Edmundas Jakilaitis – apie naujus karjeros posūkius, šeimą ir tai, kodėl (ne)taptų politiku

Viktorija Lideikytė, LRT.lt
2021.01.03 07:00
Edmundas Jakilaitis

Nauji metai televizijos žurnalistui, prodiuseriui Edmundui Jakilaičiui atnešė karjeros posūkį. Jei kam nors jis ir buvo netikėtas, pats jis sako sprendimą priėmęs akimirksniu – tiesiog neįsivaizduoja, kaip galėtų dirbti politikos žurnalistu žmonai tapus ministrės pirmininkės atstove spaudai. „Savo žmonai esu už labai daug ką dėkingas, tad šitaip susiklosčius jos karjerai, galiu truputėlį palaukti. Nieko neatsitiks“, – portalui LRT.lt sako E. Jakilaitis.

– Kalbamės senų ir naujų metų sankirtoje. 2020-ieji pasauliui buvo įsimintini, ne vienas su viltimi laukiame geresnių laikų. O kokie praėjusieji metai buvo jums?

– Visų pirma, tai buvo metai, per kuriuos kilo iki tol nematytų iššūkių. Dėl pandemijos fiziškai netekome dalies visuomenės. Visgi man, kaip žmogui, praėjusieji metai buvo kupini ir atradimų. Atradome žmonių, kurie imasi iniciatyvos, kuriais galima pasitikėti, jie linkę galvoti ne vien apie save, bet ir apie kitus. Buvo įdomūs metai – pavyko daryti prasmingus darbus ir matyti jų rezultatus.

– Kalbate apie „Stiprūs kartu“ – pilietinę iniciatyvą, esate jos vadovas. Ištikus pandemijai, susitelkė daugiau nei 6 tūkst. savanorių, per karantiną teikiančių pagalbą tiems, kuriems šiuo metu tenka daugiausia išbandymų. Gera stebėti tokias iniciatyvas, tačiau netrūksta ir skeptikų. Kaip manote, kodėl visuomenė ten, kur, rodos, reikėtų susivienyti, susiskaldo? Kodėl tiek daug netikinčių COVID-19?

– Visuomenėje visada turime dalį žmonių, kurie ieško vienos nenuginčijamos tiesos, vieno vado. Tokių avinų bandų būna visada, tik klausimas, kokio ji dydžio. Žvelgiant į ateitį, į šiuos metus, man norėtųsi, kad tokių žmonių būtų mažiau. Mano noras būtų, kad žmonės kritiškai vertintų informaciją, skaitytų daugiau informacinių šaltinių, pasidomėtų moksliniais faktais. Tada jiems kiltų mažiau abejonių.

O visi šitie antivakseriai, plokščiažemininkai ar kaip juos bepavadintume... tai yra tikėjimo klausimai. Kur prasideda tikėjimas, ten racionalus protas dažniausiai neturi, ką pasakyti. Jei žmonės kuo nors tiki, patarčiau jiems tiesiog pasigilinti ir pasidomėti, ką apie tai sako mokslininkai, mokslui ir žinioms pašventę savo gyvenimą. Gal tada tų sąmokslo teorijų bus mažiau.

Edmundas Jakilaitis
Edmundas Jakilaitis / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Taip pat skaitykite

– Gruodį savo feisbuko paskyroje pranešėte, jog Jūsų žmona Rasa jungiasi prie ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės komandos, tampa jos patarėja ir atstove spaudai, todėl jūs kuriam laikui atsisveikinate su aktualijų žurnalisto pareigomis. „Beprotiškai myliu savo darbą, bet kai ką myliu labiau“, – rašėte. Ar ilgai brendote šiam sprendimui, svarstėte?

– Šį sprendimą priėmiau akimirksniu. Man buvo visiškai aišku, kaip turiu elgtis, ir, tiesą pasakius, dėl šio sprendimo jaučiuosi kuo puikiausiai. Taip jau gyvenime yra, kad kažkas kažkada turi daryti sprendimus. Ko gero, būtų neįmanoma situacija, kad aš dirbčiau politikos aktualijų žurnalistu, o mano artimiausias žmogus būtų ministrės pirmininkės atstovas spaudai. Gal kam nors tai atrodo įmanoma, tačiau man tai atrodo nesuderinami dalykai.

