Veidai

2021.01.17 07:00

Tik LRT.lt. „Černobylio“ režisieriui Johanui Renckui Lietuvą primena ir čia gimęs sūnus

Ramūnas Zilnys, LRT.lt2021.01.17 07:00

LRT TELEVIZIJA praėjusį sekmadienį pradėjo rodyti didelio susidomėjimo visame pasaulyje sulaukusį televizijos miniserialą „Černobylis“. Šį sekmadienį 21 valandą bus rodoma antra serija.

Apie atominės elektrinės katastrofą pasakojantis televizijos HBO miniserialas nufilmuotas Ukrainoje ir Lietuvoje.

Prieš pusantrų metų pristatyto serialo režisierius Johanas Renckas davė išskirtinį interviu LRT.lt ir jame papasakojo, kad Lietuva jam pasirodė labai graži šalis, o joje per devynis mėnesius ne tik dirbo, bet ir spėjo pasimėgauti laisvalaikiu.

54-erių švedas J. Renckas – itin įdomi asmenybė. Stokholmo ekonomikos mokykloje verslo studijas baigęs vyras pirmiausia išgarsėjo kaip popmuzikos žvaigždė.

Pasivadinęs slapyvardžiu Stakka Bo, 1993-iaisiais jis įrašė hitą „Here We Go“, kuris sulaukė didelio populiarumo visoje Europoje, vėliau – dar keletą įvairių žanrų muzikos albumų, tačiau šiame tūkstantmetyje susitelkė į kitą aistrą – režisūrą.

Johaną Rencką išgarsinęs hitas „Here We Go“:

Jis sukūrė dešimtis reklamos ir muzikinių klipų garsioms pasaulio įmonėms ir muzikos atlikėjams – nuo Robbie Williamso iki Madonnos. Beje, J. Renckas sukūrė ir du paskutinius prieš penkerius metus mirusio legendinio britų dainininko Davido Bowie klipus – „Blackstar“ ir „Lazarus“.

2008-aisiais J. Renckas režisavo pirmą ilgametražį savo filmą „Downloading Nancy“, vėliau – ne vieno populiaraus serialo (tarp jų – „Bręstantis blogis“ ir „Vaikštantys numirėliai“) seriją.

Tamsią nuotaiką puikiai kurti mokančiam švedui buvo siūloma režisuoti ir kultinio serialo „Sostų karai“ seriją, tačiau jis atsisakė.

Visame pasaulyje J. Rencką išgarsino būtent „Černobylis“ – „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ statulėlėmis apdovanotas pasakojimas apie atominės elektrinės tragediją, kurio didelė dalis nufilmuota Lietuvoje.

Su šia šalimi, kaip interviu LRT.lt pasakojo režisierius, susiję ne tik malonūs prisiminimai apie darbą, bet ir svarbus asmeninio gyvenimo įvykis.

Pirmą sykį Lietuvoje apsilankiau tik dėl „Černobylio“.

Su žmona mados ir gyvenimo būdo tinklaraštininke Elin J. Renckas augina keturis vaikus. Ketvirtasis gimė Lietuvoje, filmuojant „Černobylį“.

Niujorke gyvenantis švedas LRT.lt papasakojo apie Lietuvoje praleistą laiką, muziką, požiūrį į atominę energetiką ir tėvystę.

– Ar daug žinojote apie Lietuvą, prieš atvykdamas čia filmuoti?

– Tiesą sakant, labai nedaug. Aš iš Švedijos, tad užaugau santykinai visai netoli nuo jūsų. Bet jei kalbame apie Baltijos šalis, tikriausiai švedai daugiausia žino apie Estiją. Mat į Švediją karo metais emigravo nemažai estų, turiu daug draugų, kurių šaknys – Estijoje.

Su Lietuva – kiek kitaip. Tad pirmą sykį Lietuvoje apsilankiau tik dėl „Černobylio“.

– Koks buvo pirmasis įspūdis?

