Veidai

2021.01.16 07:56

Kodėl aktorę Aldoną Vilutytę erzino būti „blondine“ ir kodėl jaučiasi savęs nerealizavusi?

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.01.16 07:56

„Iš manęs ėmė interviu apie motinystę ir mano sūnų Motinos dienai ir uždėjo „blondinės“ nuotrauką. Šitų dalykų aš nesuprantu ir atsisakau suprasti“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ apie tamsiąją buvimo „blondine“ pusę prabyla aktorė Aldona Vilutytė. Visgi kiekvienas vaidmuo, pasak jos, suteikia galimybę suprasti ir pateisinti net nepatrauklius personažus, o tai galbūt leido suvokti ir savo tėvus.

Dar jai negimus tėvai buvo žinomi dailininkai, kurių namuose virė Vilniaus bohemos gyvenimas. Dar visai mažutė ji pareiškė, kad nebus menininkė – menininkų šeimoje jau užtenka. O dabar yra garsi Lietuvos aktorė, jos balsas atpažįstamas lyg pusseserės, nes net Šreko Fiona kvatojasi jos balsu. A. Vilutytę kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Tavo visa vaikystė prabėgo Viršuliškėse?

– Ne, ačiū Dievui ir tėvams, kad jie sugalvojo mane tarybiniais laikais išleisti į Salomėjos Nėries mokyklą. Tada man atsivėrė Vilnius, jo grožis ir turbūt pasaulis. Nepritapau aš tame rajone, nei savo kieme. Buvau labiau balta varna.

– O tu tik kieme buvai balta varna ar ir savo šeimoje?

– Šeimoje mes visi baltos varnos. Visi labai savotiški, įdomūs individualistai.

Kur važiuojam? Aldona Vilutytė: žiūriu į jaunus žmones ir pavydžiu jiems drąsos

– Tavo tėvas Mikalojus (Mikas) Vilutis yra pasakęs, kad jei gyventų dar vieną gyvenimą, vėl gyventų Viršuliškėse.

– Aš niekada negyvenčiau Viršuliškėse. Jaučiausi siaubingai nesaugiai savo rajone todėl, kad priešais mano penkiaaukštį blokinį namą buvo lietuvių darželis, šone – rusų mokykla, šalia – rusų darželis. Už tos dviejų darželių teritorijos gyveno mano draugės. Tarybiniai laikai, penkiaaukščiai, tarpuose – bromos. Visur sėdi kažkokios chebros, kažkas vyksta. Į stotelę reikia praeiti pro mokyklą arba pro bromą.

Nepaisant visko aš vis tiek jaučiau begalinę meilę. Tas tų žmonių silpnumas, pažeidžiamumas ar nesaugumas buvo, darė įtaką, bet tai buvo didžiulė pamoka, ko man nedaryti arba kaip man daryti pačiai auginant sūnų.

Kiekvieną kartą būdavo panika grįžti namo. Esu ne vieną kartą užpulta, ne vieną kartą bėgusi... Tokia buvo kultūra: nebuvo kavinių, klubų, viskas buvo gatvėje, kieme. Esame kieme mušęsi – dėl daug ko. Tais laikais tas „rusai – lietuviai“ buvo labai aštrus, tarybinių laikų pabaiga. Tiesiog: esi rusas, esi lietuvis. To buvo labai daug.

– Su sese kaleisi dėl drabužių?

– Tai taip, kokie pykčiai... Bet mamos kiek esu sugadinusi. Tais laikais, kas daugiau – televizorius arba kinas, teatro mažai. Tai aš viską kopijuodavau: visus dainininkus, personažus. Ką rodydavo, tą ir žiūrėdavome. Parodo kokią Pugačiovą su tomis skraistėmis, pasiimi mamos tais laikais gautos kokios nors vilnos, viduryje prasikerpi skylę, užsimauni ir kopijuoji. Aš vaidindavau viską.

<...> Buvo atvejų, kai manęs nepasiėmė iš darželio. Dabar galvoji, kad tai buvo baisu, o tada nebuvo taip baisu. Kaip faina, kad tavęs nepaims ir gal eisi pas auklėtoją. Bet kadangi darželis už sienos, mane nuvesdavo pas kaimynus.

– Iš Miko išgirdau, kad jam irgi liko didelė nuosėda. Mes pasišnekėjome. Jis prisiminė, kaip tu sakei: tėvelis vėl gėrė pampano. Iš vienos pusės, juokinga, iš kitos pusės, verkti norisi.

– Būna ir to, ir to. Nepaisant visko aš vis tiek jaučiau begalinę meilę. Tas tų žmonių silpnumas, pažeidžiamumas ar nesaugumas buvo, darė įtaką, bet tai buvo didžiulė pamoka, ko man nedaryti arba kaip man daryti pačiai auginant sūnų. Labai daug kas grįžo atgal, kai susilaukiau sūnaus. Daug ką dariau labai valingai. Kažkodėl man atrodė tai svarbu – disciplina. Tuo pačiu metu gultis...

