Veidai

2020.12.16 07:26

Antrojo vaikelio besilaukianti Irma Adomaitienė – apie viltį, kantrybės pamokas ir Saulės atneštą ramybę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.12.16 07:26

„Dabar tikrai tikiu, kad viskam yra savas laikas ir Dievas tą laiką žino geriausiai“, – portalui LRT.lt sako fotografė Irma Adomaitienė, su vyru atlikėju Linu Adomaičiu laukianti antro vaikelio. Pirmagimės Saulės nenuleisdama rankų pora laukė 8 metus. „Džiugu, kad mūsų istorija teikia vilties ir kitoms šeimoms“, – šypsosi moteris.

– Lietuvą kausto karantinas, tačiau jūsų šeimos jokios pasaulio negandos dabar negali aptemdyti – pasidalijote džiugia žinia, kad laukiate šeimos pagausėjimo. Koks šis laukimas jums?

– Šis laukimas tikrai labai skiriasi nuo pirmojo. Kai pirmagimė buvo dar tik pakeliui, turėjau tiek daug laiko sau, knygoms, susitikimams su besilaukiančiomis draugėmis, kūdikio kraitelio rinkimui. O dabar Saulė yra didžioji mūsų šeimos laiko režisierė. „Mama, nedirbėk!“ – sako ji, vos tik prisėdu atrašyti laiško. „Mama, uždėk „Vandenynus“! – traukia Lino plokštelę. „Mama, šokam!“ – vedasi mane, vos pasigirsta dainos akordai.

Žinoma, karantinas iš mūsų visų atėmė tuos nerūpestingus susitikimus su draugais. Dabar jau ne tik mes su Linu, bet ir mūsų mažoji labai nori bendrauti su draugėmis. Tačiau įžvelgiu ir gerąją viso šio užsidarymo pusę – ypač nėštumo metu mažiausiai norisi rizikuoti sveikata, o namai ir šeima – ta vieta, kur jaukumo, meilės ir laimės niekad netrūksta. Ypač dabar, laukiant antrojo stebuklo.

Man neišsemiamas stiprybės šaltinis yra mano vyras Linas.

– Kur leidžiate karantiną – namuose, o gal pasiilgę gamtos keliaujate į savo sodybą?

– Labai džiaugiamės, kad kartais namų sienas galime iškeisti į sodybą. Kol oro sąlygos leidžia, vis nuvažiuojame ten pasivaikščioti miško keliuku, smagiai pašalti, kad paskui jaukiai sušiltume prie židinio. O tada po kelių dienų išsiilgę grįžtame į namus. Tobulas karantino scenarijus! (Šypsosi.)

– Paprastai su šeima nemažai keliaujate, laukdamiesi Saulės buvote nukeliavę į Čilę, praėjusias žiemos šventes sutikote Fuerteventuroje. Ar tokie aistringi keliautojai nesijaučia įkalinti, kai keliauti į užsienį negalime?

– Turėjome daug gražaus laiko ir progų pakeliauti. Linas man parodė daug nuostabių pasaulio kampelių, drauge nusibeldėm toliausiai per savo keliavimo „karjerą“, ragavom įvairiausių skonių, užmezgėm netikėčiausių pažinčių, patyrėm nepaprastų nuotykių. Tad dabar, kai kelionės yra suvaržytos, mes traukiame tuos prisiminimus kaip kokias dovanas iš didžiulio patirčių maišo ir su šypsenomis jomis dalijamės.

Kelionės – pati geriausia laiko ir pinigų investicija, kuri garantuotai praturtina. Ir to niekas iš tavęs neatims.

Panešti vienam kito naštą ypač svarbu.

– Prieš gimstant dukrelei dirbote fotografe, Lino muzikinės veiklos vadybininke. Kaip susidėliojo jūsų darbai gimus Saulei ir dabar laukiant naujo šeimos nario? Esate atsidavusi motinystei ar randate būdų saviraiškai?

– Būti mama – didžiausias mano išsipildymas ir pati svarbiausia atsakomybė! O aplink ją dėlioju ir kitas veiklas: Lino vadybininke be jokių pertraukų esu jau beveik šešerius metus, o fotografavimas banguoja. Kartais gausu užsakymų, vos spėju suktis, tvarkau nuotraukas miego sąskaita, o štai dabar tiek dėl mano pačios pasirinkimo, tiek dėl karantino, – ramu. Tačiau žinau, kad su paaugintu ilgesiu paskui taip gera grįžti prie savo mėgstamos veiklos.

