Veidai

2021.01.12 07:48

Gimtadienį mininti Eglė Bučelytė: dabar su visais Sausio 13-osios dalyviais dirbtų psichologų komandos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.01.12 07:48

„Manau, šiais laikais su visais, kurie dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, būtų dirbusios psichologų komandos. Tada nieko nebuvo. Atrodo, sukrėtimo taip pat“, – portalui LRT.lt pasakoja žurnalistė, „Panoramos“ vedėja Eglė Bučelytė. Ji džiaugiasi, kad po metų nuo tragiškųjų įvykių gimęs sūnus užaugo nepriklausomoje ir visai kitokioje valstybėje, nei gimė ji.

– Sausio 12-oji – jūsų gimimo diena. Šiemet minime 30-ąsias Sausio 13-osios įvykių metines ir sakome „Mūsų laisvė užaugo.“ Ar po tos istorinės Sausio 13-osios nakties nepasikeitė jūsų gimtadienio šventimo tradicijos?

– Mano gimimo diena paprastai nukeliama neribotam laikui. Vis tik Sausio 13-oji yra labai svarbi data, jos proga kasmet paprastai dalyvauju minėjimuose, einu prie laužų, jei tik jie įžiebiami, einu į susitikimus. Taigi šia proga miniu Laisvės gynėjų dieną, o ne gimtadienį.

Ta naktis svarbi visiems, kurie joje dalyvavo, kurie jos įvykius matė savo akimis, kurie buvo prie parlamento ar kitų objektų, kuriuos reikėjo saugoti Vilniuje bei kituose miestuose. Sausio 13-oji buvo lūžio taškas, kai dauguma šalies žmonių suvokė, jog neužtenka laisvės norėti ar siekti, reikia ją ir apginti. Tąnakt visi tai suvokėme. Supratome, kaip viskas trapu ir kaip būtų skaudu viso to netekti.

Bet baisiausia buvo ne tada, kai buvome studijoje, o tada, kai, išėjus iš pastato, pradėjo plūsti informacija apie žuvusiuosius, užimtus pastatus.

– 1991 m. sausio 13 d. Jums buvo ką tik sukakę 28-eri, kaip prisimenate tą dieną?

– Ta diena niekuo nesiskyrė nuo kitų darbo dienų – jau kelis mėnesius, nuo rudens, mes, žurnalistai, dirbome sudėtingomis sąlygomis, nes mieste vis pasitaikydavo sovietų kariuomenės judėjimo, kone kas naktį tekdavo vykti filmuoti, kaip iš Šiaurės miestelio pajuda vienas ar keli technikos vienetai. Ir nors ore tvyrojo tam tikra nuojauta, kad kažkas gali įvykti, niekas nemanė, kad tai įvyks būtent tą naktį.

Tuo metu dirbau vakaro žiniose, jos būdavo transliuojamos apie 23 val. ar vidurnaktį. Tąkart jos jau buvo pasibaigusios, kai pasiekė žinia, jog iš Šiaurės miestelio pajudėjusi karinė technika rieda Vilniaus gatvėmis. Sugrįžome į studiją ir pradėjome pranešinėti apie tai, kas vyksta mieste. Kolegos išvyko filmuoti, tačiau jau nebeturėjo, kur sugrįžti. Ir mes negavome filmuotos medžiagos, taigi beliko buvimo įvykių sūkuryje akimirka.

Šeima – pagrindinė mano atrama.

– Sausio 13-oji buvo paženklinta tragiškų įvykių, jūs buvote pastate, kuriame vaikštinėjo sovietų kariai, jums grėsė pavojus. Kaip po tokio įvykio pavyko atsigauti emociškai? Vis tik tai nemenka trauma...

– Manau, kad šiais laikais su visais žmonėmis, kurie dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, būtų dirbusios psichologų komandos. Tada nieko nebuvo. Atrodo, sukrėtimo taip pat. Išgyvenai tą naktį, jos emocijas, įvykius, siaubą... Bet baisiausia buvo ne tada, kai buvome studijoje, o tada, kai, išėjus iš pastato, pradėjo plūsti informacija apie žuvusiuosius, užimtus pastatus. Sklido ne tik tikros naujienos, bet ir dezinformacija. Pavyzdžiui, pasigirdo kalbų apie užimtą Vilniaus televizijos bokštą ir iš jo neva mėtomus žmones, šimtus žuvusiųjų. Visa tai kėlė ne mažiau siaubo.