Tokį sprendimą priėmiau, nes jis man buvo visiškai natūralus ir aiškus. Nebuvo ilgų dvejonių ar diskusijų. Esu už labai daug ką dėkingas savo žmonai, tad šitaip susiklosčius jos karjerai, aš galiu truputėlį palaukti. Nieko neatsitiks.

Edmundas Jakilaitis su žmona Rasa 2019 m. LRT Metų apdovanojimuose
Edmundas Jakilaitis su žmona Rasa 2019 m. LRT Metų apdovanojimuose / D. Umbraso/LRT nuotr.

Jau senokai esu nusprendęs, kad darysiu tik tai, kas man labai patinka, kas įdomu ar net įdomiausia.

– Nors kuriam laikui pasitrauksite iš ekranų kaip politikos žurnalistas, ko gero, jums nuobodžiauti neteks. Kokių planų turite?

– Kadangi esu televizijos prodiuseris ir redaktorius, turiu daugybę jau vykstančių projektų ir krūvą sumanymų į priekį. Be to, užsiimu visuomenine veikla, įvairiomis iniciatyvomis, esu karys savanoris ir šaulys. Nematau jokios galimybės, kad nubudęs ryte nežinočiau, ką veikti. Turiu daug darbų ir minčių, todėl tikiu, kad šie metai bus ne mažiau turiningi, o gal net turiningesni negu praėjusieji.

– Kartais atrodo, kad jūsų visur pilna. Tik ką pats išvardijote dalį savo veiklų, beje, iš šono politikos aktualijų žurnalisto darbas atrodo įtemptas ir varginantis. Ar per jūsų karjerą, trunkančią kone ketvirtį amžiaus, nepasitaikė momentų, kai atrodė viskas – gana, nebenoriu, nebegaliu?

– Man atrodo, kad svarbiausia – tam tikras santykis su savo veikla ir gyvenimu apskritai. Jau senokai esu nusprendęs, kad darysiu tik tai, kas man labai patinka, kas įdomu ar net įdomiausia. Kol galiu sau tai leisti – dirbti tik patį man įdomiausią darbą ir užsiimti tik pačia man įdomiausia veikla – tol ketinu tai daryti.

Nematyčiau galimybių veikti kažką įdomesnio už prasmingų projektų kūrimą, keičiančių ir edukuojančių visuomenę, o tuo pat metu susilaukiančių populiarumo. Tiesą sakant, man niekada neteko atsisėsti parėmus galvą ant rankos ir ilgai mąstyti, būti ar nebūti. Ne. Mano veikla man kelia aistrą, yra įdomi.

Edmundas Jakilaitis
Edmundas Jakilaitis / P. Lileikio nuotr.

Pamenu, per mūsų sužieduotuvės – iki vestuvių turėjome ir tokią šventę – Arūnas Valinskas man sakė: „Pirmi dešimt metų sunkiausi, paskui bus lengviau“.

– Savo darbais ne tik daug nuveikėte Lietuvos labui, bet ir tapote žinomu, atpažįstamu Lietuvos veidu. Viename interviu sakėte iš savo vaikų sulaukiantis pastebėjimų, kad Nidoje visi žmonės eina kaip ėję, o tėtis sveikinasi su kas antru žmogumi. Aplinkinių dėmesys Jums malonus?

– Man jis yra natūralus. Ko gero, pirmą kartą su tuo susidūriau prieš daugiau nei 20 metų, kai Kaune, grįžtantį namo iš Vilniaus, mane sustabdė policija. „O, Jakilaitis“, – sako. Tada supratau, kad kažkoks keistas dalykas yra ta televizija, kuri paprastą, eilinį žmogų padaro kitiems atpažįstamą. Bet tai yra mano profesijos dalis. Jeigu aš dirbu televizijoje, tikėtina, kad mane per ją rodo, o kai rodo daug kartų ir tai daro daug metų, tikėtina, kad žmonės mane atpažįsta.

Būna, žmonės prieina prie manęs parduotuvėje ir pradeda kalbėti apie tam tikras socialines problemas, vyresni žmonės – apie pensijas ir pan. Mano šeima jau įpratusi, kad aš stabteliu, padiskutuoju. Man tikrai labai patinka bendravimas. Įvairiose interneto svetainėse esu nurodęs savo mobiliojo telefono numerį, man žmonės skambina ir pasakoja istorijas. Kai kurias pasiaiškinu pats, kai kuriuos skambučius nukreipiu kitiems žurnalistams.

