Veidai

2021.01.24 09:56

Kadaise save švaistęs Vaidas Baumila pasvajoja ir apie šeimą: tikiuosi, likimas pasuks sėkminga linkme

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.01.24 09:56

„Buvo laikai, kai leidau sau pabūti save švaistančiam, neatsakingam, ir jei galėčiau atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau. Esu laimingas, kad leidau sau pabūti visokiam“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Vaidas Baumila, išgyvenantis kitokį etapą. Nors praėję metai nemažai atėmė, Vaidas džiaugiasi tuo, ką jie davė – naujais jausmais, nauja proga pažvelgti į save.

– Esi vienas iš šių metų nacionalinės atrankos „Pabandom iš naujo“ į dainų konkursą „Eurovizija“ vedėjų. 2015-aisiais su scenos partnere Monika Linkyte ir pats stovėjai ant didžiosios „Eurovizijos“ scenos Austrijos sostinėje Vienoje. Kaip dabar prisimeni savo dalyvavimą konkurse – tai jau primirštas gyvenimo skyrius ar vienas ryškiausių karjeros prisiminimų?

– Man tai buvo labai svarbus įvykis karjeroje, gyvenime, juo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Sugrįžus iš Austrijos, sakyčiau, karjera pasisuko į sėkmingesnę pusę. Be to, su tais, su kuriais vykome į Austriją, puikiai praleidome laiką.

Tos dvylika dienų „Eurovizijoje“ buvo kaip aktyvios atostogos, kupinos įtemptų repeticijų, darbo ir linksmų akimirkų bendraujant, taip pat tai buvo puiki galimybė geriau susipažinti su „Eurovizijos“ scena, techniniais koncerto rengimo ypatumais. Iš Austrijos namo parsivežiau didelį bagažą.

Eurovizija 2015. Viena (Austrija), finalas

– Praėjusių metų „Eurovizija“ buvo atšaukta dėl pandemijos ir karantino. Ką šis tau davė ir ką atėmė, kaip paveikė tavo emocinę būseną? Daugelis atlikėjų nuogąstavo dėl sustojusių darbų, bet tau pavyksta išlikti ganėtinai matomam, pavyzdžiui, projekte „Šok su žvaigžde“, dabar – „Pabandom iš naujo“.

– Buvo ir valstybinių švenčių, ir televizijos projektų, pasirodymų. Darbo buvo, tik gal ne tiek, kiek norėčiau. Tenka save perkurti kaip atlikėją, kaip scenos žmogų. Ne tik dainuoju, bet ir įgarsinu reklamas, animacinius filmukus. Taigi tokia veikla galbūt nėra tokia matoma, kaip pasirodymai televizijoje ar koncertai skirtinguose miestuose, bet darbo turėjau.

O, kalbant apie emocinę būklę, daug kas priklauso nuo nusiteikimo. Negalėčiau teigti, kad buvau tas vienintelis, kuris neliūdėjo, – buvo ir kiek depresyvių akimirkų. Ir manau, kad jų buvo ir bus nepriklausomai nuo karantino.

Kaip ir minėjau, reikia mokėti save perkurti ir įjungti kitus variklius – knygų skaitymo, savęs lavinimo, tobulinimo variklius. Juk galima, pavyzdžiui, paimti gitarą į rankas. Prieš pirmąjį karantiną buvau praktiškai žalias šioje srityje, o per du karantinus visai neblogai pramokau groti – manau, kad ateityje galėsiu sau akompanuoti per koncertus, tai yra tik privalumas.

Be to, mėgstu serialus, filmus, tad man, kaip mėgstančiam pagulėti ant sofutės, tai irgi labai pasiteisino. Gelbsti ir aktyvi veikla – leidausi į žygius, kelionę po sostinę čia pažymėtais takais. Taigi ir visame šiame vajuje radau teigiamų dalykų, o labiausiai man padėjo fiziškai ir psichologiškai aktyvios veiklos.

Mano manymu, santykiai su kitu pirmiausia yra darbas su savimi, savo norais ir gyvenimo būdu.

– Per karantiną suradai širdies draugę, modelį Brigitą Margenytę. Kaip susipažinote? Juk rodos, visi leidome laiką namuose... Modernios technologijos?

– Viskas įmanoma. Manau, kad kai esame atsiriboję vienas nuo kito, jaučiasi, kad reikia meilės ir artumo.

– Galbūt karantinas santykiams kaip tik išėjo į naudą – juk sustojus darbams galime daugiau laiko skirti vienas kitam...