– Buvau taip susitelkęs į serialo reikalus, kad pirmąsyk atvykęs net neturėjau laiko dairytis, kas aplink. Sakau nuoširdžiai, nors gal ir skamba nelabai mandagiai. (Juokiasi.)

Visą dėmesį buvau sutelkęs į tai, ką galėčiau nufilmuoti – lokacijas ir taip toliau. Toks buvo pirmas įspūdis – ką būtent galime panaudoti serialui?

Tas pirmasis įspūdis buvo geras – viskas puiku, visko pakanka, filmavimui vieta tinka.

Bet Lietuvoje su šeima iš viso praleidau beveik devynis mėnesius, tad pamažu pradėjau pastebėti ir kitus dalykus. Kai jau viskas buvo sustyguota dėl filmavimų, kai prasidėjo darbas, pradėjome atrasti kitus gyvenimo Vilniuje aspektus.

Iš pradžių tai buvo žiema – tamsu, pilka, niūru, beveik taip pat kaip Švedijoje. Bet tada atėjo pavasaris ir pradėjome daugiau tyrinėti apylinkes.

Vilnius – nuostabiai gražus miestas. Tiek daug visko vyksta. Man atrodo, nesu buvęs kitame mieste, kuriame kasdien kas nors įdomaus vyksta – koks nors koncertas po atviru dangumi, renginys, koks nors fejerverkų šou.

Parkai visiškai nuostabūs. Sėsdavome į mašiną, važiuodavome į užmiestį ir maudydavomės ežeruose. Buvome ir prie jūros. Labai graži šalis.

– Ar turėjote kokių stereotipų, kurie sugriuvo apsilankius? Vis dar pasitaiko žmonių, kurie mano, kad šalis – posovietinėje erdvėje, todėl joje turi būti niūru.

– Aš iš Švedijos, mūsų istorija – kitokia, bet manau, kad aštuntasis dešimtmetis mūsų šalyse buvo šiek tiek panašus. Mus valdė socialdemokratai, turėjome vieną maisto parduotuvių tinklą, dvi rūšis sausų pusryčių ir dvi rūšis duonos, du nacionalinius televizijos kanalus. Tad galbūt užaugome panašiomis aplinkybėmis.

Buvo įdomu – mes ieškojome su Sovietų Sąjunga susijusių pastatų, vietų. Ir to, ko mes ieškojome, Lietuvos žmonės labai nenorėjo.

Esu aplankęs kone visas buvusias Sovietų Sąjungos šalis ir, žinoma, vis dar galima pamatyti sovietinės eros palikimą – architektūroje ir taip toliau. Bet taip pat ir kultūroje, mentalitete.

Buvo įdomu – mes ieškojome su Sovietų Sąjunga susijusių pastatų, vietų. Ir to, ko mes ieškojome, Lietuvos žmonės labai nenorėjo. Mes sakydavome – o, koks puikus pastatas, o vietiniai žmonės sakydavo, kad jiems labai nepatinka.

Buvo akivaizdu, kad ir po trisdešimties metų išlieka troškimas išsilaisvinti nuo visko, kas susiję su sovietų era. Ir tai visiškai suprantama.

Tad įdomu – mes ieškojome visų tų vietų, senų pastatų, objektų, rekvizito, o lietuviai suko nuo tų dalykų nosį.

– Ar išmokote šiek tiek lietuviškai?

– Žinoma, išmokau visas „labas“ formas, išmokau „ačiū“, turbūt jį išmokau pirmiausia. Mokėjau kur kas daugiau žodžių, taip pat ir nelabai gerų, dėl įvairių priežasčių. (Juokiasi.) Bet prabėgo jau beveik dveji metai, tad tie žodžiai išsibarstė.

Tačiau mūsų vaikai, kurie Vilniuje lankė mokyklą, moka kur kas daugiau. Jų protai labiau pritaikyti mokytis ir įsiminti. Jie vis dar prisimena nemažai žodžių, ir mes norime, kad prisimintų.

