Veidai

2021.02.21 10:36

Prisiminusi, ką išgyveno, Rimantė Kulvinskytė klausia savęs: kaip vis dar esu palyginti sveiko proto?

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.02.21 10:36

„Porą dienų būdavau kone apimta euforijos, o trečią nebenorėdavau keltis iš lovos, norėdavosi verkti, – portalui LRT.lt sakė laidų vedėja, žurnalistė Rimantė Kulvinskytė, vasarą pradėjusi lankytis pas psichologą. – Prisiminusi išgyvenimus, kuriuos visuomet nešiojuosi su savimi, pagalvojau – kaip vis dar esu palyginti sveiko proto? Ir kokia esu kieta, kad nepraradau vilties.“

– Paprastai pažadus sau žarstome metų pradžioje, o tu dar nuo praėjusio gruodžio kasdien sau duodavai po pažadą: paleisti savo klaidas, nustoti lygintis su kitais, nustoti lipti per save tam, kad „kiti būtų laimingi“.

– Pastebėjau, kad mūsų pažadai dažnai būna pasufleruoti žurnalų, nusižiūrėti iš draugų. Žadame sau, kad pradėsime sportuoti, laikysimės dietos, dažniau susitvarkysime. Nesakau, kad tai blogai, juolab kad keičiant mintis keičiasi ir protas, tačiau gydyti kūną jau tapo norma, o siela dar tarsi guli užmiršta kamputyje.

Atrodo, kad ir save pamirštame – rūpinamės kitais, siekiame juos pamaloninti, o jų laimė tampa svarbesnė nei sava. Ir tai nėra vieno žmogaus problema – daugybė dalykų užkoduota mūsų DNR. Mūsų seneliai, proseneliai gyveno nunarinę galvas, kažkaip stūmėsi per gyvenimą ir niekad savęs nepaklausė, ar yra laimingi. Niekas negalvojo apie tai, kad darbas turi teikti pasitenkinimą ar būti saviraiška. Visi tie išmokti kodai yra įdiegti ir mums.

Jei toliau būčiau save slopinusi ir bandžiusi būti ta įsivaizduojama primadona, turbūt būčiau žlugusi. Juk žiūrovas mato, kai jam meluoji.

Galime prisiminti seną tiesą – iš tuščios stiklinės kitas neatsigers. Taigi iš pradžių reikia pradėti rūpintis savo psichologine būsena, savo stabilumu, savo gerove ir būti sau pakankamam, tada ir į gyvenimą žvelgsi kitaip, šeimai būsi dovana, visuomenei – visavertis narys. Taigi norėjau kelti klausimus, kurie priverstų susimąstyti. Ir džiugu, kad sulaukiu labai daug laiškų, kuriuose žmonės dėkojo ir sakė, pagalvoję apie dalykus, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavo.

– Sakai, mūsų sielos tarsi paliktos kamputyje, bet, atrodo, ne tavoji – praėjusią vasarą pradėjai lankytis pas psichologą.

– Tai nėra man svetimas ar nepažįstamas dalykas – terapijos kursą yra išėjęs mano Povilas (Rimantės vyras Povilas Miškinis-Eidukonis – LRT.lt). Jis pusantrų metų lankėsi pas psichoterapeutą Eugenijų Laurinaitį. Tuo metu mūsų verslas išgyveno krizę, buvo išbandymų šeimoje.

Kai po kurio laiko kalbinau E. Laurinaitį savo radijo laidoje „Laimės dieta“, jam nuoširdžiai padėkojau, kad išgelbėjo mūsų šeimą. Iš tiesų jis padėjo išgyventi nelengvus etapus, pajutome jo indėlį į mūsų su Povilu santykius ir vyro laimę.

Žiūrint paprastai, matematiškai, buvimas savimi neturėtų reikalauti jokių pastangų, bet kartu tai ir pats sunkiausias darbas.

– Kas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios kreipeisi į psichologą?

– Povilas mane vis kalbindavo nueiti ir pabandyti, sakė, kad man būtų lengviau, geriau, šviesiau. Ir apskritai sukrauti visus savo rūpesčius mylimam žmogui, šeimai ir draugams yra nelabai sąžininga – ką jiems daryti su ta informacija? Reikia žmogaus, kuris būtų objektyvus, padėtų pažvelgti į save iš šono, pamatyti savo stiprybes, silpnybes, galiausiai tuos kodus, kurie į mus buvo sudėti ir apsunkina mūsų ėjimą per gyvenimą.

