Veidai

2020.12.05 10:02

Sportininko kasdienybę geriau pažinusi Dovilė – apie būsimus malonius rūpesčius ir olimpinę svajonę

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.12.05 10:02

„Kaip sportininkai svajoja dalyvauti olimpiadoje, taip aš svajoju ten dirbti“, – portalui LRT.lt pasakoja LRT sporto žurnalistė Dovilė Šeduikytė. Vasarą ši jos svajonė buvo ranka pasiekiama, bet dėl pandemijos žaidynės buvo atšauktos, o vietoj kelionės į Tokiją Dovilė leidosi į kelionę po šokių pasaulį projekte „Šok su žvaigžde“.

– Galbūt kelias valandas trunkančios kasdienės „Šok su žvaigžde“ treniruotės leido pajusti, kuo gyvena tavo kalbinami sportininkai ir kokia yra tikroji pasiektų rezultatų kaina?

– Galima sakyti, kad projektas – savotiškas profesinis tyrimas, padedantis geriau suprasti sportininkus ir pamatyti kitą jų gyvenimo pusę. Pirmiausia pamačiau, kad treniruotės yra labai sunkios fiziškai. Prieš projektą maniau, kad esu ganėtinai ištverminga, bet su kiekviena savaite, kai tenka repetuoti po kelias valandas, nėra lengva siekti rezultatų ir neprarasti motyvacijos. Kai susitikome su Edvinu, buvo karšta vasara, o dabar jau ir sniego iškrito – suprantu, kiek daug nueita ir kiek daug jėgų tai pareikalavo.

Taip pat nereikia pamiršti psichologinės pusės – išbandyti reikia ne tik savo kūną, bet ir mintis, kurias užvaldo artėjantis pasirodymas. Kaip sportininkas nuolat galvoji apie laukiančias varžybas. Ši pusė taip pat nėra lengva, reikia nuolat dirbti su savimi. Žinau, kad kai kurie sportininkai dirba su psichologais, manau, tai neišvengiama, kai kalbame apie ilgesnius gyvenimo laikotarpius nei projektas, kuriame mano motyvuotoju dažniausiai tampa partneris.

Supratau ir ką reiškia dirbti komandoje, kaip svarbu nesuabejoti savo partneriu ir juo pasitikėti. Mūsų atveju Edvinas yra kaip žaidžiantysis treneris – ir komandos draugas, ir mokytojas. Kartais atrodo, kad tam tikra prasme būti individualios sporto šakos atstovu lengviau – tavo klaida lemia tik tavo rezultatą, dirbant komandoje, duetu, sunku atleisti sau už klaidas, nes jos daro įtaką ir kitam žmogui, bendram rezultatui.

Dar viena pusė, kurią pamačiau, – traumos. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl sportininkai važiuoja į varžybas turėdami traumų, bet apie jas nekalba, nebent po varžybų. Prisimenu, kai ruošėmės trečios laidos tango, ir man skaudėjo šonus atliekant pakėlimus. Tačiau nenorėjau apie tai nei kalbėti, nei galvoti. Vis tiek norėjosi negailint jėgų treniruotis. Pamačiau, kad negalvojant apie tai tiesiog lengviau ištverti. Tokie dalykai tikrai padėjo man priartėti prie profesionalaus sporto ir tikiu, kad labiau suprasti savo pašnekovus.

Per projektą supratau, už kiek daug turiu padėkoti Martynui, taigi mūsų vestuvės bus jaukus mūsų santykių sutvirtinimas.

– Edvinas iki projekto tau buvo nepažįstamas žmogus, su savo charakteriu ir savo būdu. Nejaugi nuovargis kartais nepadaro savo ir emocijos neprasiveržia repeticijų salėje? Pavyksta susitvardyti ir neleptelėti vienas kitam aštresnio žodžio?

– Man labai pasisekė, nes Edvinas yra griežtas, bet labai kantrus. Jis dirba su vaikais ir, manau, ši patirtis jam labai padeda – jis labai supratingas ir gali daug kartų aiškinti, jei kas nors nepavyksta. Man atrodo, jei turėčiau papasakoti, kaip padaryti reportažą, ir kitam žmogui 20 kartų iš eilės nepavyktų, turbūt pratrūkčiau, o Edvinas geba susivaldyti, todėl konfliktų išvengiame. Juolab kad abu esame žmonės, kurie labai panašiai, labai rimtai žiūri į darbą.

Šok su žvaigžde. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. VIII laida

Varžybų baigtis man visuomet kelia labai daug emocijų. Dažniausiai apsiverkiu ne žiūrėdama filmus, o būtent per varžybas.

– Ne kartą sakei, kad šiame projekte esi labiausiai dėkinga dviem vyrams – savo partneriui ir mokytojui Edvinui bei sužadėtiniui Martynui, kuris, kol tu treniruojiesi, laiko visus keturis namų kampus.

