Veidai

2021.02.23 07:21

Virėjo išsilavinimą turintis Doveika: ruošti maistą šeimai kiekvieną dieną – artimo meilės liudijimas

LRT RADIJO laida „Pasaulio puodai“, LRT.lt2021.02.23 07:21

Labai gaila, kad pametėme valgymo kartu prie stalo tradiciją, gėdijamės palaiminti maistą, mintimis dalijasi LRT RADIJO laidos „Pasaulio puodai“ pašnekovas, kunigas Ričardas Doveika. Galbūt retas žino, tačiau dvasininkas su maistu ir virtuve turi ypatingą santykį, mat trejus metus mokėsi virėjo amato. Jis džiaugiasi galėjęs išpildyti vieną iš savo svajonių – išmokti gaminti maistą.

R. Doveiką kalbina LRT RADIJO laidos „Pasaulio puodai“ vedėjas Vytaras Radzevičius.


– Šią citatą pasakėte portalui Bernardinai.lt: „Kiekvienas savo namuose turime sakralią erdvę – virtuvę. Ji paprastai pakenčia tik vieną žmogų – šeimininkę arba šeimininką. Bet tokios šventės kaip Kūčios ar šv. Kalėdos visuomet virtuvėje suburia visą šeimą. Ir tai yra labai džiugu, nes maistas, jo ruoša ir valgymo kultūra mums taip pat yra krikščioniško lobyno dalis.“

– Labai džiaugiuosi, kad ir pats, turėdamas virėjo išsilavinimą, kuris tikrai praverčia kunigystės tarnystėje, turiu tą ypatingą santykį su virtuve, sakralia erdve. Man labai džiugu, kad turime tokias gilias krikščioniškas maisto kultūros tradicijas. Žmonės į maisto kultūrą, ruošą, net maisto produktus, vadinasi, ir pačioje gamtoje esančius gyvuosius ženklus, sugebėjo sudėti, atrasti, atpažinti ir tikėjimo palydėjimo ženklus.

Krikščionybė, kuri gimsta šeimoje, buityje, kasdienybėje, praturtina kiekvieną kraštą, kultūrinę bendruomenę tomis įžvalgomis ir lobynu, ką savyje turi giliai subrandintą. Man asmeniškai taip pat virtuvė yra sakrali erdvė, kurioje kiekviena šeimininkė ir šeimininkas žino sudėtus daiktus, maisto produktus, ingredientus, kai gali tiesiog atsiduoti tai erdvei ir kartu su ta erdve kurti, į maisto patiekalus sudėti savo meilę, šilumą, dėmesį, atmintį, prisiminimą, kam jis ruošiamas – čia virtuvės unikalumas, maisto sakralumas.

Mes dažniausiai matome maistą, atneštą ant stalo, kartais nematome jo gimimo proceso. Kalėdų, Kūčių dienos mums leidžia pamatyti tą procesą iš vidaus, suprasti, kad paruošti maistą namuose šeimai kiekvieną dieną – labai atsakingas, rimtas, daug jėgų pareikalaujantis artimo meilės liudijimas.

– Anksčiau stalas buvo laikytas šventa vieta. Dabar truputį ta prasmė nublankusi. Anksčiau sakydavo, prie stalo turi būti kaip bažnyčioje.

– Stalas buvo susitikimo, vienybės vieta. Manau, kad šitą valgymo kartu prie stalo kultūrą turėtume susigrąžinti. Dabar visi galime užsisakyti kokį norime patiekalą, išeiti į savo kambarius... Nelieka bendrystės, vienybės. Labai nuoširdžiai linkiu, kad bent kartą savaitėje šeimos susitikimas vyktų prie stalo, padėjus į šoną planšetes, telefonus, kompiuterius, mėgstamus filmus ir visus kitus dalykus.

Buvo džiugu gyvenime išpildyti vieną iš svajonių – gaminti maistą. Turėjau ir kitų svajonių, išmokti šokti – teko ir tai. Yra viena svajonė, kuri turbūt ir liks svajone arba dalinai atsidengia kunigystėje, – tai mediko svajonė.

Būtent tai, kas padėta ant stalo, yra sąlyga, kad mes sėdime aplink stalą: kažkas dirba, uždirba pinigėlį, kažkas važiuoja į parduotuvę, kažkas padengia stalą, kažkas pagamina maistą. Kam? Mums visiems.

Prie stalo galime išsikalbėti, gauti patarimų. Labai gaila, kad tą tradiciją pametėme, gėdijamės net palaiminti savo prakaitą, maistą, esantį ant stalo, suteikti jam santykį, suprasti, kad kiekvienas maisto kąsnis yra mano sotumo sąlyga.

– Prieš laidą perskaičiau Laimos Lavastes parašytą knygą „Kunigas Ričardas“. Tai knyga apie jus. Ten begalė įdomių jūsų biografijos dalykų. Man buvo naujiena, kad jūs, pasirodo, esate profesionalus virėjas, baigėte virėjų mokyklą.

– Iki profesionalumo man dar toli, bet iš tikrųjų teko trejus metus mokytis virėjo amato, atlikti praktiką įvairiausiose gamyklų, kavinių, restoranų virtuvėse. Buvo džiugu gyvenime išpildyti vieną iš svajonių – gaminti maistą. Turėjau ir kitų svajonių, išmokti šokti – teko ir tai. Yra viena svajonė, kuri turbūt ir liks svajone arba dalinai atsidengia kunigystėje, – tai mediko svajonė. Bet labai džiaugiuosi, kad santykis su maistu ir galimybė pažinti maistą, prisiliesti jį gaminant, kuriant man yra smagi, graži patirtis.

– O iš kur atsirado šis pašaukimas?

– Nežinau. Buvo mano močiutės, seserys, kurios irgi gamino maistą, darbavosi maisto aplinkoje... Santykis su maistu buvo nuo pat vaikystės. Tas labai patiko ir pačiam: kažką pagaminti, padaryti, išbandyti. Vėliau pamažu bandant pasukti link seminarijos supratau, kad tai gali būti labai didelė pagalba tarnystėje žmonėms, kad galima pasirūpinti pačiu savimi.

– Jūs iki šiandien esate aktyvus virtuvės dalyvis?

– Sau tikrai pasigaminu. Aišku, parapijoje yra šeimininkė, darbuotojai, visas vykstantis procesas, nereikia dažnai to dalyko daryti, bet visuomet ar sau, ar kartais kokiems svečiams, kurie ateina, norisi pagaminti kažką asmeniško, visuomet smagu padaryti. Man patinka, tikrai vos ne kasdien naudoju savo profesijos amatą praktikoje.

Visas pokalbis – gruodžio 23 d. laidos „Pasaulio puodai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Populiariausi