Jie Lietuvoje praleido nemažą savo gyvenimo dalį ir vis dar kalba apie tai, kaip norėtų vėl aplankyti Vilnių. Tai visiškai suprantama ir mes būtinai tai padarysime, kad jie galėtų prisiminti tuos jūsų sostinėje praleistus mėnesius.

– Jūsų sūnus 2018-ųjų vasarą gimė Lietuvoje, juk taip? Ar žmonai nebuvo neramu gimdyti svetimoje šalyje?

– Nebuvo dėl to didelių abejonių. Žinoma, pasidomėjome situacija, kaip viskas bus. Nemanėme, kad atsidursime blogose rankose. Bet vaiko gimimas – didelis įvykis. Visi mūsų vaikai gimė skirtingose šalyse.

Mes labai džiaugiamės, kad mūsų sūnus gimė Lietuvoje. Manome, kad ką gali žinoti, gal jis turi ateitį Lietuvos politikoje. Jis gimė jūsų šalyje, tad galbūt ateityje galės gauti Lietuvos pilietybę.

– Ką patartumėte draugams, kurie sumanytų aplankyti Lietuvą?

– Turiu bičiulį, kuris šiuo metu lankosi Lietuvoje, filmuoja Švedijos televizijos serialą. Tiesą sakant, tai geriausias mano draugas, nuo vaikystės. Daug kalbėjomės prieš jo kelionę. Jį domino viskas – kur gyventi, ką veikti, kaip viskas atrodo.

Vilnius – labai gražus ir gyvybingas miestas, ypač – vasarą. Netrūksta puikių restoranų ar vietų, kurias galima apžiūrėti. Patariau apsigyventi senamiestyje, nes ten gražu ir viskas arti.

Lietuva mums nėra egzotika. Gyvenimas labai primena švedišką.

Bet iš esmės Lietuva nelabai skiriasi nuo Švedijos – beveik toks pat klimatas. Kiek žmonių gyvena Vilniuje? Apie pusę milijono? Tai panašu į Geteborgą Švedijoje. Lietuva mums nėra egzotika. Gyvenimas labai primena švedišką.

Pasakiau, kad svarbu ne tik Vilniuje pabūti, bet ir apžiūrėti apylinkes. Man labai patiko Kaunas. Gražus miestas, ne toks sutvarkytas kaip Vilnius, bet su aiškia istorija. Buvo įdomu pamatyti kažką ne Vilniuje.

– Filmuojant turėjote progų susitikti ir su bičiuliais iš Švedijos. Pasakojama, kad ėjote į švedų dainininkės Fever Ray koncertą Vilniuje.

– Žinoma. Fever Ray yra sena mano bičiulė, ne kartą dirbome kartu. Nuėjau į koncertą, susitikome, buvo smagu.

Prieš pandemiją Vilniuje vyko labai daug įdomių koncertų. Tikrai buvo smagu netikėtai vėl sutikti draugę.

– Po „Černobylio“ Vilnių pradėjo lankyti turistai, norintys apžiūrėti vietas, kur šis serialas nufilmuotas. Ką jūs apie tai manote?

– Manau, puiku, bet Lietuva buvo svarbi šalis filmų kūrėjams ir iki „Černobylio“. Jūsų šalyje daug visko filmuojama, labai patogios sąlygos, puikios vietinės komandos, šaunūs žmonės. Bet, žinoma, kieta, kai taip nutinka, kad žmonės taip susidomi serialu.

Juk prieš „Černobyliui“ pasirodant žinojau, kad tai bus geras serialas, bet neabejojau, kad niekas jo nežiūrės.

Televizija HBO kuria milžiniško dėmesio sulaukiančius serialus, tokius kaip „Sostų karai“, ir mažesnius, specifinius serialus, nes tai dalis jų veiklos. Maniau, kad „Černobylis“ bus pastarasis variantas – niekas nežiūrės.