– Jis mane skatino dalyvauti, žadėjo palaikyti ir namuose daryti viską, kad tik galėčiau treniruotis. Žinoma, kai tos mano treniruotės tęsiasi jau ketvirtą mėnesį, matau, kad ir jam ne visada lengva. Čia turbūt dar viena sportininko gyvenimo pusė – kai dirbi, treniruojiesi, pavargsti, o jei dar nepasiseka repeticijoje, atsiranda savotiškas iššūkis, kaip neišlieti neigiamų emocijų namuose ir neperkelti jų į asmeninį gyvenimą. Dabar suprantu sportininkus, kurie po pralaimėjimų nenori net kalbėti. Žinoma, artimam žmogui tai ne visada lengva suprasti.

Vis dėlto Martynas labai palaiko mus su Edvinu, laiko visus namų kampus ir kiekvieną šeštadienį po mūsų šokio parašo, kad tai verta visų mūsų pastangų. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokį žmogų, nes be jo palaikymo dalyvauti projekte būtų be proto sunku.

Šok su žvaigžde. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. III laida

– Ir tiems, kurie nužingsniuos iki finalo, projektas netrukus baigsis – liko vos trys laidos, dvi savaitės. Į kokią kasdienybę sugrįši?

– Kalbėjausi su kai kuriais projektą jau palikusiais dalyviais ir matau, kaip jiems buvo sunku atsisveikinti. Juk kurį laiką visi sukasi labai įtemptu ritmu, tad viskam pasibaigus lieka savotiška tuštuma, juolab kad dėl karantino sugrįžtame į darbus, kurie nėra tokie intensyvūs kaip įprastai.

Esu laimingas žmogus, nes žinau, kad ir po projekto vėl visiškai atsiduosiu darbui, kurį labai mėgstu. Turbūt projektą galima vadinti ir geru pasitikrinimu, leidusiu kitomis akimis pažvelgti į tai, ką kasdien dirbu. Nors bus keista kasdien po kelias valandas nematyti Edvino ar intensyviai nesitreniruoti, nersiu į darbus su didžiuliu malonumu – įsitikinau, kad darau tai, ką ir turiu daryti.

O dėl kasdienybės – ir prieš projektą sportuodavau, taigi vėl grįšiu prie sau įprastų treniruočių, nes man tai padeda atsipalaiduoti. Kasdienybė bus lėtesnė, bet galėsiu ką nors pagaminti, pasirūpinti namais ir pagaliau pradėti planuoti savo vestuves. Dabar projektas yra mano pasiteisinimas, kodėl dar nepradėjau. (Juokiasi.) Taigi laukia ne mažiau malonūs rūpesčiai.

Šok su žvaigžde. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. IV laida

– Veikiausiai pandemija verčia pagalvoti apie įvairius scenarijus – šiemet ji sujaukė ne vienos poros planus...

– Suprantu, kad kurį laiką dar teks pagyventi karantino sąlygomis, tačiau į ateitį žvelgiu viltingai – galbūt vasarą situacija bus geresnė ir galėsime atšvęsti. Apie dideles vestuves ir negalvoju, vestuvės yra ne apie tai. Tai įsipareigojimas, padėka vienas kitam. Per projektą supratau, už kiek daug turiu padėkoti Martynui, taigi mūsų vestuvės bus jaukus mūsų santykių sutvirtinimas. Jos bus kuklios, bet gražios. Svarbiausia, kad artimiausi žmonės būtų šalia.

– Kitą vasarą galbūt laukia ir daugiau įspūdingų renginių: dėl pandemijos neįvyko daugelis sporto renginių, tarp jų – Tokijo olimpinės žaidynės. Turbūt tai viena iš sporto žurnalisto svajonių...

– Kaip sportininkai svajoja dalyvauti olimpiadoje, taip aš svajoju ten dirbti – tai didžiausia mano profesinė svajonė. Praėjusią vasarą turėjau išvykti į pirmąsias savo žaidynes, taigi žinia, kad jos atidėtos, sukėlė ir liūdesį, ir nusivylimą. Netikėtu pakaitalu ir kompensacija man tapo „Šok su žvaigžde“ – graži kelionė tada, kai visos kitos kelionės neįmanomos.

Per antrąją pandemijos bangą ieškoma išeičių, kad sportas išliktų ir varžybos vyktų. Manau, sportas – ne tik pramoga, bet ir atgaiva, žiūrovams suteikianti labai daug gerų emocijų ir priežasčių pasidžiaugti. Taigi viliuosi, kad sporto renginių organizatoriai ieškos išeičių ir vasarą olimpinės žaidynės įvyks.

Kaip sportininkai svajoja dalyvauti olimpiadoje, taip aš svajoju ten dirbti.

– Sporto žurnaliste dirbi jau aštuonerius metus. Veikiausiai emocijų ir neeilinių patirčių netrūko. Kokias akimirkas laikai įsimintiniausiomis?