Bendravimas ir dėmesys yra mano darbo dalis, į kurią reikia reaguoti natūraliai. Ji neturi būti nei problema, nei kažkoks džiaugsmas. Taip tiesiog yra, ir į tai, kad mane jau daugybę metų rodo per televiziją, žiūriu kaip į pasirinktos profesijos vieną iš šalutinių poveikių.

Edmundas Jakilaitis
Edmundas Jakilaitis / E. Genio / LRT nuotr.

Taip pat skaitykite

– Panašiai tiek laiko, kiek dirbate žurnalistu, gyvenate su žmona Rasa. Ar galite pasakyti, kad per šitiek drauge praleistų metų jau spėjote apsišlifuoti kampus?

– Manau, kad tam reikės viso likusio gyvenimo. Tikrai nepasakysiu kažkokios darnos šeimoje recepto, nes niekad nežinai, kuo baigsis gyvenimas. Gali vertinti tai, kas yra, o kur ir kas kada nuves, kaip pasisuks gyvenimas, niekas nežino.

Man atrodo, reikia suprasti, jog žmonių nepakeisime, todėl lieka išmokti prie jų prisitaikyti, juos geriau suprasti, kaip jie galvoja, ką masto. Pamenu, per mūsų sužieduotuves – iki vestuvių turėjome ir tokią šventę – Arūnas Valinskas man sakė: „Pirmi dešimt metų sunkiausi, paskui bus lengviau“.

Nežinau, ar tai tiesa. Man nebuvo nei pirmi, nei antri dešimt sunkūs, bet santykiai yra tam tikras darbas. Turbūt negali galvoti, kad kažkas nusistovėjo, ir taip bus visada. Kas tai bebūtų – santuoka, santykiai su vaikais ar draugais – visada turi pilti kurą į tą automobilį, kad jis važiuotų. O kelias, turbūt, yra supratimas, pagarba, kito gerųjų savybių matymas, o ne akcentavimas to, kas tau nepatinka.

Edmundas Jakilaitis su žmona Rasa
Edmundas Jakilaitis su žmona Rasa / E. Blaževič/LRT nuotr.

Dažniausiai neturiu plano B. Jeigu tikiu planu A, žinau, kad jį padarysiu nepaisant to, kiek ir per kur reikės brautis.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad žmonai esate dėkingas už daug dalykų. Už ką labiausiai?

– Labiausiai už palaikymą ir supratimą. Turiu tokią savybę – jeigu sugalvoju kažką daryti, aplinkui gali šaudyti patrankos, tai nepakeis mano apsisprendimo. Dažniausiai neturiu plano B. Jeigu tikiu planu A, žinau, kad jį padarysiu nepaisant to, kiek ir per kur reikės brautis. Ko gero, šita mano savybė nėra pati lengviausia.

– Jums pranešus apie karjeros vingius, internete pasipylė komentarai, kad dabar politikams nebebus, ko bijoti. Ne paslaptis, jog kalbėtis su jumis politikui kartais tolygu sėsti į karštą kėdę. O ar savo vaikams irgi esate griežtas?

– Nelabai, nelabai aš griežtas tėtis... (Atsidūsta) Kartais žmona man sako, kad savo vaikams turėčiau būti reiklesnis, bet man atrodo, kad perspaudimas santykiuose su vaikais gali mažinti žmonių iniciatyvumą. Nuoširdžiai tikiu, kad žmogaus gyvenimo sėkmę jo įgytos kompetencijos, išsilavinimas lemia ne daugiau kaip 49 proc., o 51 proc. lemia asmeninės savybės.

Manau, jauno žmogaus įstatymas į labai aiškius rėmus gali padaryti vaiką patogų tėvams, gali padaryti žmones, kurie nekelia sunkumų šeimoje, bet ar tai leis užauginti asmenybę, kuri norėtų imtis iniciatyvos, už kažką prisiimti didesnę atsakomybę? Nesu tikras. Todėl ir nesu griežtas tėtis.

Mano jauniausiai dukrai tuoj bus šešeri. Galiu prisiekti, kad per tuos metus nesu nė karto net garsiai jai nieko pasakęs. Apie kokį nors barimą negali būti nė kalbos. Dabar man atrodo, kad ir be to galima konstruoti santykius. Jeigu būčiau supratęs apie vaikų auklėjimą tiek, kiek dabar, ko gero, nebūčiau garsiau pasakęs ir vyresniesiems. Bet jiems, gaila, esu (nusijuokia).