Pagrindinė priežastis, kodėl kreipiausi, – nuotaikų svyravimai. Porą dienų būdavau laiminga, kone apimta euforijos, o trečią dieną nebenorėdavau keltis iš lovos, norėdavau verkti, o viskas aplink, atrodė, neturi prasmės. Dėl to sunku buvo ir mano šeimai. Taigi į psichologo kabinetą nuėjau siekdama stabilizuoti savo nuotaikas.

Per pirmąjį, pažintinį, seansą probėgšmiais išpasakojau psichologei savo gyvenimo istoriją, prisiminiau savo išgyvenimus, dvynių netektį ir daugybę kitų dalykų, apie kuriuos kasdien negalvoju, tačiau visuomet nešiojuosi su savimi. Pagalvojau – kaip vis dar esu palyginti sveiko proto? Ir kokio kietumo esu, jei stoviu, gyvenu ir neprarandu vilties.

Seansuose tenka užgauti save iš naujo, išanalizuoti tai, kas buvo, atleisti, paleisti, išspręsti ir galiausiai pamiršti ar uždaryti su visai kitokia nuotaika. Nėra tai vien tik lengvas pasivaikščiojimas po pievą, būna visokių etapų, tačiau jaučiuosi įgalinta – atrodo, gavau du kardus, kuriuos bet kada galiu išsitraukti iš už nugaros ir kapoti visas kliūtis.

Iš tiesų psichologas veda tave per kelionę, bet atsakymus turi rasti pats.

– Minėjai, kad nesąžininga savo rūpesčiais apkrauti artimuosius. Tačiau neretai ir patys artimieji jaučiasi taip, tarsi yra atsakingi už tavo rūpesčius, turi padėti juos spręsti, jaučia tam tikrą kaltę, kai negali padėti...

– Panašios reakcijos laukiau iš savo tėvų. Esame labai artimi, bet suprantu, kad apkraudama juos savo rūpesčiais palieku juos tik su tuo skausmu. Jie yra už 200 kilometrų, nieko negali išspręsti, gali tik išgyventi dėl to, kad man negerai. Be to, jie susirūpino, nes manė, kad jei jau kreipiuosi į specialistus, man kažkas labai rimto. Sulaukiau panašios reakcijos, bet kai su artimaisiais pasidalydavau, ką sužinojau per psichoterapiją, visiems viskas pradėjo šviesėti ir aiškėti.

Pagalvoju, kad mūsų šalyje yra nemažai jausminio ir moralinio spaudimo. Esame ganėtinai smalsūs ir landūs, galime sulaukti klausimų net ir ne itin maloniomis temomis (pavyzdžiui, „Ar skiriesi su vyru?“). Taip pat esame išmokyti mandagiai atsakyti į užduotą klausimą, nors to visai nenorime, ir pasipasakoję jaučiamės labai blogai. Tiesiog nemokame nubrėžti ribų.

– Ką turi omenyje?

– Terapija padeda aiškiai nubrėžti ribas – neturime visiems atsiverti apie tai, kas dedasi mūsų galvoje. Jei su kiekvienu gatvėje sutiktu žmogumi kalbėsi apie tai, ką skauda, išmoksi tame skausme gyventi. Kai nuolat ką nors kartoji, tavo smegenys gali supinti tokį voratinklį, kad pradėsi tikėti, jog viskas daug blogiau, nei yra iš tiesų. Be to, nuolat kartodama, koks tavo vyras blogas ar kaip tau sunku darbe, pradėsi tuo tikėti.

– Kalbėdama apie apsilankymus pas psichologę, pavadinai save naujoke, taigi ar be to, kad išmokai nubrėžti ribas, išmokai dar ko nors, kas labai padeda kasdienybėje?

– Pastebėjau, kad anksčiau, jei kam nors atsakydavau neigiamai, net jei tai žmogus, turintis neigiamų intencijų mano atžvilgiu, jausdavau didžiulę kaltę. Tas įskiepis ateina iš vaikystės.

