Veidai

2020.12.03 08:02

Apie staiga krepšininkės karjerą nutraukusią traumą sporto žurnalistei Daliai Belickaitei kalbėti dar sunku

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.12.03 08:02

„Dar ir dabar būna sunku ta tema šnekėti. Nėra užbaigtumo, kad viskas“, – prisimindama lemtingą traumą ir skausmingą reabilitaciją po jos LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako buvusi krepšininkė, sporto žurnalistė Dalia Belickaitė. Nors dar neatrado srities, kurioje jaustųsi taip gerai, kaip kadaise krepšinio aikštelėje, moteris tiki – eina teisinga linkme.

„Mano krikšto mama yra Dalia Belickaitė, ji buvo Europos čempionė. Viskas nuo to ir prasidėjo. Ji tėčio pusseserė, jie abu labai mylėjo krepšinį, žiūrėjo, palaikė. Tėtis palaikė „Žalgirį“, kažkaip ir mane užkabino. Pasiūlė eiti pas trenerę Diliarą Velishaievą, kurią pažinojo Dalia ir mano tėtis. Taip viskas pasisuko krepšinio linkme.

Aš nuo pat vaikystės buvau labai aktyvi, iš pradžių lankiau pramoginius šokius, vėliau pabandžiau krepšinį, kad dar būtų kur išlieti savo energiją ir kad dar išbandyčiau save kitose srityse. Krepšinis visiškai nusvėrė. Labai gerai sekėsi, man labai patiko, patiko draugės, trenerė, atmosfera, sporto pobūdis. Taip ir likau“, – pasakoja pašnekovė.

Tokią krepšininkės karjeros pradžią pamena dabar jau buvusi krepšininkė, pastaruoju metu pristatoma ir kaip televizijos laidų vedėja D. Belickaitė. Atrodytų, giminės istorijoje buvo užkoduota, jog ši mergina taps krepšininke, tačiau pati D. Belickaitė turi ir kitą paaiškinimą, kodėl pasirinko antrąja religija vadinamą sporto šaką.

Lemtingą traumą buvusi krepšininkė Dalia Belickaitė prisimena su skauduliu: vis dar sunku apie tai kalbėti

„Man patiko konkuruoti, laimėti. Mane gal tai ir užkabino, kad dažnai būdavo varžybos, estafetės, dar kažkas. Man tas labai patikdavo – būti geresnei, pirmai ir laimėti. Nuo pat pradžių buvau visai tam talentinga, pamačiau, kad man sekasi, norėjau įdėti daug darbo, kad būtų dar geriau, kad talentas susijungtų su darbu ir išeitų patys geriausi rezultatai. Tai, kad tau sekasi ir patinka, labiau motyvuoja dirbti ir stengtis“, – pažymi ji.

Organizmas jau pats tave stabdo ir sako: ne, negali, nors ir labai nori.

Jaunoji krepšininkė greitai pajuto pirmųjų pergalių adrenaliną, sparčiai kilo ir karjeros laiptais. Penkiolikos ji buvo pakviesta atstovauti Lietuvos jaunių komandai, o po keleto metų D. Belickaitė jau žaidė Lietuvos moterų lygoje. Vis dėlto, kad ir kokia sėkmė lydėtų sportininką, traumos tampa kasdienybės dalimi. Taip nutiko ir jaunajai krepšininkei, patyrusiai vieną pirmųjų traumų per patį karjeros piką.

„17-os metų – pirma trauma. Prieš paskutines rungtynes prieš čempionatą šokdama išsisukau čiurną. Mano čiurna buvo, nemeluoju, dvigubai trigubai didesnė už kitą, atrodė kaip gelbėjimosi ratas aplink tą čiurną. Negalėjau normaliai vaikščioti, negalėjau įkišti į kedą – nieko negalėjau. Man padarė rentgeną ir pasakė, kad viskas – tau visiškai plyšę raiščiai ir keturioms savaitėms reikia dėti į gipsą. Treneris sako, nedėk, važiuosime į čempionatą, būsi kaip talismanas. Aš buvau kapitonė ir sako: važiuosi palaikyti, bet kartu po truputį reabilituosies. Dažniausiai net nededa į tą langetę, kad neužtintų koja, kad po truputį judintum.

