Veidai

2021.01.10 11:36

40-metį mininti Inga Jankauskaitė atidi savo nuojautai: nebijau pasielgti atvirkščiai, nei iš manęs tikimasi

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.01.10 11:36

„Nuo mažumės buvo aišku, kad scena – tai vieta, kurią reikia užsidirbti“, – portalui LRT.lt sako jubiliejų mininti aktorė, atlikėja Inga Jankauskaitė. Pavojus po kūrybinių skrydžių susireikšminti ar juose užstrigti, anot jos, išsklaido trys vaikai: „Jie geriau nei bet kas sugrąžina realybėn ir leidžia jausti žemę po kojomis.“

– Sausio 10-ąją minite 40-ąjį gimtadienį. Vieni sako, kad gimtadieniai jiems pati svarbiausia metų šventė, kiti teigia, kad tai eilinė diena, kurios visiškai nesureikšmina. Kiek jums ši proga reikšminga ar svarbi?

– Svarbi, be abejo. Tai mano Naujieji metai, ir tam tikra metų revizija, artėjant gimtadieniui, neišvengiama. Gimtadienį švenčiu ir noriu švęsti, jautriai reaguoju į sveikinimus, būnu tokia sentimentali ir susigraudinusi. Bala, žodžiu. (Šypsosi.)

– Ar jums reikia prisijaukinti savo amžių? Kai kas metus vadina tik skaičiukais pase, bet ar su tais skaičiukais reikia kaip nors susigyventi?

– Jautriam žmogui su bet kokiais pokyčiais reikia pastangų, kaip sakote, susigyventi. Pageidautina – be dramos. Bet kad skaičiukai kaip taip? Ten gi mano istorija, mano gyvenimas! Ir jau visai gali būti, kad visko daug daugiau buvo, nei bus.

Aš tik linkiu sau mažiau kvaršinti galvą ateities planais ir sugebėti nuoširdžiai pasidžiaugti dabartimi ir jau padarytais dalykais. O jų tiek, kad, regis, keliems žmonėms pakaktų.

Ramūnas Zilnys kalbina. Inga Jankauskaitė: tai, kaip tau kuriasi, ir yra vienintelė tiesa

Aš nebijau nepopuliarių sprendimų, t. y. pasielgti atvirkščiai, nei iš manęs tikimasi.

– Aktorė ir atlikėja, moteris, mama, dukra, sesuo, draugė... Gyvenime turime daug etikečių, bet kažkodėl pirmiausia prisistatome pagal profesinę veiklą. Kuris jūsų pristatymas jums pačiai atrodo esminis?

– MOTERIS. Ir aš neturiu ko daugiau pridurti.

– Vidinė branda – su kuo ji labiausiai siejasi jums? Galbūt nebematote reikalo niekam nieko įrodinėti? Galbūt išmokote į save ir įvairius dalykus žiūrėti paprasčiau?

– Žiūrėti paprasčiau? Hm... man labai įtartinas noras viską supaprastinti. Nors ta pagunda didelė, sutinku. Bet kad prastink neprastinęs, o yra, kaip yra. Todėl, jei tikrai norisi kokybiško kito etapo, laisvės ir gilesnio savęs pažinimo, verta užsiimti psichoterapija. Tai nebus nei paprasta, nei patogu, tačiau verta. Ko gero, tai ir yra vidinė branda – suvokti, kad laimė yra tavo pasirinkimas.

– Kuris požiūris artimesnis jums – mes save turime surasti ar sukurti?

– Ieškot čia, akivaizdu, nėra ko. Viskas tavyje ir niekas neguli kažkur atskirai padėta, o kūryba yra procesas, tad nulipdyt save kaip monumentą ir šūktelt „VA, BAIGIAU!“ irgi nepavyks. Talentas, jei toks yra, nepanaudotas tampa stipria griaunamąja jėga, esu tuo tikra… Tad prireiks ir valios daryti tai, ką reikia, o ne ką norisi, nes tingisi. Atsidavimas ir nuoseklumas visada laimi. Tad teks daug dirbti, kartais stipriai rizikuoti, nes sėkmė pati sau neegzistuoja. Sėkmė yra pasekmės dalis.

Aš nebijau nepopuliarių sprendimų, t. y. pasielgti atvirkščiai, nei iš manęs tikimasi. Esu ypač atidi savo nuojautoms, pasitikiu jomis. Ir labai pritariu minčiai, kad charakteris formuoja likimą. O jis, beje, nebūna nei geras, nei blogas. Charakteris arba yra, arba ne.

Naujus kūrinius pristato ir ateities planais dalinasi Inga Jankauskaitė ir Alanas Chošnau

Su publika bendrauti reikia kaip su savimi. Žiūrint tiesiai, o ne iš viršaus į apačią.

– Esate sakiusi, kad labiausiai, ką dėl savęs padarėte, – vaikai. Ką tiksliai turėjote omenyje?

– Tą ir turėjau. Kartu su jais gimsta suvokimas, kad šalia yra kažkas žymiai svarbesnis negu tavo egoizmas. Todėl gyvenimo dėl savęs idėja tiesiog praranda prasmę. Jie geriau nei bet kas sugrąžina realybėn ir leidžia jausti žemę po kojomis. Grįžti po savo kūrybinių skrydžių, premjerų ir labai greitai nutupi. Pavojus susireikšminti ar užstrigti ten išgaruoja akimirksniu. Puiki pusiausvyra!

