Veidai

2021.01.14 07:35

Vaiva Rykštaitė visada randa laiko sau ir dėl to niekada nesigraužia: paauglystėje tėvai vadino egoiste

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.01.14 07:35

Amerikietės mamos rodo visą „taukuotą“ motinystę, o lietuvių mamų instagramuose – pastelinės spalvos ir švarūs drabužėliai, LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ sako rašytoja Vaiva Rykštaitė. Pasak kūrėjos, „meilės sau“ kultūrą lietuvės mato per išvaizdą – ji tikina save mylėjusi dar tada, kai tai nebuvo madinga, o dėl meilės sau tėvų buvo vadinama net egoiste.

Noriu ar reikia? Šis klausimas mus aplanko kone kiekviename žingsnyje. Apsikrovę tuntais „reikia, būtina, tučtuojau, dabar“ į šoną nustumiame tai, kas mus iš tiesų džiugina, rutinoje pamirštame dalykus, kurie mums padeda išlikti tais, kas iš tiesų esame nepaisant visų socialinių vaidmenų. Pokalbis su rašytoja V. Rykštaite apie dalykus, kuriuos darome dėl savęs.

Havajuose gyvenančią 8 knygų autorę, rašytojų mentorę, LRT.lt portalo autorę V. Rykštaitę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Pristačiau visas tavo veiklas, bet socialiniuose tinkluose dažniau matome tavo mamystę, buitį. Kiek užtruko, kol keliaujanti, šėliojanti, atrandanti laumė Vaiva tapo mama ir žmona? Kurios jų tavyje vis dėlto daugiausia?

– Pastoti ilgai netrunka – truko akimirką. O paskui buvo daug liūdesio, tapatybės netekimo. Neseniai supratau, kad tik dabar pradedu iki galo susitaikyti. Nuo pat pradžių buvau labai atsidavusi mama, bet labai gedėjau tos kitos savęs – dabar gal ta senoji „aš“ sugrįžta.

Savo kūną, asmeninę erdvę reikia pagerbti. Aš tą išlaikiau visada. Nesvarbu, kaip sunku. Atsimenu, pagimdžiau Žemyną, atsikėliau, nuėjau į dušą ir pasidažiau akis. Ne dėl kažko, o dėl to, kad tokia esu.

Prieš savaitę baigiau žindyti, žindžiau 6 metus. Aną savaitę labai daug verkiau, nes būna ir hormoninių pokyčių, apie ką anksčiau net nepagalvojau. Labai netikėtai vieną naktį vaikas nustojo žįsti. Bet jaučiu, kad sugrįžtu į save.

Vienu metu sutapo pirmas nėštumas ir išsikraustymas į Havajus. Jeigu būčiau virtusi mama Kaune arba Londone su savo draugėmis, pagalba, kurią turėjau, gal nebūtų tokio tapatybės virsmo, o čia aš buvau tarp visiškai nepažįstamų žmonių svetimoje kultūroje su 3 mėnesius pažįstamu vyru.

Šiemet net pastebėjau, kad pradėjau labai sparčiai megzti naujas draugystes taip, kaip darydavau anksčiau. Anksčiau turėdavau būrius draugų, jie visi būdavo labai smagūs ir ciniški. 6 metus ir draugų nebuvo. Ta mamystė tikrai mane suvalgė, pasigrobė, bet tuo pačiu buvau labai produktyvi – per 5 metus parašiau 5 knygas.

– Kaip vis dėlto atsigręžei į save? Skaitant tavo tekstus iš tavęs eina „šitos tai niekas į šoną nepastums“ vibracijos.

– Pasistumdau kartais su vyru – aišku, netiesiogiai, nefiziškai. Mane paauglystėje tėvai vadino egoiste. Sakė, tu save myli – tuo metu nebuvo madinga save mylėti. Atsimenu, kaip su tėvais buvome Turkijoje, buvo kažkoks garsus saulės užtemimas – tai buvo prieš 20 metų. Visi važiavo žiūrėti to saulės užtemimo, pasiėmę aprūkusio stiklo šukes žiūrėjo. Sakiau tėvams: nežiūrėsiu, aš labai myliu savo akis.

Jie iki šiol – visai kito sukirpimo žmonės. Aš su jais artima, juos laikau protingais žmonėmis, bet yra tokių sąlyčio taškų: jie iki šiol galvoja, kad tai buvo pats kvailiausias dalykas, kokį aš pasakiau, o aš iki šiol noriu nueiti ir apkabinti tą drąsią 14-metę.

Aš tą turiu turbūt iš močiutės. Ji irgi tais laikais, kai nebuvo mados, iki 12 val. ryte nevalgydavo, gėrė žalią arbatą... Gyveno ritualais: savo kūną, asmeninę erdvę reikia pagerbti. Aš tą išlaikiau visada. Nesvarbu, kaip sunku. Atsimenu, pagimdžiau Žemyną, atsikėliau, nuėjau į dušą ir pasidažiau akis. Ne dėl kažko, o dėl to, kad tokia esu – visą laiką vėlai vakare randu laiko ar atsigulti ant kilimėlio, ar pasidaryti veido mankštą, knygą paskaityti. Geriausiu atveju – visus tris dalykus. Visą laiką sukuriu „laiko kišenę“, kad padaryčiau kažką sau – kitaip negaliu funkcionuoti.

