Veidai

2021.01.20 07:23

Antsvoris, skyrybos ir laikas be pinigų – Laimos Kybartienės citrinos ir jas suvalgyti padėjusi filosofija

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.01.20 07:23

Iš pradžių laidų vedėja Laima Kybartienė galvojo, kad jos meilė stipresnė už vyro priklausomybę, tačiau ilgainiui suprato: nuolat padėdama tik pakenkė. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ ji pasidalijo savo per gyvenimo išbandymus įgyta patirtimi. Kai sustorėjo, sako tiesiog už kailio nutempusi save į sporto klubą vien dėl dukrų, kad šios matytų stiprybę ir kelius, kaip galima išlipti iš problemų.

Skyrybos su geriančiu sutuoktiniu, centų skaičiavimas kruopoms pirkti, mylimo darbo netektis, problemos su antsvoriu – visa tai L. Kybartienė vadina ne tik skausmu, bet ir nauda sau. Kodėl skaudžios patirtys yra reikalingos ir naudingos? L. Kybartienę kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Kurios citrinos rūgštumo poskonį dar jauti?

– Be abejo – skyrybų. Kaip ten bebūtų, išsiskirti su savo vaikų tėvu, kurį iš tikrųjų mylėjai... Žmonės, manau, vienas su kitu sueina tam, kad pajustų džiaugsmą, malonumą, ne tik fiziologinį, bet ir dvasinį, bendrystę, kartu kurtų. Kai tai subyra, skauda. Tai natūralu todėl, kad mes žmonės, turi skaudėti. Jeigu neskauda, vadinasi, nebuvo meilės.

Tai buvo didžiausia gyvenimo citrina, kurią aš labai ilgai valgiau, labai ilgai raukiausi. Mes kartu išgyvenome 22 metus, beveik 10-imt buvo normali šeima, viskas gerai. Po to atėjo liga ir aš nežinojau, kaip su ta liga tvarkytis. Galbūt todėl savo patirtį sudėjau į knygą.

Galvojau, kad mano meilė, supratimas yra kur kas stipresnis už vyro ligą, alkoholizmą, priklausomybę. Galvojau, kad iš jos galiu sėkmingai išspausti sultis: būti gera žmona, supratinga moteris, padėti savo žmogui suklupus pakilti, visą laiką ištiesti ranką, apgaubti rūpesčiu, meile, kantrybe...

Tik prieš keletą metų supratau, kad iš tikrųjų kitas žmogus negali mūsų suprasti iki galo. Supratau, kad mano vyras negalėjo to padaryti – aš buvau per daug gera. Kai esi per daug pasiaukojantis, geras, tu kitą padarai silpną, jis praranda savo jėgą keltis nuo dugno. Tai buvo mano vaikų tėvas, aš norėjau jam padėti, kiek sugebėjau, padėjau, o tuo padėjimu pakenkiau.

Jeigu mano dukros, žiūrėdamos į mane, matys degradaciją, joms bus dešimteriopai sunkiau, todėl tai buvo labai stipri motyvacija – kad mano mergaitės matytų stiprybę ir kelius, kaip galima iš problemų išlipti, taip pat ir storėjimo.

– Tu buvai kopriklausoma.

– Taip. Aš galvojau: galite sakyti, ką norite, o aš esu laisvas žmogus ir galiu pasirinkti, trenkti durimis ir išeiti. Turėjau pakankamai stiprų materialinį pagrindą, dvasinę tvirtybę. Iš pradžių buvo baisu, atrodė, liksi viena su vaikais. Bet galvojau, galiu su visu tuo susitvarkyti, su vaikais gyventi nepriklausomai. Tačiau tai neįmanoma padaryti: visos traumos, nesutarimai palieka žaizdas, sudrasko tavo dvasią. Užsidarai savyje arba lieki baimėje, bet mane išgelbėjo mano charakteris. Aš visada ieškojau atsakymo, nes negali gyvenime būti visada blogai.

– O koks buvo sprendimas – skyrybos?

– Negaliu pasakyti, kad sprendimas buvo skyrybos. Aš ieškojau sprendimo, kaip padėti savo žmogui išgyti. Į namus kviečiau gydytojus, dariau įvairiausius dalykus, bet tai nepadėjo. Turi rastis noras. Tam, kad žmogui rastųsi noras, jis turi būti įspraustas į tam tikrą situaciją. Tada aš to nesupratau – galvojau, kad turiu sukurti gerą situaciją, kad jis panorėtų. Matyt, reikėjo palikti blogą situaciją, kad gimtų noras iš to lipti.

Kunigas Saulaitis, kai buvau nuėjusi pas jį pasikalbėti, man uždavė klausimą: ar tu manai, kad jis gali to nedaryti? Ir man atsivėrė širdis ir kažkas galvoje – ne. Tada nusprendžiau spręsti visus juridinius klausimus.