Sakyčiau, kad esu neryžtinga, linkusi nutylėti, bet per save perlipti padeda tai, kad dabar suvokiu, jog mano dukra mane kopijuoja – ji mato mano elgesį, kada ir kam nusileidžiu, ką toleruoju, ką priimu, ir tai priima kaip normą. Juk vaikai mokosi iš poelgių, o ne iš žodžių ar teorijos.

Tad anksčiau būčiau patylėjusi ar nepastovėjusi už save, o dabar turiu drąsos. Dabar netgi savo dukrai galiu pasakyti, kad esu pervargusi ir neturiu jėgų paskaityti jai pasakos. O dar prieš kurį laiką laikiau save žmogumi, atsakingu už visų šeimos narių emocijas, ir stengdavausi, kad visi būtų patenkinti. Net jei tekdavo ką nors daryti iš paskutinių jėgų. Nors mano šeima sako, kad manęs neteisia ir ant manęs nepyksta, o džiaugiasi dėl manęs.

Taip pat dabar priimu savo emocijas, analizuoju, kuo jos skiriasi. Pavyzdžiui, kartais kam nors atsikertu ir pajaučiu piktdžiugą. Psichologei sakiau, kad dėl to nesidžiaugiu, o ji man atsakė, kad jei būčiau panarinusi galvą ir patylėjusi, būčiau jautusi apmaudą. Vis dėlto piktdžiuga – kibirkštis, kuri blyksteli ir užgęsta, o apmaudas ilgam nusėda sieloje, teršia santykį su aplinka. Taigi kartais sveika ir blogiuku pabūti – žiūrėdamas į didelį paveikslą supranti, kad visokių emocijų reikia.

Be to, mokausi supykti ir dėl to nepykti ant savęs, nejausti gėdos. Mokausi išsakyti dalykus, kurie man nepatinka, mokausi išsakyti kritiką ne įžeisdama, o pasakodama, kaip jaučiuosi. Mokausi daugybės dalykų.

Esu neryžtinga, linkusi nutylėti, bet per save perlipti padeda tai, kad dabar suvokiu, jog mano dukra mane kopijuoja.

– Mamos liga, dvynių netektis – sunkiai pakeliami likimo smūgiai. Kaip manai, kodėl ištikus tokiems sukrėtimams nesikreipei į psichologą? Kas padėjo tada, kai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų?

– Beje, mama trečiosios stadijos onkologinę ligą įveikė jau prieš kelerius metus, tačiau tik pradėjusi lankytis pas psichologą susivokiau – kokia nesąmonė, kad diagnozavus mamai ligą buvo paskirtas gydymas, chemoterapijos kursas, bet ne psichologo konsultacijos. Iš kur semtis stiprybės, palaikymo, kai pats turi nepulti į neviltį, o dar tenka guosti ir išgyvenančius artimuosius?

Tada man atrodė, kad pati esu labai stipri, kad galiu susitvarkyti, nes nesėdžiu ir neverkiu savaites. Turiu tokią dovaną, kad stresinėse situacijose įsijungia racionalumas, ieškau pagalbos ar užmaršties darbe, kūryboje. Darbas tikrai labai gydo.

Be to, psichologo konsultacija atrodė brangus malonumas, o ir žinių trūko. Pamenu, kai Povilas grįždavo iš psichologo, klausdavau, kokių patarimų gavo. Jis atsakydavo, kad jokių, ir aš stebėdavausi – už ką tuomet jam mokame? Man vis atrodė, kad pas psichologą jis eina kaip pas finansų guru, kuris duoda naudingų patarimų.

Iš tiesų psichologas veda tave per kelionę, bet atsakymus turi rasti pats. Galima apie tai ilgai pasakoti, tačiau geriau pačiam pamatyti ir įsitikinti. Gali matyti teoriją, kaip uždegti laužą, tačiau kol pats jo nepadarysi, nesuprasi, kas tai yra.

– Galbūt todėl ši tema vis dar apvyta įvairiais mitais – sakai, kad išmoksti atpažinti savo emocijas, mokaisi supykti, nors dažnas įsitikinęs, kad psichologas užgydys sielos žaizdas, padės tapti laimingam ir visos neigiamos emocijos tiesiog išnyks.