Tik būdamas sveikas ir psichiškai, ir emociškai, ir fiziškai gali turėti energijos rūpintis kitais. Jeigu rūpinsiesi kitais sirgdamas, būdamas pavargęs, galiausiai perdegsi ir tapsi našta – kažkam reikės rūpintis tavimi.

– Ar teko susidurti su savigrauža, kad darai kažką dėl savęs?

– Niekada. Jogoje gavau patvirtinimą tam, ką visada galvojau: jeigu nesirūpinsime savo kūnu, tapsime našta kitiems. Dėl to pirmiausia turime pasirūpinti savo kūnu, savo sveikata. Tik būdamas sveikas ir psichiškai, ir emociškai, ir fiziškai gali turėti energijos rūpintis kitais. Jeigu rūpinsiesi kitais sirgdamas, būdamas pavargęs, galiausiai perdegsi ir tapsi našta – kažkam reikės rūpintis tavimi. Valandėlę sau skiriu visą laiką.

– Galvoju, tas supermamų bumas – viskas apie vaiką, vaikui, bet vaikai turbūt geriausias pavyzdys, kaip reikia būti savanaudiškam. Juk jie nesvarsto, kam tiks ar patiks, jie reikalauja rėkdami, jeigu reikia meilės, daikto ar dar kažko. Ko išmokai iš savo dukrų?

– Man labai keista, kad jos mano meilę ima kaip savaime suprantamą dalyką – reikalauja taip, tarsi būtų vertos. Ir yra vertos, bet kaip mažos tironės, neturi nė menkiausios abejonės, kad yra mylimos, gaus tą mano besąlygišką meilę. Tas mane labai stebina. Dažnai pagaunu save galvojant apie našlaičius: ar jie irgi taip drąsiai reikalauja meilės, ar tai įgyjamas, ar įgimtas žinojimas, kad esi mylimas?

Dukros – mano veidrodžiai, parodo visas mano silpnybes ir trūkumus, kaip jos man atsako, pavyzdžiui: labai pykstu, einu į kitą kambarį. Galvoju – geras, vadinasi, aš taip sakau – net nežinojau. Arba Indraja ateina ir sako: padėk telefoną. Nors jai tik neseniai suėjo 3 metukai. Matau jose save.

Aš tikrai labai daug [dėl jų darau]: neleidžiu į darželį, pati auginu, iki šiol su jomis kartu miegame lovoje... Tikrai esu ta supermama, <...> man patinka turėti rutiną, esu ritualų žmogus, bet tuo pačiu, jeigu vyksta kažkas labai linksmo, visą laiką galima taisykles sulaužyti.

– Kiek pasipasakoji draugėms apie tai, kokia esi bloga mama? Ar prisiduodi savo nuodėmes?

– Taip, Amerikoje kaip tik labai populiaru dalytis tuo, ką darai blogai, daug atviriau. Kai pažiūriu instagrame, Lietuvoje – pastelinės spalvos ir švarūs drabužėliai, o amerikietės mamos rodo visą „taukuotą“ motinystę. Turiu skirtingų draugių, su kuriomis patenkinu skirtingas savo puses. Nuo tos mamystės temos jau šiek tiek pavargau – 3 metus buvau mamų klube ir jis tuo metu mane labai dvasiškai papenėjo. Bet dabar ta tema man atrodo lyg išaugta. Dabar man įdomiau mano hobiai, kiti užsiėmimai.

– O ką gali pasakyti apie hobius? Jie – didelė laimės dalis, o juos nustumiame į šoną, vis dar matome kaip vaikišką dalyką – nerimta turėti hobių.

– Beveik visą laiką gyvenu iš savo hobių, jie man kaip tik atrodo gyvenimo esmė, tik gal turiu jų per daug ir mėtausi. Rašymas galiausiai tapo mano pagrindine veikla, bet labai ilgai buvo hobis, kai nedrįsau to daryti. Su joga esu dirbusi keletą metų, baigusi daug kursų. Vintažiniai drabužiai, apskritai vintažas... Kai turiu hobių, nuolat jaučiuosi „excited about life“. Kiti sako: laikas greitai bėga. Man jis bėga lėtai, nes aš nuolat kažką skaitau, veikiu.

– Užsiminei apie amerikietes mamas. Kalbant apie tą „dėl savęs“ kultūrą: keliavai ir po Indiją, ir Londone gyvenai, dabar esi Havajuose. Kur randi daugiausiai tos kultūros? Ar mes, lietuviai, išvis ją turime?

– Lietuvės „dėl savęs“ labai mato per išvaizdą, bet vis tiek tai yra laikas sau. Jeigu nesmerkiant, nežiūrint, tai gerai ar blogai, turbūt nežinau lietuvės miestietės, kuri nesitvarkytų antakių, ir neturiu nei vienos draugės Amerikoje, kuri tvarkytųsi antakius. O šiaip, man atrodo, tai geriausiai daro prancūzai.

Visas pokalbis – gruodžio 24 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.