Todėl pritrenkė, kad serialas tapo toks populiarus. Niekada tokių dalykų nežinai iš anksto. Ir žinoti – ne mano darbas. Kai baigiu serialą, palieku jį ir tegul jis gyvena savo gyvenimą.

– Ir daugiau nebežiūrite? Kada pastarąjį sykį matėte „Černobylį“?

– Kai baigėme montuoti. Žinote, kai rodėme serialą festivaliuose, pamačiau porą serijų, bet šiaip, kai baigiu serialą montuoti, jau būnu jį matęs gal 600 kartų, tad daugiau tikrai nebežiūriu. Be to, kai ką nors baigi, nori eiti į priekį ir viską palikti už nugaros.

Nerimaučiau, kad pažiūrėjęs iš naujo pagalvočiau, kad kažkas nepatinka. Padarai geriausiai, kaip gali, ir palieki, eini prie kito projekto, panaudoji sukauptą patirtį ir tikiesi, kad padarysi dar geriau.

– Ar seriale yra scenų, kurios jums pačiam kelia šiurpą?

– Ne, taip nebūna. Esi visiškai įsijautęs ir stengiesi sukurti kažką, ką pats jauti, ir tikiesi, kad kiti tai pajus. „Černobylis“ nuo pradžios iki pabaigos pareikalavo dvejų metų darbo. Tad esi taip įsigilinęs į visus aspektus ir smulkmenas, kad ir tai, kaip atrodo gaisrininkų kaukės, kad emocijoms nelieka laiko.

Filmų kūrėjai stengiasi atkurti realybę, tad norisi kiekvieną detalę perteikti idealiai. Bet žmogiški jausmai, kuriuos pajunti, skaitydamas scenarijų, yra tikri, todėl norisi juos išsaugoti ir kuriant.

Jausmai – labai svarbu, bet galvoji, kaip jausis kiti žmonės, žiūrėdami serialą. Todėl pats grynų emocijų filmuodamas nejauti.

Gal vieną dieną, po dešimties metų, peržiūrėsiu serialą su vaikais. Ir bus įdomu, ką pajusiu. Tikiuosi, iki tol daug ką būsiu pamiršęs.

Bet tai ilgas ir vingiuotas kelias, kuriant tokį serialą. Niekada nebūsiu tas žmogus, kuris pirmą sykį žiūri šį serialą. Aš jau per giliai į jį pasinėręs.

– Jums buvo devyniolika, kai sprogo Černobylio elektrinė. Ar pamenate, kaip apie tai sužinojote?

– Kai ką prisimenu, bet miglotai. Įdomu tai, kad turiu prastą atmintį. Mano artimieji žino – neprisimenu nieko iš tolimesnės praeities. Turbūt tokia mano asmenybė – gyvenu „dabar ir čia“. Niekada nesiknaisioju po praeitį.

Pamenu, kad tai įvyko, kad Švedijoje buvo daug apie tą avariją kalbama. Keleriais metais anksčiau Švedijoje vyko referendumas dėl atominės energetikos, tad tema buvo aktuali. Kai sprogo elektrinė, apie tai Švedijoje rašė visi laikraščiai. Žmonės nerimavo dėl spinduliuotės, turiu draugų, kurie su vaikais dėl šito net išvyko iš Švedijos.

Bet tai – ir viskas. Daugiau beveik nieko nepamenu. Na, pamenu, kad kažką kalbėjausi su draugais. Tai, kad mažai ką gyvenime prisimenu, yra ir gerai, ir blogai. Gal gerai, nes į serialo kūrimą žengiau visiškai be bagažo ir galėjau suprasti, kaip mažai žinau apie šią tragediją.