– Kartais pastebiu, kad mano mintys krypsta į ką nors negero, į savigailą, ir bandau tą akimirką užčiuopti, suprasti, kas nutiko – neišsimiegojau, perskaičiau nemalonų komentarą ar panašiai. Taigi tenka su savimi padirbėti. Tačiau terapija man padeda atsekti savo mintis ir sustabdyti neigiamas emocijas, kol gniūžtė nevirto sniego kamuoliu.

Pavyzdžiui, pyktis niekur nedingsta, jis kaupiasi, kol galiausiai ir patys negalime paaiškinti, kodėl pratrūkstame, išsiliejame ant niekuo dėtų šeimos narių. Pyktis yra gera emocija, jei tinkamai nukreipiama. Jo varomas gali nuveikti daugybę darbų. Svarbiausia – šios emocijos neslėpti ir mokėti ja pasidalyti ne kaltinant kitą, o pasakant, kad supykai ir kodėl.

Iš pradžių reikia pradėti rūpintis savo psichologine būsena, savo stabilumu, savo gerove ir būti sau pakankamam, tada ir į gyvenimą žvelgsi kitaip, šeimai būsi dovana, visuomenei – visavertis narys.

Beje, aš supratau, kad nemokėjau džiaugtis. Dabar sąmoningai mokausi džiaugtis negalvodama, kad Visatoje egzistuoja pusiausvyra ir jei nutiko kas nors gero, netrukus būtinai nutiks ir kas nors blogo. Dabar tiesiog mokausi džiaugtis. Be visokiausių „bet“.

Ironiška, savo tinklaraštyje „Laimės dieta“ rašau apie laimę, nors jis veikiau yra atviras dienoraštis apie tai, ką jaučiu, kuo gyvenu, kas man įdomu, kaip aš gyju. Iš tiesų nesužalotų ir nesuknistų žmonių pasaulyje – labai mažai. Kai laukėmės Lunos, su vyru kalbėjome, kad kur nors kaip tėvai vis tiek susikirsime, tad tiesiog atsipalaiduokime ir viską darykime iš meilės.

Beje, apie tai kalbuosi ir su dukra, ji žino, kad einu pas psichologą. Lunai – penkeri, ji irgi eina pas psichologą. Kadangi ji pakeitė ugdymo įstaigą, prie to, kad adaptacija būtų lengvesnė, labai prisidėjo įstaigos psichologė. Ji neseniai pasakojo, kad dieną pasidarė liūdna, tad pasikalbėti apie savo tarakonus nuėjo pas psichologę ir palengvėjo. Džiaugiuosi, kad ji moka ieškoti pagalbos.

Sukrauti visus savo rūpesčius mylimam žmogui, šeimai ir draugams yra nelabai sąžininga – ką jiems daryti su ta informacija?

– Tinklaraštyje „Laimės dieta“ dalijiesi ir įvairiais nesudėtingais pratimais – pabaigti laišką sau, už ką nors padėkoti, išvardyti bent kelias priežastis nusišypsoti.

– Dėkojimo, sąmoningo buvimo praktikos labai daug duoda. Per vakarienę visi su šeima pasakome po tris dalykus, už kuriuos esame dėkingi, ir vieną, kuris mums nepatinka (juk reikia visko).

– Kaip nutiko, kad tinklaraštį nusprendei rašyti būtent apie laimę?

– Tas kelias atėjo natūraliai – man patinka žmones daryti laimingus. Turbūt tai buvo mano pašaukimas nuo mažumės – vienu metu paauglystėje netgi svarsčiau apie vienuolės kelią. Savyje turiu altruizmo. Visada, kai rašydavau savo skiltį, man buvo svarbi meilės sau ir aplinkiniams tema.

Netgi kai dirbau laidoje „Klauskite daktaro“, daugelis sakydavo, kad laidą veda daktaras Unikauskas ir fėja Rimantė, kuri visus daro laimingus. Ir agentūroje, kurią su vyru buvome įkūrę, mane lygindavo su mama, kuri nori visais pasirūpinti.

Iš tiesų „Laimės dietos“ idėja kilo Povilui. Kartą sanatorijoje skaičiau paskaitą apie paprastus dalykus, kurie padeda tapti laimingesniems. Pamatęs mano pristatymo skaidres, vyras paskatino rašyti tinklaraštį.