Edmundas Jakilaitis
Edmundas Jakilaitis / P. Lileikio nuotr.

Man atrodo, sudėtingiausias laikas tas, kada vaikai netenka tam tikro tėvų autoriteto, kai į mamą ar tėtį nebežiūri kaip į šventuosius, kurie žino visus atsakymus.

– Turite trijų vaikų auginimo patirties. Koks vaikų amžius tėvams sudėtingiausias – kūdikystė, kai vaikas tampa darželinuku, o gal paauglystė?

– Man atrodo, sudėtingiausias laikas tas, kada vaikai netenka tam tikro tėvų autoriteto, kai į mamą ar tėtį nebežiūri kaip į šventuosius, kurie žino visus atsakymus. Tada ateina taškas, kai gali padaryti du sprendimus. Arba spausti, laužti ir reikalauti, kas, ko gero, irgi yra vienoks ar kitoks pasirinkimas. Arba, žinoma, visiškai nepaleidžiant vadžių, bandyti keliauti ten, kur yra vaikų interesai. Tai ir galėtų būti kelias, kaip su vaiku neprarasti ryšio.

Pavyzdžiui, mūsų su dukra pats geriausias laikas tada, kai važiuojame į varžybas, vežu arba paimu ją iš žirgyno. Ji yra aukšto meistriškumo raitelė, daugkartinė Lietuvos čempionė, Lietuvos rinktinės narė. Kartais per varžybas drauge mums tenka praleisti keletą parų, per jas spėjame pasišnekėti, padiskutuoti. Man atrodo, tas ryšys tikrai geresnis negu vien susėdimas prie stalo, pavalgymas ir išskirstymas kiekvienam po savo kambarius.

Edmundas Jakilaitis su žmona ir dukra
Edmundas Jakilaitis su žmona ir dukra / E. Blaževič/LRT nuotr.

Su sūnumi taip pat turime bendrų interesų – plaukiojame banglentėmis, jėgos aitvarais, žiemomis mėgstame slidinėti. Beje, šiemet pirmą sykį nubėgau visą maratono distanciją – 42 km. Pagalvojau, kad reikia tai padaryti būnant 42-ejų, tad iki 43-ojo gimtadienio likus dviem dienoms nebebuvo, kur trauktis.

Maratoną įveikiau, o jam ruoštis padėjo sūnaus lengvosios atletikos trenerė. Mano sūnus – taip pat lengvaatletis, rimtai sportuoja, šiemet tapo Lietuvos šuolio į tolį čempionu. Taigi, tikiu, jog bendrų interesų turėjimas gali palaikyti santykius.

Žinoma, tai yra gana sudėtinga, nes kiekvienas norime, kad jų vaikai gerai mokytųsi, būtų drausmingi, tvarkingi, pagarbūs ir t. t. Bet tai yra B. O A man – laisva asmenybė, neturinti kompleksų, laisvai bendraujanti bet kokiame žmonių, tiek suaugusiųjų, tiek vaikų rate. Tai, man atrodo, kur kas svarbiau, negu vien geri pažymiai ar idealiai sutvarkytas kambarys.

Edmundas Jakilaitis
Edmundas Jakilaitis / E. Blaževič/LRT nuotr.

Matau labai mažą galimybę, kad įvyktų mano posūkis į politiką, bet jeigu įvyktų, matyčiau tai kaip kažkokias ekstremalias sąlygas, kažkas įvyktų, dėl ko reikėtų iš esmės keisti savo gyvenimą.

– Prakalbote apie buvimą autoritetu vaikams, autoritetas esate ir daliai visuomenės. Ne sykį buvote išrinktas vienu įtakingiausių ne tik tarp žiniasklaidos atstovų, bet ir apskritai asmenybių Lietuvoje. O kas yra jūsų paties autoritetas?

– Ko gero, negalėčiau vertinti vieno žmogaus, kurio gyvenimo kelias man būtų idealus pavyzdys ar jį vieną laikyčiau kelrode žvaigžde. Vis dėlto mano autoritetas ir didelis džiaugsmas, kad taip artimai susipažinome su profesoriumi Alfredu Bumblausku. Taip pat man labai didelis autoritetas kunigas Julius Sasnauskas, krikštijęs visus tris mano vaikus.