– Tavo knygoje randu tokį momentą gyvenime: „Buvo laikas, kai buvau stora ir be pinigų.“

– Aš buvau santuokoje, dirbau tik diktore, atlyginimai buvo „tokie“. Tai buvo vienintelis darbas, o šeimoje, kai vyras tampa priklausomas, pinigų nėra. Vaikai auga, reikia ir maitinti, ir aprengti, ir pačiai kažką norisi nusipirkti... Būdavo klausimas, ar man tą dieną užteks kruopoms? Buvo toks laikas, bet jis nebuvo ilgas todėl, kad aš taip pat pradėjau tvarkytis.

Nuėjau į sporto klubą. Jau nebegalvojau, kad mano vaikai galbūt lauks mamos 1,5 val., kol būsiu sporto klube – galvojau kitaip, kad jeigu nenueisiu į sporto klubą, aš galiu pražūti, o to aš negaliu sau leisti vien dėl to, kad turiu dvi mergaites. Jos turi matyti mano stiprybę, aš turiu išmokti lipti į viršų, atsigauti ir vėl spindėti. Jeigu mano dukros, žiūrėdamos į mane, matys degradaciją, joms bus dar dešimteriopai sunkiau, todėl tai man buvo labai stipri motyvacija – kad mano mergaitės, žiūrėdamos į mane, matytų stiprybę ir kelius, kaip galima iš problemų išlipti, taip pat ir storėjimo.

Gali, jeigu nori, nori, jeigu darai, darai daug kartų ir pasieki rezultatą; ateina malonumas ir gali padaryti dar daugiau, nes tu jau tai moki daryti. Bet reikia leisti sau išsiverkti, išbūti negražiai ir nelaimingai, dėl to savęs nekaltinti ir per daug negailėti.

– Sakai, kad visuomet norėjai būti pavyzdžiu dukroms, bet prisipažįsti, kad pradžioje motinystė nebuvo tokia įkvepianti, kokią ją matome atvirukuose.

– Nebuvo lengva. Savo vaikus labai myliu, bet vaikai yra tokios būtybės, kurios paima tavo gyvenimą ir juo naudojasi. Kitaip būti negali, vaikas išauga maitindamasis motinos meile ir dėmesiu, tiksliau – tėvų. Bet mano pirma dukra buvo labai nerami, ką reiškia miegas, pradėjau pajusti, kai jai buvo 2 metukai.

Buvo sunku persilaužti į kitokį gyvenimo būdą. Pagalbos iš antros pusės nelabai sulaukiau – viską turėjau daryti pati ir nebuvo lengva. Po antros dukros buvo prasidėjusi pogimdyvinė depresija, nes buvau beprotiškai priaugusi svorio, matyt, nuo nestabilumo, neramaus gyvenimo pradedi valgyti ir plėstis. O aš buvau diktorė – man reikėjo sugrįžti į ekraną ir kaip nors į jį sutilpti. Bet save už kailio nutempi į stadioną, nueini į sporto klubą, atrodo, nėra laiko, bet, matyt, noras yra stipresnis.

<...> Reikia suprasti vieną paprastą dalyką, kuriuo vadovavausi nuo jaunystės net nežinodama, kad tai teisinga samprata: gali, jeigu nori, nori, jeigu darai, darai daug kartų ir pasieki rezultatą; ateina malonumas ir gali padaryti dar daugiau, nes tu jau tai moki daryti.

Bet reikia sau leisti išbūti tą sunkų laiką nieko nedarant. Galbūt tai pora valandų, galbūt tai para, savaitė. Leisti sau išsiverkti, išbūti negražiai ir nelaimingai, dėl to savęs nekaltinti ir per daug negailėti. Jeigu pradėsi savęs gailėti, amen, nieko nebepakeisi, nes iš aplinkos reikalausi, kad visi tavęs gailėtų, ir pražūsi. Geriau būti stipresnei, kad kitų galėtum gailėti ir kitiems padėti.

<...> Spręsti klausimus – natūralus gyvenimo būvis. Kiekvieno žmogaus – skirtingos problemos. Kas milijonieriai, jų oho, kokios problemos, niekam nelinkiu. Bet moteris dirba valgykloje – jos namuose irgi gali būti įvairiausių problemų, bet ji jas sugeba kažkaip išspręsti. Ir karūną jai ant galvos. Jeigu gali ieškoti kelių, kaip išspręsti klausimą savęs nepaaukodamas, nes niekam tavęs susinaikinimo nereikia, tada tu matai kelią, kaip eiti toliau.

Visas pokalbis – sausio 8 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.