Sulaukę ryto radijo ir televizijos darbuotojai nebeturėjo kur susirinkti, nebeturėjo savo darbo vietų, taigi rinkosi prie Seimo, ten buvo kilnojamoji televizijos studija (KTS), transliavusi parlamento posėdžius ir įvykius iš aikštės. Visi darbuotojai susirinko prie KTS ir pasidalijo darbus – kas iš kur darbuosis, kas kur vyks ir pan. Aš išvykau į Kauno televizijos studiją, nepertraukiamai transliavusią kelias paras. Nebuvo laiko galvoti apie patirtą stresą, sukrėtimus, išgyvenimus.

Tiesiog dirbome toliau, jautėmės reikalingi ir net nepavargę – įsikraudavome dirbdami, matėme, kad diena veja dieną, medžiagos begalė, o mūsų darbas buvo informuoti. Nebuvo laiko galvoti apie tai, kaip jautiesi, juolab kad žinojau, jog visi jaučiasi taip pat.

Man tai labai brangi vieta, kitur nesu dirbusi ir vargu, ar galėčiau išeiti.

– Jau tris dešimtmečius esate kalbinama ir prašoma prisiminti tos dienos akimirkas. Susimąstote apie tai, kad galbūt jau pabodo? O galbūt matote didelę to prasmę – galite papasakoti apie įvykius kartai, kuri gimė jau po tų tragiškų įvykių.

– Matau prasmę. Augome girdėdami pasakojimus šeimų, kurių nariai buvo ištremti. Ir aš pasakojimus apie tremtį girdėjau ne iš pašalinių – mano močiutė, tėčio mama, ir senelis, mamos tėtis, buvo ištremti, todėl būtent iš jų pasakojimų man žinoma ta Lietuvos istorijos dalis.

Tai giliai tavyje nugula – sužinai, kur tavo šaknys, šalies istorija, ką išgyveno tavo protėviai. Atėjus kritiniam momentui, tavo esybėje visa tai sukyla – turi tęsti tai, ką pradėjo prieš tai buvusios kartos. Ir manau, dabartiniam jaunimui nesvarbu, kad jie Sausio 13-osios nematė savo akimis, jie iš mūsų pasakojimų, iš mūsų prisiminimų ir liudijimų turi žinoti savo istoriją, savo šaknis ir dėl ko gyveno ir stengėsi jų tėvai. Manau, kad, atėjus kritiniam momentui, jie taip pat eitų ginti savo šalies.

– Jūsų sūnus taip pat gimė jau po 1991 m. Sausio 13-osios.

– Taip, jis gimė lygiai po metų, sausį. Buvo man likimo dovana. Kadangi Sausio 13-oji mūsų šeimoje yra ta data, apie kurią daug kalbama, prisimenama, kiekvienais metais žiūrima dokumentika, seni įrašai, specialios laidos, sakau, kad ši data mūsų namuose yra minima labiau nei kuri nors kita. Sūnus su tuo augo.

Pamenu, kai jam buvo ketveri ar penkeri, žiūrėdamas archyvinius įrašus, jis paklausė, ką tąnakt darė Lietuvos kariuomenė, kodėl ji negynė žmonių. Tada kaip niekada aiškiai suvokiau, kad sūnus jau gimęs kitoje, nepriklausomoje, Lietuvoje, – jis nepagalvojo, kad šalis gali neturėti savo kariuomenės. Jis augo šalyje, kuri jau turi savo kariuomenę, yra atsakinga už savo veiksmus ir turi, kas ją apgina.

Augau žurnalistų šeimoje, tad mane visuomet supo informacija – televizija, radijas, daugybė laikraščių.

– Metų pradžioje minimas ir dar vienas gimtadienis – „Panoramai“ sukako 51-eri. Esate neatskiriama jos dalis, jos veidas. Kokią vietą jūsų širdyje užima „Panorama“?

– Visais laikais „Panorama“, ją tapatinu su visa Televizijos naujienų tarnyba, buvo kaip šeima, visi žmonės – kaip didelis, vieningas ir stiprus kumštis. Visuomet žinojome vieni kitų džiaugsmus, rūpesčius, žinojome, kaip auga vaikai. Nors ir vyksta kartų kaita, vidinė „Panoramos“ dvasia visada gyva. Man tai labai brangi vieta, kitur nesu dirbusi ir vargu, ar galėčiau išeiti.

