepriims, nepriims mano kūrybos, ką aš tada darysiu – mano CV tai tuščias. Buvo baisu, bet nusprendžiau keisti.

– O kaip tau padėjo ar nepadėjo tavo patirtis kompiuteriu registruojant karių kapus?

– Tai vienas iš mano pirmųjų darbų. Tada man buvo 16-a, buvo prasidėjusi skaitmenizavimo era. Man labai reikėjo pinigų į Michaelo Jacksono koncertą, o tėtis, kadangi yra IT specialistas, gavo užduotį skaitmenizuoti visus Lietuvos karių kapus. Turėjau suvedinėti, kas, kur buvo parašyta, kaip atrodo kapas...

Visas pokalbis – sausio 19 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Vaidotas Valiukevičius: norėjau įrodyti, kad Lietuva su muzika gali pasiekti daug