– Nors dažnas kūrėjas kalba apie tai, kaip rutina ir buitis smaugia, atrodo, kad jums tai savotiška meditacija, susijusi su vidine tvarka. Tiesa?

– Rutina ir buitis – ne tas pats, toli gražu. Rutina mane migdo ir spaudžia – imu protestuoti! O buitis – tai tam tikri įpročiai ir neišvengiamybė. Tvarkymasis įžemina ir nuramina. Tvarka namie – tvarka viduj. Kadangi aš labai myliu savo namus, man svarbu, kad jie būtų švarūs ir jaukūs. Visomis prasmėmis.

Nuo mažumės buvo aišku, kad scena – tai vieta, kurią reikia užsidirbti.

– Ne kartą save vadinote darboholike ir perfekcioniste. Vieni tokiais apibūdinimais labai didžiuojasi, kiti su šiomis savybėmis stengiasi kovoti. Kaip yra jums? Apskritai kiek reikia kovoti su prigimtimi?

– Aš nežinau, ar žodis „kovoti“ yra tinkamas kalbant apie save. Jei kas nors ima kelti diskomfortą, vienintelis būdas padėti sau – nebeleisti tam dalykui dominuoti. Pastiprinti kitus, bet atsikratyti, jei jau turi, vis tiek nepavyks. Nėra tokio mygtuko.

Dar labai svarbu, iš ko tas darboholizmas kyla. Jei tai pabėgimo būdas nuo paties gyvenimo, tuomet neišvengiama akistata su savimi bus skausminga ir būtinai anksčiau ar vėliau įvyks. Bet jei tai noras savo srityje būti geriausiam, neleidimas sau užmigti ant laurų, tuomet be šitokio darboholizmo nepajudėsi iš vietos. Mano profesija reikalauja savotiško maniakiškumo. Aš neįsivaizduoju kuriančio žmogaus be abejonių, kritiškumo sau ir savo kūriniui, tobulumo siekio, atsidavimo, nuolatinio analizavimo, ką galėjai padaryti kitaip, ir t. t., ir t. t.

Tinginystė juk nepalyginamai blogiau, ar ne? Arba manymas, kad savaime esi nuostabus ir kiekvienas tavo, atleiskit, pirstelėjimas didžiai įdomus. Meistriškumas pasiekiamas tik darbu, labiau klaidomis nei apdovanojimais. Kaip kitaip?.. Klausimas – kam kiek užtenka. Man vis atrodo per mažai, noriu dar ir dar, ir dar. Ir jei pajuntu, kad save tuo imu kankinti, tai primenu sau tiesą, kad kažkam tas pats etapas – tai lubos, o kažkam – tik taburetė. Tad mažiau kovų, daugiau meilės sau.

– Kokius vidinius demonus jums teko nugalėti kelyje į sėkmę, saviraišką ir galimybę daryti tai, kas artima širdžiai?

– Suvokimas, kad apie vidinius demonus kalbėti viešai – kvailystė. (Šypsosi.) Čia pirmiausia. Netarnauti ir neaptarnauti savo įvaizdžio kitų akyse, kitaip tariant, aš nemanau, kad socialiniai tinklai yra tokie nepavojingi. Riba – slidi ir vargas tam, kas to nesupranta. Tad vėlgi nereikia su niekuo kovoti. Nebent tik su pagunda būti kuo nors kitu, o ne savimi.

– Ant scenos esate per 20 metų. Ką, jūsų nuomone, svarbiausio supratote ir išmokote apie sceną ir publiką?

– Kad su publika bendrauti reikia kaip su savimi. Žiūrint tiesiai, o ne iš viršaus į apačią.

Meistriškumas pasiekiamas tik darbu, labiau klaidomis nei apdovanojimais.

– Kokią save prisimenate ant scenos žengiančią pirmuosius žingsnius? Koks tada jums rodėsi pramogų pasaulis ir kokį jį matote dabar?

– Mano pirmieji žingsniai buvo J. Naujalio muzikos gimnazijoje, kur nuo mažumės buvo aišku, kad scena – tai vieta, kurią reikia užsidirbti. Ilgomis valandomis prie instrumento, tam tikra disciplina. Paskui buvo radijas, paskui „L+“, o paskui studijos LMTA pas profesorių Joną Vaitkų, kur vėl nuo nulio mokėmės vaikščioti, nustot savimi žavėtis ir dirbti, dirbti, dirbti.

O ir pramogų pasaulis buvo toks šviežutėlis, kad niekaip negalėjo atrodyti. Kūrėsi vietoje, taip sakant. Tik kartais norėjosi įsižnybti, kai suvokdavai, kad stovi šalia tų, kurie atrodė visiškai nepasiekiami. Aš norėjau mokytis ir jiems prilygti. Visuomet jutau, kad esu savo vietoje – ir tada, ir dabar. Ko gero, tai svarbiausia.

– Rodos, vaikai auga, karjera klostosi sėkmingai, nors karantinas ją kiek ir pristabdė, apie ką dar pasvajojate?

– Apie sceną. Apie gyvus, visaverčius koncertus. Apie galimybę leistis į antro albumo pristatymo turą, kurį buvome priversti atidėti neaišku kuriam laikui. Apie paprasčiausią laisvę dirbti savo gyvenimo darbą. Bet yra, kaip yra. Viskas praeina. Ir tai praeis – būtent taip ir pavadinau savo poezijos knygą, kurią išleisiu jau netrukus.