Tai buvo labai įdomi kelionė – pats pradėjau gilintis, skaityti knygas, stengtis geriau suprasti. Gerai, kad nesirėmiau jokiais ankstesniais įspūdžiais, kurie vis tiek nebūtų svarbūs. Nes svarbu ne tai, ką aš galvojau Švedijoje, o tai, ką jautė žmonės ten, kur įvyko nelaimė.

– Praėjusią vasarą apsilankėte Černobylio katastrofos zonoje. Kokį įspūdį jums tai padarė?

– Turėjau ten nuvykti filmavimų metu, nes kelias savaites „Černobylį“ filmavome ir Ukrainoje. Turėjome vieną laisvą dieną ir ketinau nuvykti. Bet ta vasara buvo labai karšta, gal karščiausia per šimtmetį. Tą rytą, kai turėjau vykti, man paskambino ir pasakė – negalima, visur aplink Černobylį įsiplieskė gaisrai. Labai nusiminiau.

Bet šią vasarą vėl pakvietė atvykti ir nuvykau. Žinoma, buvo labai įdomu. Patyriau ir pamačiau tai, ką rodome seriale. Tai tikrai įspūdinga. Bet neslėpsiu, būtų buvę kur kas geriau, jei būčiau apsilankęs filmuojant serialą.

Anksčiau buvau didesnis atominės energetikos entuziastas.

Nes tuo metu buvau labai įsijautęs į serialą, perskaičiau kiekvieną puslapį, peržiūrėjau kiekvieną nuotrauką iš Černobylio. Tad atvykti vėliau buvo svarbi patirtis, bet būtų buvusi dar svarbesnė pora metų anksčiau. Tad dėl to truputį liūdna.

Pamenu, kaip vaikščiojau po Pripetę (evakuotą miestą vaiduoklį greta Černobylio elektrinės – Red.), buvo graži vasaros diena, saulė švietė. Tai buvo siurrealu, kaip Tarkovskio filme. Jaučiausi kaip sapne, bet mažiau galvojau apie visą siaubą, aukas ir viską, kas ten įvyko. Sunku tai paaiškinti. Džiaugiuosi, kad nukeliavau ten, bet būtų buvę geriau, jei tai būtų įvykę anksčiau.

– „Černobylis“ – apie atominės elektrinės katastrofą. Ar jūs – atominės energetikos skeptikas?

– Ir taip, ir ne. Bėda ta, kad apskritai nėra išties gerų energijos gamybos būdų. Galime kalbėti apie vėjo ir saulės energiją, bet tai, deja, nėra labai efektyvu. Technologijų amžiuje taip būtų sunku patenkinti mūsų poreikius.

Kita vertus, yra iškastinis kuras, kuris teršia gamtą.

Anksčiau buvau didesnis atominės energetikos entuziastas. Tikiu, kad ji gali būti labai saugi. Ir kad tikimybė, jog kas nors nutiks, yra nedidelė. Tačiau daug galvoju apie branduolines atliekas. Žinau, kad Vakarų Švedijoje, kalnuose, yra tų atliekų saugykla. Tos atliekos pavojingos dešimtis tūkstančių metų. Negali būti tikras, kad įkiši jas į duobę ir žmonės po keturiasdešimties tūkstančių metų žinos, kas tai yra. Arba kad nesudrebės žemė ir tos atliekos nepasipils.

Man atrodo keista, kai žmonės mano, kad gali įkasti giliai į žemę ir sakyti – tai gerai, susitvarkėm šimtui metų. O po penkiasdešimties tūkstančių metų kaip bus?

Tad į tai žiūriu skeptiškai. Kalbama apie atominės energetikos rūšis, kurios gali dar labiau teršti aplinką. Nežinau, norėčiau galvoti, kad mūsų langai anksčiau ar vėliau bus saulės elementai, kurie gamins energiją, ir to pakaks, galėsime nebeteršti gamtos.

– Po „Černobylio“ sėkmės JAV žiniasklaidoje pasigirdo svarstymų – pusiau juokais, bet gal galima sukurti „Černobylį 2“, detaliau pasakojant kitas su šia tragedija susijusias istorijas. Ar teko tai girdėti?