– Žinoma, žmonėms atsirado daugiau laiko, kurį galima skirti vienas kitam, o taip pat ir atsisukti į save – savišvietai, savęs tobulinimui, susitaikymui, pažinimui...

– Sakoma, kad santykiai yra darbas. Pritartum? Viena vertus, rodos, kas nori dirbti darbe ir dar po darbo su antrąja puse.

– Manau, kad santykiai yra darbas, tačiau jei santykiai geri, turi būti palyginti lengva. Vis tik santykiuose turi turėti draugą, geriausią draugą. Su kuriuo juokiesi, tyli, su kuriuo sieja bendri interesai, veiklos.

Nesu santykių ekspertas, tačiau manau, kad, pasibaigus rožinių akinių etapui, visoms poroms reikia kažkiek padirbėti, įdėti daugiau pastangų, daugiau rūpinimosi kitu, mokėti į šalį padėti savo ego. Vis tik, mano manymu, santykiai su kitu pirmiausia yra darbas su savimi, savo norais ir gyvenimo būdu.

Man greitai bus 34-eri ir pats pastebiu, kad su laiku man kartais darosi sunkiau prisitaikyti, taigi tai taip pat reikalauja darbo su savimi. O beje, karantinas mus spraudžia į tam tikrą psichoterapinę būseną, kurioje mes turime daugiau laiko padirbėti su savimi.

Dėmesys – smagu, bet tai yra šalutinis produktas, jo gauni už tai, kad myli tai, ką darai.

– Ar pavadintum save romantiku? Kas tau yra geriausias laikas su antra puse – vakarienė žvakių šviesoje, geras filmas, atviras pokalbis ar pan.?

– Man labai patinka kalbėtis, apskritai pokalbiai (įdomūs, intelektualūs, o kartais smagūs, netgi paremti blevyzgomis) man yra vienas svarbiausių dalykų. Ir tai taip pat yra romantika. Labai seksualu, kai žmonės gali ilgai, atvirai ir apie viską kalbėtis, šnekučiuotis, plepėti. Daug romantikos matau ir bendrose veiklose, interesuose, nesvarbu, ar tai knygos, ar sportas, ar menas, ar kinas...

– Kaip manai, esi šeimos žmogus? Galbūt jau esi pasiruošęs ir vaikams? Panašu, kad su brolio dukromis labai gerai sutari ir moki bendrauti...

– Kaip jaučiuosi šeimoje, geriau galėčiau pasakyti, jei pats būčiau sukūręs šeimą ir turėčiau vaikų. Ar aš noriu šeimos? Taip, mes taip esame sutverti – taip veikia mūsų galvos ir mūsų kūnai, mūsų hormonai.

Ar šeima man vertybė? Žinoma, labai didelė. Tiesiog likimas kol kas klostosi taip, kad savo šeimos neturiu, bet tikiuosi, kad likimas pasisuks man sėkminga linkme.

Su vaikais bendrauti taip pat moku, gerai su jais sutariu ir man tai labai patinka. Esu rūpestingas šeimininkas savo šunytei. Galbūt taip pasimato tas mano noras rūpintis, tėviški hormonai. Tačiau vaikai – ne vaikų žaidimai, vien norėti kartais neužtenka, svarbu suvokti, ką leidžia tavo finansinės galimybės, sukurtas namų ūkis, galų gale santykis su tavo žmogumi.

Karantinas mus spraudžia į tam tikrą psichoterapinę būseną, kurioje mes turime daugiau laiko padirbėti su savimi.

– Kaip pats minėjai, o ir tavo socialiniai tinklai liudija, laiką leidi aktyviai, nuo rudens maudaisi Vilnelėje ar kituose vandens telkiniuose, dažnai eini pasivaikščioti. Visada buvai toks aktyvus ar toks laisvalaikio veiklų pasirinkimas atėjo su branda, su karantinu..?

– Maudynės šaltame vandenyje atėjo su Eskedar. (Juokiasi.) Žiemą gan dažnai persišaldydavau, tad pagalvojau, kad būtų smagu pradėti grūdintis. Su kolege ketinome maudytis ežeruose, bet, „Šok su žvaigžde“ repeticijose prasitarus apie tai projekte dalyvavusiai Eskedar, ši pasiūlė kartu važiuoti maudytis Vilnelėje, ji tą jau kurį laiką darė su Vilnelės pankais. Taip ir nutiko, kad nuo spalio maudausi šaltame vandenyje.

O žygiavimas – mano kraujyje, seniai tuo užsiimu ir žygiuoju visur, kur tik įmanoma. Jei tik išvykstu į turistinę kelionę į Madeirą, Tailandą ar Ispaniją, daug vaikštau, nebijau ilgų distancijų, einu į kalnus ar atrandu žalius gamtos kampelius. Toks mano hobis, dar vienas sportas ir aktyvi veikla.