Galvojau, na ką, važiuosiu kaip palaikymo komanda ant suolelio. Per pirmą treniruotę nuvažiavus į Juodkalniją treneris sako: tu pabandyk prasibėgti. Aš sakau: treneri, į kedą negaliu įkišti tos kojos – niekaip, man skauda vaikščioti, apie kokį bėgimą?.. Sako: po truputį bandyk. Na aš prasibėgau, pasivaikščiojau ir ką – kitą dieną sako: gal bandome? Leidžiame nuskausminamuosius ir žaidi. Aš, aišku, žiauriai norėjau, nes pirmas čempionatas atstovaujant Lietuvai, norėjosi įrodyti, kad esi gera, kad gali žaisti. Na ir ką, žaidžiau visą čempionatą, buvau viena iš geriausių“, – pamena D. Belickaitė.

Tuomet nelaimė merginai baigėsi visai gerai. Buvo sakoma, jog pasisekė, mat problemos nebuvo labai didelės. Ir kai atrodytų, kad viskas susidėliojo į vietas, sportininkė patyrė dar vieną ir šįkart lemtingą traumą. Tą periodą ji iki šiol pamena su ašaromis. Ir dėl to iš dalies kaltina jaunatvišką maksimalizmą ir norą įrodyti, kad dėl laimėjimo gali padaryti viską.

„Aš nenoriu žvalgytis ir kažko kaltinti, tai buvo pačios pasirinkimas. Mes per dešimt dienų žaidėme septynerias rungtynes iš eilės, aš buvau po čempionatų, po universiados, turėjau dieną grįžusi iš Taivano, susipakavau daiktus ir į Lenkiją. Dar tas miego režimas, neaišku, kas vyksta. Dar po universiados negalėjau pakelti peties, nes buvau labai stipriai susimušusi.

Per treniruotes, kai atvažiavau į Lenkiją, aš pasavau, man tik ašaros bėga ir galvoju: Dalia, tavo pirma karjeros stotelė, pirma legionierės stotelė Lenkijoje, turi įrodyti, parodyti, kad tu gali“, – prisiminimais dalijasi buvusi krepšininkė.

Norėjosi iš Amerikos, Australijos atvažiavusioms ir jau nemažai pasiekusioms užsienietėms parodyti, ką gali pati. Tačiau būtent maksimalizmas pakišo koją – patyrė dar vieną traumą.

„Kitos sakė: aš negaliu žaisti. Bet joms trisdešimt keleri metai, jos gali tai sakyti. Aš negaliu, nes kas žais, kai jos negali ir aš dar negaliu. Eini ir taip ir išeina. Organizmas jau pats tave stabdo ir sako: ne, negali, nors ir labai nori. Man sunku šnekėti“, – su ašaromis akyse kalba D. Belickaitė.

Karjeros pabaigai nespėjus pasiruošti apie traumą kalbėti nelengva

Du mėnesiai, praleisti svetimoje šalyje reabilituojantis, buvo skausmingi tiek fiziškai, tiek emociškai. D. Belickaitė pamena, nebuvo nė dienos, kad neverktų.

Dar ir dabar būna sunku ta tema šnekėti, nes iki dabar prisimenu. Nėra užbaigtumo, kad viskas. Vis tiek dar skaudus prisiminimas.

„Šešios valandos per dieną. Atsikeliu, pavalgau, nusileidžiu ir varau į tą reabilitaciją per skausmus. Buvo šokas, nes po operacijos dvi reabilitacijas labai lengvai tai darydavome, niekur neskubėdavome, aš mėnesį iš viso lovoje gulėjau, nieko nedarydavau. Guli, valgai, truputį pakilnoji koją ir tiek, tau ir užtenka, nes tokia buvo reabilitacija. O nuvažiavus į Lenkiją man pirmą dieną sulenkė koją, kai aš tą per praeitas reabilitacijas padariau po mėnesio.

Iš karto apalpau iš skausmo, iš šoko, galvojau, kas čia dabar bus? Tos šešios valandos per dieną buvo žiauriai skausmingos, psichologiškai visada reikėdavo perlipti per save. Verkdavau ir per pačią reabilitaciją, ir vakare. Būdavo toks emocinis išsikrovimas. Dar ir dabar būna sunku ta tema šnekėti, nes iki dabar prisimenu. Nėra užbaigtumo, kad viskas. Vis tiek dar skaudus prisiminimas“, – atvirauja laidos herojė.