Mūsų seneliai, proseneliai gyveno nunarinę galvas, kažkaip stūmėsi per gyvenimą ir niekad savęs nepaklausė, ar yra laimingi.

– Dažnas sako, kad emocinę būklę apsunkina tai, jog žmogus nesijaučia savimi, o kartais jau ir nepamena, koks iš tiesų yra ir ką nuoširdžiai mėgsta. Ką tau reiškia būti savimi?

– Žiūrint paprastai, matematiškai, buvimas savimi neturėtų reikalauti jokių pastangų, bet kartu tai ir pats sunkiausias darbas. Aš manau, kad būti savimi sunku, nes iš prigimties norime patikti kitiems, manome, kad būdami savimi nebūsime jiems pakankamai įdomūs, pakankamai juokingi ir nuo mūsų visi nusisuks.

Kopijuojame geresnius, lyderius, kuriuos seka kiti, stengiamės pateisinti tėvų lūkesčius, nes esame pratę meilės gauti tada, kai esame geri ir patogūs vaikai, kurie daug neprašo ir yra patenkinti. Turėdamas daug metų praktikos patiki, kad esi apdovanojamas tada, kai nesi irzlus, piktas, kai esi patogus ir nieko nereikalauji. Kai save nustumi, nors mūsų ego iš tiesų yra labai spalvingas dalykas.

Būti savimi man dabar jau lengviau. Kaip tik neseniai labai aiškiai supratau vieną dalyką. Kai pradėjau dirbti laidoje „Klauskite daktaro“, norėjau būti ta tvarkinga, teisinga, savo vietą žinanti vedėja pranešėja. Po kurio laiko mane pasikvietė laidos prodiuseris Justinas Milušauskas ir pasakė, kad jie samdė Kulvinskytę, o ne kalbančią lėlę ir nori manęs tokios, kokia esu iš tiesų. Ir pridūrė, kad jei į kitą filmavimą tikroji Kulvinskytė neateis, galiu neateiti iš viso.

Gydyti kūną jau tapo norma, o siela dar tarsi guli užmiršta kamputyje.

Tie žodžiai smigo labai giliai, apsiverkiau. Tačiau išsimiegojau ir supratau – man nereikia stengtis, turiu tiesiog nueiti, būti savimi ir mėgautis darbu. Į filmavimą nuėjau su visiškai kitokiu nusiteikimu. Netgi daktaras klausė, ką pasidariau ir kodėl atrodau kitaip.

Nuo tos dienos nepatylėdavau, pajuokaudavau, užduodavau net ir pačius kvailiausius man šovusius klausimus. Kai pradėjau tuo mėgautis, pajutau ir didelę auditorijos meilę.

Taigi, iš pradžių maniau, kad taip stengiuosi būti elegantiška ir puiki, bet vis neįtinku, o dabar supratau, kad „norime tavęs tokios, kokia esi“ – didžiausias mano kada nors girdėtas komplimentas. Jei toliau būčiau save slopinusi ir bandžiusi būti ta įsivaizduojama primadona, turbūt būčiau žlugusi. Juk žiūrovas mato, kai jam meluoji.

Turbūt tai ir buvo kelio į meilę sau, į suvokimą, kad esu pakankama, pradžia. Kad einu geru keliu, patvirtina ir sekėjų būrys socialiniuose tinkluose, ir tai, kad radijo laidos „Laimės dieta“ klausosi žmonės visame pasaulyje. Gaunu gražių žinučių, laiškų su padėkomis už šviesą, randamą pokalbiuose su pašnekovais.

Todėl kalbėti apie rūpinimąsi savo psichologine būkle yra svarbu. Stengiuosi sulaužyti tą stigmą. Ir sulaukiu daugybės laiškų – žmonės dėkoja, kad dalijuosi. Dar ne visi išdrįsta kalbėti apie tai, kad taip pat lankosi pas psichologą, nes visuomenės požiūris vis dar ganėtinai neigiamas. Nuo tada, kai pati pradėjau lankytis pas psichologą, gal penkiolika žmonių įtikinau elgtis taip pat. Man tai didelis ir prasmingas dalykas. Matau man svarbių žmonių virsmą ir mane tai labai džiugina.