– Nors Linas sakė, kad sąmoningai nesistengiate tapti savotiškais vilties ambasadoriais, jūsų istorija apie tai, kad pirmagimės laukėte 8 metus, daugeliui teikia vilties ir motyvacijos nenuleisti rankų. Dažnai sulaukiate žmonių žinučių, laiškų, padėkų?

– Kad jūs žinotumėt, kiek mums džiaugsmo kelia tai, kad mūsų istorija teikia vilties ir kitoms šeimoms! Kaip tik vakar gavau žinutę iš pažįstamos, kad mūsų stebuklo įkvėpti pradėjo eiti NaPro keliu. Kiek daug buvo laiškų nuo moterų, prašančių daugiau informacijos apie tai. Buvo ir tokių, kur reikėjo iš visos širdies įkvėpti rašančiajai motyvacijos ir vilties, kad tikrai ne viskas prarasta.

Tikiu ir tikėsiu, kad vilties visada yra. Galbūt patys savyje nesugebam jos rasti, bet tam ir yra artimi (o kartais ir nebūtinai artimi), kurie gali padrąsinti, įkvėpti, prikelti.

Mūsų Saulė atsinešė su savimi daug ramybės.

– Kas padėjo jums tuos 8 metus nenuleisti rankų? Galbūt viskam pasaulyje yra tinkamiausias metas?

– Dabar tikrai tikiu, kad viskam yra savas laikas ir Dievas tą laiką žino geriausiai. Man neišsemiamas stiprybės šaltinis yra mano vyras Linas. Jis visada tikėjo ir manyje stiprino tą viltį, apie kurią ir kitiems dabar galiu pasakoti. 8 metai – išties netrumpas laikas. Bet tos kantrybės pamokos neprailgo. Džiaugiuosi jas gavusi.

– Ko i 8-erių metų kelionė išmokė jus kaip porą, šeimą, asmenybes?

– Pagarba ir vienas kito palaikymas šeimoje. Be šito kluptume ties kiekvienu didesniu akmeniu mūsų kelyje. Siekiant to, reikia ne vieną spyglį išsirauti, kampą nušlifuoti ar druskos paragauti. Žinoma, iš pradžių savęs transformacija atrodo kažkas neįmanomo, netgi pasikėsinimas į savastį. Bet tada aplanko suvokimas, kad labiau už viską aš noriu būti su šiuo žmogumi, su juo keistis ir augti. Ir tada tampa ramu. Nelieka jokių vidinių priešpriešų.

Tada jau nebėra individų, tada jau yra nedaloma šeima, kuri man yra didžiausia vertybė. Prieš 15 metų negalėjau to įsivaizduoti, o kelionė su Linu mane (ir mus) užaugino iki šio suvokimo. Ačiū Dievui, kad mus sujungė.

– Nors mažus vaikus auginantys tėvai linkę paburbėti dėl bemiegių naktų ir didžiulio nuovargio, jūs su vyru, rodos, nedramatizuojate, į viską žvelgiate ramiai ir dukros auginimas jums – vien džiaugsmas ir nė trupinėlio rūpesčio. Kaip yra iš tiesų?

– Mūsų Saulė atsinešė su savimi daug ramybės. Mes per tuos porą metų turėjome gal tik kokias penkias bemieges naktis. Džiaugsmas neblėsta, mūsų su Linu akys didelės matant jos mažus didelius pasiekimus.

Mes žiūrime pagarbiai į dukrą. Ji yra asmenybė ir, kol nemoka daugybės dalykų, mūsų pareiga juos perduoti su meile. Todėl tuos džiaugsmingus sunkumus bei nuovargį mes priimame kaip vertybę ir pamoką. Labai džiaugiamės dėl tokios mums suteiktos rolės. Būti tėvais ir yra įvairiausių išmėginimų priėmimas.

Būti mama – didžiausias mano išsipildymas ir pati svarbiausia atsakomybė!

– Kai kurios mamos prabyla apie tai, kad būti mama yra pats sunkiausias darbas, o kartais atrodo, kad išseko ir kantrybės taurė, ir nervinė įtampa jau kaip styga, kuri, rodos, netrukus gali trūkti. Kaip jūs išlaikote vidinę harmoniją?

– Tuos sunkumus, kantrybės pritrūkimą vadinu iššūkiais. Buvimas mama, ko gero, geriausiai išugdo krizių valdymo ir operatyvaus reagavimo, vadybininkės, derybininkės ir dar šimtą kitų profesinių savybių. Svarbu panaudoti tinkamą reikiamu momentu.