– Šiuolaikinė karta stebisi – juk įprasta darbą keisti kas keletą metų, išbandyti save ir kitose srityse. Buvote sulaukusi pasiūlymo dirbti Seimo pirmininko atstove žiniasklaidai, rodos, kodėl nepabandyti?

– Man nepatinka pasakymas „išbandyti save“. Kodėl kiti turi kentėti dėl to, kad noriu save išbandyti? Žinau, ką galiu, ką moku, ir tai man patinka. Taip, mane kvietė dirbti Seimo pirmininko atstove spaudai, tačiau, kelias minutes pagalvojusi, atsisakiau – galbūt tai įdomus darbas, bet aš nesijaučiau jį gerai išmananti. Nenorėjau savo nežinojimu apkrauti kitų. Taigi geriau darysiu tai, ką išmanau. Esu už pastovumą.

– Daugelį metų esate informacinių laidų vedėja. Čia visuomet esate patikima, rimta vedėja. Ar dažnai jus gyvenime sutikę žmonės sako, jog visai kitaip įsivaizdavo?

– Turbūt natūralu, jog vieni kitus įsivaizduojame visai kitokius, nei esame realybėje. Televizijos koridoriuose sutikusi žymius sportininkus ar atlikėjus, pamatau juos kitokius, nei įprasta eteryje. Galbūt taip yra ir su manimi. Tiesa, dažnas mane išvydęs nusistebi, kad esu nedidukė, smulkutė. Toks tas televizijos efektas.

– Žurnalistai, informacinių laidų rengėjai ir vedėjai dažnai pasakoja, kad negali atitrūkti nuo informacijos, nuolat seka naujienas. Kai prieš pandemiją dar galėdavome laisvai keliauti, jūsų pomėgiu ir poilsiu buvo slidinėjimas. O kas dar padeda jums atitrūkti ir pailsėti?

– Augau žurnalistų šeimoje, tad mane visuomet supo informacija – televizija, radijas, daugybė laikraščių. Manęs informacija niekada nevargino, ji man visuomet buvo įdomi. Tačiau, jei jau norisi atitrūkti, mano išsigelbėjimas – gamta, sodyba, pajūris. Vietos, kuriose gražu ir gera. Mėgstu aš ir žemėje pasikapstyti, ir žolę pašienauti, ir aplinką pasitvarkyti. Turbūt mano pomėgiai panašūs, kaip ir visų.

Manau, kad šiais laikais su visais žmonėmis, kurie dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, būtų dirbusios psichologų komandos.

– Užaugote žurnalistų šeimoje ir pati pasirinkote tokį kelią. Jūsų šeimą sieja glaudūs tarpusavio santykiai, kur vieni kitus įkvepiate ir palaikote?

– Šeima – pagrindinė mano atrama. Tėčio, deja, jau neturiu, tačiau turiu mamą, brolį, sūnų, pusseserių... Tai man artimiausi žmonės, į juos bet kada galiu atsiremti. Man džiugu, kad ir mūsų nuomonės, požiūriai į politiką ar įvykius Lietuvoje sutampa.

– Atrodo, kad esate labai kukli. Vis sakote, kad esate tokia, kaip visi, o viename interviu netgi svarstėte, jog nesate įdomi tiems, kurie mėgsta skaityti interviu su gerai atpažįstamais eterio veidais.

– Jei esi susireikšminęs ar pats sau atrodai labai svarbus, kodėl turėtum tuo varginti žiūrovą ar skaitytoją? Dirbu savo darbą, kaip bet kuris kitas žmogus, tik esu labiau matoma. Į aplinkinių žvilgsnius ar komentarus esu įpratusi nekreipti dėmesio, draugai dažniau apie tai pasako. Žinomumas man visada atrodė svetimas, nes niekada neatrodžiau sau per daug svarbi. Galbūt ir todėl, kad visą gyvenimą dirbu tą patį darbą ir man tai jau tapo natūralia gyvenimo dalimi.

Sausio 12-ąją nuo 21.30 val. LRT TELEVIZIJOS eteryje – dokumentinė apybraiža „Gimę tą pačią dieną“, kurios herojė – Eglė Bučelytė.