– Turbūt įsimintiniausiu pavadinčiau pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Londone. Daug kam visiškai netikėtai disko metikas Andrius Gudžius iškovojo čempiono titulą. Be to, tame čempionate karjerą baigė sprinteris Usainas Boltas. Pamačiau paskutinį jo karjeros bėgimą ir paskutinę jo spaudos konferenciją po varžybų. Tai sukėlė tiek emocijų, kad net pravirkau. Apskritai tas čempionatas buvo ir labai įsimintinas, ir įkvepiantis.

Negaliu pamiršti ir vieno geriausių (jei ne paties geriausio) futbolininkų Cristiano Ronaldo apsilankymo Vilniuje. Po rungtynių man netgi pavyko jį pakalbinti. Susitikimai su ryškiausiomis sporto pasaulio žvaigždėmis visuomet giliai įsirėžia į atmintį. Tikiuosi, kad įsimintinesnės akimirkos manęs dar laukia olimpinėse žaidynėse ir kituose renginiuose, kuriuose teks dirbti.

Šok su žvaigžde. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. VI laida

– Ar dirbdama gali pasidžiaugti sportininkų pergalėmis? Aistruoliams tai euforijos akimirka, o žurnalistams – įtemptas darbas.

– Čempionatuose būna didžiulis krūvis, nepavalgai, neišsimiegi, tiesiog daug dirbi, rengi naujienas ir stengiesi kuo geriau nušviesti renginį. Tačiau varžybų baigtis man visuomet kelia labai daug emocijų. Dažniausiai apsiverkiu ne žiūrėdama filmus, o būtent per varžybas, ypač jei žinau, kad sportininkas pergalę iškovojo po traumos ar kokių nors asmeninių sunkumų. Man tai žmogaus pergalė prieš kitus ir prieš save. Tai parodo žmogaus galimybes ir įkvepia. Net ir pradėjusi dalyvauti projekte „Šok su žvaigžde“ sėmiausi įkvėpimo iš sporto.

Man tada atrodė, kad nesu didžiausia žvaigždė projekte, o dar ir šokti visiškai nemokėjau. Tačiau prisimindavau, kad prieš varžybas rezultatas visuomet yra 0:0 ir kad viskas įmanoma – net ir silpnesnė komanda su mažesniu biudžetu gali įveikti stipresnę, jei žaidėjai tikrai to norės ir gerai žais.

Tikrai nesitikėjau, kad mes su Edvinu nueisime taip toli, tačiau gyvenimas įrodė, kad viskas įmanoma – gali nugalėti ir daug ryškesnes žvaigždes, svarbiausia – negailėti jėgų ir įdėti daug pastangų.

Projektas – savotiškas profesinis tyrimas, padedantis geriau suprasti sportininkus ir pamatyti kitą jų gyvenimo pusę.

– Šiandien Lietuvoje – labai daug sporto žurnalisčių moterų. Ar dar tenka išgirsti, kad patekai į vyrų lauką? Juk atsiranda įsikibusiųjų į senus stereotipus, kad sporto žurnalistika – vyrų sritis.

– Stereotipai blėsta, tačiau žinau, kad būdavo žmonių, kurie žiūri į vyrą ir moterį sporto reporterius ir mano, kad vyras šią sritį išmano geriau. Todėl moteris sporto žurnalistė turi būti pasiruošusi dvigubai geriau. Tuo vadovaujuosi savo darbe. Tiesa, per aštuonerius darbo metus nesu susidūrusi su nepatogumais ar neigiamais vertinimais tik dėl to, kad esu moteris. Tiesa, vienas pašnekovas dar visai neseniai man pasakė, kad esu pirmoji jam paskambinusi žurnalistė moteris. Mane tai nustebino daug labiau nei jį.

Man svarbiausia, kad mane vertintų ne dėl lyties, o dėl darbo ir pastangų. Man svarbu, kai kolegos įvertina mano darbą. Tikiuosi, ir po šio projekto Edvinas galės pasakyti, kad net jei kas nors nepasisekė, aš tikrai stengiausi.

– Kurių sporto šakų varžybas labiausiai mėgsti žiūrėti laisvalaikiu?

– Man patinka visos sporto šakos, beveik nėra tokių, kurių nenorėčiau žiūrėti vykstant čempionatams, varžyboms. Vis dėlto futbolas turbūt būtų pirmasis pasirinkimas – Čempionų lyga, A lyga, Lietuvos čempionatas buvo labai įdomus ir sukėlęs daug emocijų. Taip pat prie širdies lengvoji atletika, jos čempionatuose daugiausia yra tekę dirbti, taip pat geriausiai pažįstu sportininkus. Žinoma, ir krepšinis, vadinamas antrąja Lietuvos religija, man yra įdomus.

Šok su žvaigžde. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. Antras šokis, IX laida
Šok su žvaigžde. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. V laida
Šok su žvaigžde. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. VII laida
„Šok su žvaigžde“. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. II laida
„Šok su žvaigžde“. Dovilė Šeduikytė ir Edvinas Belousovas. I laida