Bet tikra tiesa, kad mamai būtina reguliariai atsiriboti nuo visko, perkrauti save. Kad ir kas tai bebūtų – ar grožio procedūra, ar paprasčiausias pasivaikščiojimas su savimi, ar puodelis kavos tyloje – po jo grįžtu į šeimą su didžiule meile ir netgi pasiilgimu.

– Nors dar dažnai į mamas žvelgiama kaip į tas, kurios turi daugiau laiko rūpintis vaikais, atrodo, jūs su Linu sugebate praktiškai po lygiai pasidalyti dukrytės priežiūrą, tiesa?

– Na, ne tik mūsų gyvenimai, bet ir veiklos gana glaudžiai susijusios. Todėl ar šeimoje, ar darbuose, ar kelionėse mes laiką leidžiame drauge. Nuotykius, euforiją ar nusivylimus taip pat išgyvename kartu.

Mes su Linu giliai tikime, kad dalytis džiaugsmu ir liūdesiu yra būtina. Tik taip šeima stipri net ir sunkesniais etapais. Panešti vienam kito naštas ypač svarbu. Tik tuomet suvoki, kad tikroji santuokos esmė – ne vien aistra, bet ir besąlygiškas rūpinimasis vienas kitu.

Tikiu ir tikėsiu, kad vilties visada yra.

– Sako, kad ne tik vaikai iš tėvų mokosi, bet ir tėvai iš mažųjų. Kaip manote, ko jus išmokė Saulė?

– Saulė auga taikioje ir ramioje aplinkoje, todėl jautriai reaguoja į kito vaiko ašaras, nori prieiti ir paglostyti, kad nurimtų verksmas. Iškart bet kokiame kontekste išgirdusi žodį „liūdna“, suklūsta. Anądien grojo „Saulės kliošo“ daina, kur priedainyje skamba „paskambink man, jei tau liūdna“. Saulė iškart paėmė telefoną ir pridėjusi prie ausies su rūpesčiu klausė: „Tau liūdna?“

Ir man didžioji mokytoja nuolat duoda gerų pamokų. Kai pakeliu balsą, norėdama sudrausminti dukrą, ji akimirksniu pribėga prie manęs ir pabučiuoja! Įsivaizduojat? Dvimetė tokiu taikiu būdu nuginkluoja mane ir kartu parodo, kad viską galima išspręsti ramiai.

– Beje, jaunos mamos tiesiog siurbia visą informaciją, rastą internete, tačiau skirtingos informacijos gausa neretai sukelia dar daugiau klausimų. Kaip jūs atsirenkate tai, kas gali būti naudinga? O gal dažniau pasikliaujate mamos nuojauta, sakoma, kad ši retai kada apgauna?

– Nuo pat Saulės laukimosi daviau sau žodį gauti reikalingos informacijos tik iš autoritetingų šaltinių. Turi gydytoją, kuri prižiūri tavo nėštumą, turi žindymo specialistę, pediatrę – klausk jų! Per daug informacijos tikrai gali lemti pasimetimą ir bereikalingas neigiamas emocijas. O mamos nuojauta – geriausias patarėjas! Visoms ji gimsta drauge su kūdikiu. O mūsų šeimoje labai ryški ir tėviška nuojauta; mūsų abiejų intuicijų kombinacija dar niekada nėra nuvylusi.

Namai ir šeima – ta vieta, kur jaukumo, meilės ir laimės niekad netrūksta.

– Linas dukrai sukūrė dainą „Vandenynai“, ją pamėgo daugelis klausytojų. Kokios mintys ir jausmai sukasi jūsų viduje skambant šiam kūriniui?

– Man „Vandenynai“ – meilės ir didingumo himnas, kuris tikriausiai galėjo gimti tik pirmą kartą tėvystės jausmą išgyvenančio kūrėjo mintyse ir širdyje. Klausydama šios dainos visada pagalvoju, kad ir Saulė dalyvavo jos kūrimo procese: man besilaukiant pirmus mėnesius Čilėje filmavome būsimo klipo vaizdus, o visai prieš gimdymą dalyvavau LVSO įrašuose, kurio skambesys „Vandenynus“ išplečia iki begalybės.

Tad visai nenuostabu, kad man drėksta akys, kai Saulė nuolat pati paprašo pagroti jai jos dainą, klipą žiūri sulaikiusi kvėpavimą, o pirmieji dainos akordai jai iš bet kur atpažįstami. Ir kai per Lino koncertus ima skambėti „Vandenynai“, Saulutei jau tapo būtinybe kaskart lipti į sceną ir įsitaisius ant tėčio rankų išklausyti jai skirtos dainos. O tada jau aš braukiu džiaugsmo ašaras – kaip nepaprasta mažai mergaitei turėti savo vandenynus.