Aš pati neturėjau tos disciplinos savo gyvenime, spektakliai baigiasi 12 val. Bet labai stengiuosi, man auginti labai padėjo tėvai. Bet tai irgi man buvo svarbu, kad mano vaikas turėtų senelius, kad jie būtų kuo daugiau. Man tai atrodė tokia didžiulė laimė ir dovana, kad aš nejaučiu jokios kaltės, jog gal manęs kartais būdavo mažiau. Mano sūnus ir mano tėvas – labai geri draugai, tai toks stiprus ryšys.

– Ar atsimeni savo pirmą įgarsinimą?

– Pirmas įgarsinimas buvo senojoje kino studijoje Žvėryne. Aš buvau vaikas ir mane pasikvietė Nijolė Gelžinytė. Aš turėjau pasakyti porą frazių su kitais vaikais, bet buvo toks įspūdis, stresas, adrenalinas ir įvykis... Kažkokiame meniniame filme atbėgti ir sakyti: „Mes norime saldainiukų!“

– Vaidmenys prie tavęs prilimpa, kai negali jų atsikratyti? Ar tu pasiimi tai, kas geriausia?

– Manau, kad kiekvienas vaidmuo suteikia galimybę tau labiau pažinti save. Tu tyrinėji save. Ko moko aktorystė? Suprasti ir pateisinti.

– Netgi nepatrauklų personažą?

– Be abejo. Turi suprasti jį ir pateisinti.

Iš manęs ėmė interviu apie motinystę ir mano sūnų Motinos dienai ir uždėjo „blondinės“ nuotrauką. Šitų dalykų aš nesuprantu ir atsisakau suprasti. Ir aš to proceso nevaldau. Tada atsitraukiau, nors pasiūlymų buvo beprotiškai daug.

– Ar netapo lengviau suvokti savo tėvų, kai pažvelgei į vaidmenis tokiu kampu?

– Aš visus teisinu – analizuoju ir teisinu, ieškau priežasties, kodėl taip pasielgė. Tėvas buvo našlaitis, negavo šilumos – galima sakyti, esu jam šiek tiek mama.

– Galų gale, jie visi buvo pokario vaikai.

– Pokario, tarybiniai žmonės... Aš esu tarybinis žmogus, žiūriu į tuos jaunus žmones ir pavydžiu jiems drąsos sakyti, daryti. Esu tarybinis žmogus, visi esame traumuoti, kad pasakysime ir bus pasekmės ne tik tau, bet ir tavo šeimai. Apie tai negalvojame, bet tai yra – atsakyti už savo žodį. Tai taip suparalyžiuoja...

– Užsiminei, kad kartais kai kuriuos amplua reikia nuo savęs nusiplauti. Man susidarė toks įspūdis, kad tas „blondines“ nuoširdžiai ploveisi.

– Dabar praėjo laiko, galiu pasakyti – tai buvo puikiai sukurtas vaidmuo, buvo labai geras laikas, labai smagu, bet labai laiku viskas baigėsi. Visa tai, kas buvo šalia, siaubingai erzino ir aš nebuvau tam pasiruošusi – tai dėmesys ir etiketė.

„Blondinės“ mano gyvenime užėmė valandą per 2 savaites. Aš mokiausi magistrantūroje, vaidinau spektakliuose, mano gyvenime vyko visokie dalykai. Staiga – reiškinys. Iš kitos pusės, taip ir turi būti, jeigu eini į televiziją, padaryk taip, kad visi apie tave žinotų ir kalbėtų. Bet pasakysiu vieną pavyzdį, kad visi suprastų, kodėl tai erzino: iš manęs ėmė interviu apie motinystę ir mano sūnų Motinos dienai ir uždėjo „blondinės“ nuotrauką.

Šitų dalykų aš nesuprantu ir atsisakau suprasti. Man atrodo, tai žemas žurnalistikos lygis. Ir aš to proceso nevaldau. Nesaugumas, kad su tavimi gali daryti, ką nori, – tada atsitraukiau, nors pasiūlymų buvo beprotiškai daug.

– Ar galėtum pasakyti, kad esi įvykusi?

– Ne. Jeigu klaustumėte, ar aš sėkminga aktorė – ne, nesėkminga. Aš sau taip vardiju pagal tai, ko norėjau, tikėjausi, kokie buvo mano lūkesčiai. Turiu pripažinti, kad jaučiuosi savęs nerealizavusi aktorė, dėl to atsirado kitos veiklos, nes turiu labai daug vidinio nerimo. Lyg ieškau ramybės, bet tik ta ramybė atsiranda, susikuriu darbų, veiklos, užpildau visas nišas.

Visas pokalbis – sausio 12 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Aldona Vilutytė: žiūriu į jaunus žmones ir pavydžiu jiems drąsos