– Vasarą nužygiavai 300 km per Lietuvą, o ankstesniais metais nuėjai dalį Šv. Jokūbo kelio (Camino de Santiago) Ispanijoje. Tokie žygiai – didesnis išbandymas fiziškai ar emociškai? Kas dedasi galvoje, susidėlioja mintys į kažkokius vidinius stalčiukus?

– Fizinėms jėgoms tai tikras išbandymas, o psichologiškai tai – savotiška sanatorija. Visiška sanatorija. Žinoma, pvz., eidamas Jokūbo keliu buvau kiek apsigavęs – tądien nuėjau apie 40 km ir paaiškėjo, kad teks nueiti dar 12 km. Iš pradžių tie kilometrai atrodė neįveikiami, bet juos įveikiau.

Psichologiškai tikrai nebuvo lengva, kažkuriuo metu atrodė, kad nebegaliu, tačiau, pasirodo, žmogaus kūnas gali daug. Ir esant 20 laipsnių šalčiui maudytis šaltame vandenyje gali, žygiuoti ilgus atstumus ir t. t. Suveikia vadinamasis mind over body efektas, kai protas nugali kūną.

– Kokie tavo namai? Atrodo, kad turėtum gyventi kažkur arčiau gamtos.

– Jau ketverius metus gyvenu savo jaukiame bute Vilniuje, Senamiestyje. Miestą myliu – esu vilnietis iki pašaknų, sostinėje gimęs ir augęs. Kai gyveni mieste, ypač kone jo širdyje, gamta yra geras kontrastas, ypač atsikandus to šurmulio. Esu miestietis, mylintis gamtą, nors kartais gali pabosti ir miestas, ir gamta.

Beje, turiu bičiulių, gyvenančių užmiestyje, turiu kaimą Širvintų rajone. Taigi esu ir karvę melžęs, ir ožką. Esu miestietis su kaimo prieskoniu gerąja prasme. Taigi neneigiu, kad vieną dieną gali nutikti taip, kad iš miesto pabėgsiu ir apsigyvensiu arčiau gamtos, miško.

Reikia mokėti save perkurti ir įjungti kitus variklius.

– Esi žmogus, kuriam svarbu turėti kokybišką daiktą, naujausio modelio telefoną, ar vis tik labiau esi patirčių ir įspūdžių kolekcininkas?

– Su geru, kokybišku telefonu tas patirtis rinkti smagiau. (Juokiasi.) Man patinka technika, patinka turėti gerą kokybišką daiktą, bet ne tai, kas kažkam kitam atrodo svarbu ar laikoma tam tikru prestižo reikalu.

Žinoma, patirtys ir įspūdžiai man yra svarbu, juos saugau ne tik savo smegenų kloduose, bet ir savo nešiojamajame kompiuteryje. Tačiau būtent patirtys ir yra mano tikslas, siekiamybė.

– Atlikėjai linkę kartoti, kad be publikos jie yra niekas, kūryba turi būti išgirsta, toks jos tikslas. Kaip manai, kiek reikia pataikauti publikos skoniui, kad būtum išgirstas?

– Nežinau, galbūt kartais net ir pats atlikėjas nepajaučia, kaip nesąmoningai kažkiek pataikauja. Vis tik manau, kad atlikėjas turi išlikti teisus prieš save, ypač mylintis savo darbą, o ne tik siekiantis dėmesio. Dėmesys – smagu, bet tai yra šalutinis produktas, jo gauni už tai, kad myli tai, ką darai.

Jei būsi tikras prieš save, ir pats būsi patenkintas savo darbu, ir klausytojai liks ištikimi. Ir čia ne tik apie muziką kalbant, bet ir apskritai apie kūrybinius procesus, visa kita gyvenime. Gali pasimylėti su mylimu žmogumi arba gali save švaistyti į kairę ir į dešinę, bet tokiu atveju to tikrojo malonumo taip ir nepatirti.

– Buvo laikotarpių gyvenime, kai jautėtės švaistantis save į kairę ir į dešinę?

– Manau, kad buvo laikų, kai leidau sau pabūti save švaistančiam, neatsakingam gyvenime. Ir jei galėčiau atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau. Esu laimingas, kad leidau sau pabūti visokiam. Dabar – kitoks gyvenimo etapas, kai esu tam tikroje brandoje, kitokioje gyvenimo situacijoje...

Dokumentinis filmas „Šį kartą. Eurovizija 2015“