Politikoje, – taip, kaip ją įsivaizduoju, – man autoritetas Valdas Adamkus. Žurnalistikoje žmogus, iš kurio pasiėmiau daugiausia žinių per trumpiausią įmanomą laiką, yra Rita Miliūtė. Savaime aišku, mano žmona man irgi autoritetas. Ji turi savybių, kurių gyvenime neturėsiu: yra organizuota, tiksli, konkreti ir t. t. Aš dažniau einu tiesiai per daug nesidairydamas į šonus, o ji mato dalykus.

Išskirti vieną man sunku, kadangi pažįstu labai daug nuostabių žmonių, mėgaujuosi mūsų bendravimu. Dabar man darosi neramu, kad ko nors nepaminėjau (šypteli).

Edmundas Jakilaitis 2020 m. „Nacionalinėje ekspedicijoje“
Edmundas Jakilaitis 2020 m. „Nacionalinėje ekspedicijoje“ / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Į politiką atėję žmonės turi tikslą kažkuo tapti, o ne tikslą kažką nuveikti. Jeigu žmonės turi tikslą tik kažkuo tapti, tai toks kelias, mano galva, nevaisingas.

– Sunku Lietuvos politikos aktualijų lauką įsivaizduoti be jūsų. O pats ar esate kada svarstęs pasukti į politiką?

– Manau, kad natūraliai tai negalėtų įvykti, politika negalėtų būti suplanuota mano karjera. Matau labai mažą galimybę, kad įvyktų mano posūkis į politiką, bet jeigu įvyktų, matyčiau tai kaip kažkokias ekstremaliais sąlygas, kažkas įvyktų, dėl ko reikėtų iš esmės keisti savo gyvenimą. Paprastai tariant, jeigu tokiu būdu matyčiau didelę prasmę ir kažkokią akivaizdžią naudą visuomenei ir valstybei, tada taip.

Bet dėl to, kad mane daug kas pažįsta, todėl, tikėtina, išrinks, tikrai neičiau. Tai manęs niekaip nemotyvuotų. Beje, man atrodo, kad politikoje yra per daug atsitiktinių žmonių. Eidami į politiką, žmonės pirmiausia ateina nepasiruošę, nežino, ką ten veikti. Ir dabar matome tokių pavyzdžių. Į politiką atėję žmonės turi tikslą kažkuo tapti, o ne tikslą kažką nuveikti. Jeigu žmonės turi tikslą tik kažkuo tapti, tai toks kelias, mano galva, nevaisingas.

Jeigu mano ėjimas į politiką ir būtų kažkoks sprendimas, tai turėtų būti idėja verta to, kad apversčiau savo gyvenimą aukštyn kojomis. Šiuo metu tokio poreikio tikrai nejaučiu.

Edmundas Jakilaitis
Edmundas Jakilaitis / E. Blaževič/LRT nuotr.

Taip pat skaitykite

– Praėjusiais metais nutarėte baigti tai, kas pradėta prieš du dešimtmečius, – ėmėtės tęsti magistro studijų. O kokių tikslų išsikėlėte 2021-iesiems?

– Esu įkūręs Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros paramos fondą. Ateinančiais metais su žinomais istorikais, menininkais, architektais, verslo bendruomenės atstovais ketiname ženkliai prisidėti prie Jono Karolio Chodkevičiaus veiklos įamžinimo ir asmenybės populiarinimo Lietuvoje.

2021-uosius, mūsų prašymu, Seimas paskelbė Jono Karolio Chodkevičiaus metais, bus minimos 400-osios jo žūties Chotyno kautynėse metinės. Numatyta įdomių veiklų, diskusijų, projektų, kelionių ne tik po Lietuvą, bet ir po Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės šalis, kur Jonas Karolis Chodkevičius studijavo, mokėsi karo meno.

Džiaugiuosi galėdamas būti tarp tų, kurie pradėjo šio malūno statybą ir, viliuosi, greitai jį užsuksime. Tikiuosi, nuo kitų metų didžioji visuomenės dalis žinos, kas yra Jonas Karolis Chodkevičius, kad jį tikrai galime statyti tarp pačių svarbiausių visos Lietuvos istorijos asmenybių. Ko gero, ateinantys mano metai bus tokio vieno didžiojo darbo metai. O visa kita – žiūrėsim. Gal irgi pavyks.

Taip pat skaitykite