– Ne, nieko. Neįsivaizduoju, kaip tai būtų galima padaryti. Tai viena istorija, nuo A iki Ž. Įvykis, kas po to vyko ir dėl ko tai nutiko. Nežinau, ką dar galima papasakoti.

Manau, rimtai apie tai niekas nekalbėjo, Na, mes su filmo scenaristu ir prodiuseriu Craigu Mazinu juokavome apie tai, pripažįstu, bet jokio rimto plano nebuvo.

– Serialo atmosfera – niūri, o kokia nuotaika buvo filmavimo aikštelėje?

– Puiki. Svarbu gerai leisti laiką filmuojant. Tai labai sunkus, ištvermės ir kantrybės reikalaujantis darbas. Jį dirba daug žmonių, norisi, kad jie į darbą eitų su džiaugsmu ir aistra.

Dirbdami visi tapome kaip viena šeima – filmavome ilgiau nei šimtą dienų. Kiekvieną dieną jausmas buvo toks, lyg ateitum į šeimos pietus.

Temos rimtumui nė kiek nekenkia, kad už kadro mes linksminamės. Niūri tema nereiškia, kad filmavimo aikštelėje turiu vaikščioti susikrimtęs.

Mano viduje – daug tamsos, ir lengvai galiu įsijausti į niūriąją reikalo pusę, bet aš mėgstu savo darbą ir man jis smagus.

Dirbdami visi tapome kaip viena šeima – filmavome ilgiau nei šimtą dienų. Kiekvieną dieną jausmas buvo toks, lyg ateitum į šeimos pietus.

Iš šio darbo išsinešiau milijonus gerų prisiminimų – kaip viskas buvo sklandu, kokia gera komanda susirinko, kaip man pasisekė būti su visais tais žmonėmis ir visa tai patirti. Tai prisiminimai, kurių nepamiršiu visa gyvenimą. Ir nors turiu prastą atmintį, šito tikrai nepamiršiu. Laukiu, kada galėsiu vėl atvykti į Vilnių. Ir vėl visi susitiksime.

– Tikrai planuojate tai padaryti?

– Taip, daug apie tai kalbėjomės. Jane Featherstone, mūsų serialo prodiuserė iš Didžiosios Britanijos, ir Craigas, mes nuolat kalbame – turime sugrįžti į Vilnių ir surengti vakarėlį, serialo peržiūrą. Manau, taip ir padarysime, nes visi, kurie su prie šio serialo dirbo, patyrė labai gerų įspūdžių.

Tai buvo labai gražus metas ir puiki patirtis.

– Neseniai skaičiau interviu su viena garsia aktore, kur ji teisingai paakino – kino pasaulyje dirbančių moterų dažnai klausiama, kaip jos suderina motinystę ir karjerą, bet niekas to neklausia vyrų. Todėl paklausiu jūsų, turinčio keturis vaikus, – kaip jums sekasi tai suderinti?

– Tai labai geras ir labai svarbus klausimas. Aš visada buvau labai susitelkęs į darbą, labiau nei į bet ką kita. Už tai sumokėjau didelę kainą. Esu susituokęs trečią kartą.

Sugrioviau santykius su žmonomis, su aplinkiniais vien dėl savo egoistiško požiūrio į darbą. Bet kai sutikau savo žmoną ir sukūrėme šeimą, viskas pasikeitė.

Dabar nieko nėra svarbiau už šeimą. Mėgstu savo darbą ir tikrai ne mažiau nei anksčiau. Bet man vis svarbiau suderinti abu dalykus.

Todėl stengiuosi dirbti kuo mažiau. Man svarbu kuo daugiau laiko leisti su šeima. Praeityje dirbdavau 24 valandas per parą, bet dabar dirbu protrūkiais. Tai yra pasineriu į projektą, atlieku jį, o tada metus nedirbu. Dabar ilgiau nei metus nesu dirbęs. Na, skaitau scenarijus, planuoju, bet nieko nefilmuoju, nes būtent filmavimo ir pasirengimo jam procesas atima laiką.