Praėjus metams po lemtingos traumos, D. Belickaitė gavo netikėtą pasiūlymą dalyvauti filmo „Leonė. Bėganti į šviesą“ atrankoje. Mergina tai priėmė kaip ženklą, kad galbūt pats laikas rinktis kitas gyvenimo kryptis.

Kai viskas pasisuko netikėta linkme, ji gavo siūlymą filme vaidinti pagrindinį vaidmenį ir papasakoti savo istoriją. Tuomet D. Belickaitė pamanė, jog tai ir bus galutinis taškas – ji užvers savo, kaip krepšininkės, gyvenimo puslapį.

„Sako, Dalia, tu mums žiauriai patikai, mes būtent tavęs ieškojome – likimo mums tu atsiųsta ir mes net norime per mūsų personažą papasakoti tavo istoriją. Buvo kosmosas, galvojau, gal čia bus tas užbaigiamasis taškas: papasakosiu garsiai apie save ir pamiršiu, užversiu tą savo gyvenimo puslapį ir pradėsiu naują. Bet vis dar negaliu.

Kartais pašneku su tokiu labai geru savo draugu ir jis sako: tau sunku dėl to, kad tu nesitikėjai nebežaisti krepšinio, nebuvo paskutinių rungtynių ar kažkokių išleistuvių, užbaigimo – tau reikia kažkokio ritualo, momento, kad iš tikrųjų psichologiškai su savimi susitaikytum ir visiškai užverstum tą savo gyvenimo lapą, pamirštum, liktų tik geri prisiminimai apie pergales, emocijas. Aš to dar nepadariau, jau žadėjau, kad iki rugsėjo, bet greitu metu reiks tai padaryti ir gal bus lengviau psichologiškai“, – svarsto pašnekovė.

Nors dar ir neatliko jokio ritualo, kuris padėtų ramiau kalbėti apie pasibaigusią krepšininkės karjerą, D. Belickaitė stengiasi užsimiršti dirbdama televizijoje laidos vedėja ir džiaugiasi, jog mylimasis krepšininkas Edvinas Šeškus po septynerių metų draugystės jai pasipiršo.

„Šią vasarą planavome keliauti, nežinojome, kad prasidės tie visi virusai. Galvojau, gal šiais metais, bet kad Filipinuose ir dar priešpaskutinę dieną – buvo visiškas šokas, nesitikėjau ir gal tas fainiausia. Šešerius metus draugauji, gal kokios metinės, gimtadienis ar dar kažkokia diena, kuri tau patinka, – tikiesi. Buvau kosmose ir tų penkių minučių nelabai atsimenu. Tikėjausi, kad sužadėtuvės turi būti romantiškos, su žiedlapiais, bet nieko nereikėjo. Reikėjo tik tinkamo žmogaus, tos akimirkos ir viskas buvo tobula“, – pasakoja sporto žurnalistė.

Patirti išgyvenimai, neišsipildžiusios svajonės krepšinio aikštelėje D. Belickaitę privertė tapti atsargesnei, ypač kalbant apie svajones. Ir prisipažįsta: tai, kuo dabar užsiima, nėra svajonių išsipildymas, bet tiki, jog ateityje save dar atras ir jausis taip pat puikiai, kaip kadaise rankose laikydama krepšinio kamuolį.

„Svajoti mėgstu, bet kartais sakau – gal geriau reikia svajoti tyliai, nes tada kažkaip tos svajonės ir išsipildo, po truputį niekam nematant pavyksta jas įgyvendinti. Nežinau, gal mano svajonė – sukurti gerą šeimą su Edvinu, turėti savo būstą, kur galėtumėme gyventi, turėti šuniukų, vaikų ir tiesiog kurti gyvenimą kartu. O svajonės dėl darbo – tiesiog save realizuoti ir atrasti sritį, kurioje būčiau laiminga.

Kartais savęs tikrai ieškau, dar nesijaučiu daranti šimtu procentų tai, ką noriu, nesijaučiu visiškai save realizuojanti – kad pagaliau pajausčiau malonumą, kokį jausdavau aikštelėje žaisdama, ir kituose darbuose. Aš kol kas esu ieškojimų kelyje, bet, manau, einu ta linkme“, – mintimis dalijasi ji.

Plačiau – lapkričio 28 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Lemtingą traumą buvusi krepšininkė Dalia Belickaitė prisimena su skauduliu: vis dar sunku apie tai kalbėti