Namie turiu biurą, stengiuosi dirbti iš namų. Kai vaikai išeina į mokyklą, dirbu, kai ketvirtą popiet jie grįžta, nustoju dirbti. Leidžiu laiką su šeima, gaminu maistą vaikams, išmaudome juos, pamigdome, tada pagaminu vakarienę žmonai, tada žiūrime filmą ar kalbamės.

Bet taip, suderinti nelengva. Viskas priklauso nuo prioritetų. Ir štai ką pasakysiu: kai atsirado šeima, tapau geresnis ir savo darbe. Nes nebesiimu darbų, kurie yra mažos reikšmės. Darau tik tai, kas svarbu.

Nustojau kurti visokias nesąmones, kurias kūriau, nes turėjau laiko, o ne todėl, kad labai norėjau. Dabar esu kur kas labiau susitelkęs į darbą ir į šeimą.

Po trijų mėnesių pradėsiu filmuoti filmą Niujorke. Tikiu, kad tai bus nuostabu. Bet pagrindinė sąlyga buvo filmuoti Niujorke, nes ten turiu namus. Noriu dirbti šalia namų, noriu vakare susitikti su šeima. Vyrams lygiai taip pat svarbu rūpintis šeima, kaip ir moterims.

– Esate padaręs sėkmingą dainininko karjerą, tačiau paskui nuo jos atsitraukėte. Ar jaučiate, kad su šia jūsų veikla – tikrai viskas baigta?

– Jei nori būti geras muzikantas, tam reikia skirti tiek pat laiko ir energijos, kiek aš skiriu, stengdamasis gerai kurti filmus. Tai negali būti tik pomėgis.

Aš myliu muziką, gal net labiau nei kiną, bet supratau, kad nesu toks talentingas, kaip norėčiau. Troškau būti puikus dainų kūrėjas. Galiu parašyti gerą dainą, kai kurie mano kūriniai man pačiam patinka. Bet parašyti gerą dainą man nėra taip lengva, kaip norėčiau. Kurdamas muziką, pasinėriau ir į klipų, filmų kūrimą, tad reikėjo rinktis.

Bet nėra taip, kad viskas tikrai baigta. Kartais įrašau dainų su kitais atlikėjais. Pernai įrašiau dvi dainas – vieną su švedų dainininke Eva Dahlgren, kitą – su į „Depeche Mode“ panašiais švedais „Mobile Home“, ta daina bus išleista kovo mėnesį.

Johano Rencko-Stakka Bo daina „Mute“:

Vis dar kartais žaidžiu su muzika. Mano galvoje sukasi daug minčių, ką dar norėčiau kada nors gyvenime padaryti: parašyti knygą, režisuoti teatro spektaklį. Bet tame sąraše tikrai yra noras įrašyti dar bent vieną albumą. Pamatysime, kaip bus.

– Taip pat esate režisavęs daugybę puikių vaizdo klipų, tarp jų – du paskutinius dainininko Davido Bowie, pasirodžiusius prieš jo mirtį. Ar su tokiais darbais – irgi baigta?

– Su muzikiniais klipais tikriausiai man nebeliko ką veikti. Laikai, kai pradėjau juos kurti, buvo įspūdingi – daugelis dalykų klipuose dar nebuvo išbandyti. Vis dar buvo ką atrasti.

O dabar, sakau nuoširdžiai, beveik viskas klipuose jau parodyta. Taip, kaip ir visos popdainos jau turbūt parašytos. Tad sunku pajusti polėkį ir įkvėpimą.

Bet išties pajuntu azartą, kai išgirstu kokią mažai žinomą grupę, ir pagalvoju, kad ji – suknistai gera. Tada užsidegu – reikia sukurti jai klipą. Taip per pastaruosius kelerius metus nutiko porą sykių – pats parašiau toms grupėms, sakau, pabandom. Deja, nepavyko, nes buvo sunku suderinti laiką.

J. Rencko režisuotas D. Bowie klipas „Blackstar“:

Žinote, yra lengviau save motyvuoti, kai kuri tokį dalyką kaip „Černobylis“, tai darbai, iš kurių gyvenu. Kur kas sudėtingiau būtų paaiškinti šeimai – žinote, aš išvažiuoju porai dienų, nes filmuosime muzikinį klipą. Ir pats pagalvoju – gal geriau pabūsiu namie.

Bet jei pasitaikys tinkamas projektas ir idėja, kuri mane sujaudins, tikrai dar nufilmuosiu kokį klipą. Nes smagu ir įdomu kurti vaizdus muzikai, kaip ir muziką vaizdams. Tad niekada nesakyk „niekada“.

– Gyvename COVID-19 pandemijos metu. Yra sakančiųjų, kad tam tikra prasme tai panašu į „Černobylio“ tragediją – mirtys, nematomas priešas.

– Taip. Kai kūriau „Černobylį“, iš dalies man tai buvo lyg mokslinė fantastika. Nematomas priešas – kitoje planetoje, Sovietų Sąjungoje. Kitame laike – sovietmetis devintajame dešimtmetyje mums Vakaruose yra mažai pažinta teritorija. Kova su nematomu priešu, su mirties žvaigžde, su sovietine propaganda, skleidžiančia melagingą informaciją.

Tad iš dalies tai lyg fantastinė istorija. COVID-19 pandemija irgi turi mokslinės fantastikos elementų. Visi komponentai panašūs – nematomas priešas, sąmokslo teorijos, aiškus pandemijos politizavimas. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Jungtinėse Valstijose – tikrai, ir tai labai didelė problema.

Tikrai galima rasti Černobylio tragedijos ir koronaviruso pandemijos panašumų.

– Koks bus kitas jūsų projektas?

– Kovą Niujorke pradėsime filmuoti filmą „Spaceman Of Bohemia“. Tai filmas pagal puikią rašytojo Jaroslavo Kalfaro knygą, parašytas labai geras scenarijus.

Jis tam tikra prasme yra apie vyrų egoizmą, siekiant savo svajonių, nusispjaunant į visus aplink. Tai mokslinės fantastikos filmas apie tai, kaip astronautas išskrenda netoli Veneros tyrinėti keisto dulkių debesies, o jo žmona lieka Žemėje.

Jis visiškai nesupranta jos, susitelkęs tik į savo darbą. Kai išskrenda į kosmosą, atranda, kad kosminiame laive yra ne vienas – ten yra ir būtybė iš gilios praeities. Jie pradeda bendrauti, ta būtybė mato astronauto bendravimo su žmona ir kitais žmonėmis problemas.

Tai bus gražus, poetiškas, tamsus ir keistas darbas. Unikalus projektas, kokio dar niekas nematė. Ir labai sudėtingas. Ta būtybė, žinoma, kuriama specialiaisiais efektais, reikia vaizduoti nesvarumo būklę ir visa kita, dėl to darbas – labai įdomus.

– Ką manote apie tai, kad „Černobylį“ dabar Lietuvoje gali pamatyti visi norintys?

– Aš labai džiaugiuosi, kad nacionalinė televizija nusprendė parodyti šį serialą. Kiek suprantu, televizijos HBO, kuri sukūrė šį serialą, skvarba jūsų šalyje kol kas nėra labai didelė.

Kadangi serialas filmuotas Lietuvoje, tai, kad dabar jį galės pamatyti visi Lietuvos žiūrovai, – fantastiškos naujienos. Tikiuosi, tie, kurie matysite pirmą kartą, atpažinsite Lietuvos vietas, kuriose filmavome. Tikiu, kad šią istoriją perteikėme tinkamai.