Veidai

2020.12.01 08:54

Neringa Rekašiūtė – atvirai apie psichoterapijos „šalutinį poveikį“: ėmus brėžti ribas šeima priešinosi

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.12.01 08:54

„Gyvenau su nuostata, kad esu neverta meilės“, – atvirai LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ teigia fotografė Neringa Rekašiūtė. Ji džiaugiasi, kad psichoterapija padėjo suvokti kai kurių nesąmoningų minčių viduje netikrumą, tačiau neslepia – kai kas nors nusprendžia palikti teatrą, tai nemenkai išgąsdina aplinkinius, dar nepasiruošusius jo palikti.

Ką daryti, kai ilgai jautiesi nelaimingas, kur ieškoti liūdesio šaknų ir kaip prisijaukinti savo būseną? Pokalbis su fotografe, menininke, rašytoja, aktyviste N. Rekašiūte apie tai, kaip plaukti per skausmą, apie atradimus psichoterapijoje ieškant laimingos savęs. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Fotografuoji gražias mūzas ir tave visi visąlaik matė kaip superaktyvią, laimingą, sėkmingą. Kiek laiko tu pati save tokią matei, kaip tave matė kiti? Kada pamatei, kad vis dėlto nesi tos būsenos?

– Tikrai užtruko susikalibruoti. Tau visuomenė, tėvai sako: kai gerai pabaigsi mokyklą, tada bus tas geras gyvenimas; kai gerai pabaigsi universitetą, tada gausi tą gerą darbą – tada būsi laiminga, tada galėsi atsikvėpti... Neseniai supratau, kad tai visiška apgaulė.

Jeigu esi motyvuojamas ramybės, kuri ateis po to, kai kažką gerai padarysi, ji niekada neateina. Kuo geriau pabaigi mokyklą, įstoji į tuo geresnį universitetą – ten reikia dar labiau mokytis; kuo labiau mokaisi, gauni darbą su tuo daugiau iššūkių... Ta ramybė niekada neateina. Ilgą laiką buvau motyvuojama to kažko, kas turi ateiti. Neseniai kognityvinės terapijos seanse supratau, kad gerai yra būti motyvuojamai pačių iššūkių. Tada juose ir ieškai atsakymų.

– Galvoju apie ankstesnį tavo periodą. Prakalbai apie psichoterapiją. Kas lėmė, kad kreipeisi pagalbos, pamatei, kad su savimi nesusitvarkai?

– Kančios pojūtis. Ilgą laiką gyvenau kančioje. Niekuo nebeišėjo tos kančios pridengti: nei naujais pirkiniais, nei naujais projektais, nei kelionėmis. Niekas nebedžiugino. Grimzdau vis giliau į apatijos liūną. Viskas slėgė ir visur jaučiausi labai nepakankama.

Tie santykiai viską sustiprino, nes juose nebuvo meilės – juose buvo daug individualumo ir vienatvės, kas visai gerai, nes išmokau būti viena, bet tai mane iš vidaus labai sužalojo.

Santykiai buvo pagrindas. Pamačiau visus tuos pamatinius patikėjimus apie save, kuriais gyvenau ilgą laiką: reikia kažką padaryti, kad nusipelnytum meilės – nesi tiesiog vertas meilės savaime. Tie santykiai viską sustiprino, nes juose nebuvo meilės – juose buvo daug individualumo ir vienatvės, kas visai gerai, nes išmokau būti viena, bet tai mane iš vidaus labai sužalojo.

Iškilo įvairūs patyrimai iš vaikystės, neišspręstos problemos, tam tikros traumos, kurios mus visus veikia. Gali visą gyvenimą taip daugiau mažiau gerai pragyventi nesusidūręs su niekuo, bet būna momentų, kai tave valdo ne sąmoningumas, o atkartojimai.

<...> Pamatinės mūsų liūdesio šaknys dažnai yra tiesiog neišspręsti klausimai. O Lietuvoje žmonių psichologinei sveikatai skiriamas labai mažas dėmesys – neįtikėtinai mažas pagal tai, ką mes patyrėme.

– Mes iš tikrųjų gyvename džiugesio epochoje – visi transliuoja džiugesį. Atrodo, būti nelaimingam nelabai turi priežasčių: juk turi pilną šaldytuvą, esi apsirengęs, nėra karo. Ar jauti spaudimą būti laimingai ir baidaisi liūdesio?

– Tikrai taip. Sutinku, kad mes gyvename laimės priespaudoje. Būti laimingam – netgi statuso ženklas. Laimę rodyti kitiems – labai didelis pasiekimas. Mes vaikomės laimės, mums sakoma: kai nusipirksi tą daiktą, būsi laimingas, galėsi kitiems rodyti, kad tai turi, ir tai atneš laimę. Ir galiausiai tai nieko naujo: filosofai apie tai kalbėjo jau 19 a., kad pinigai, garbė, statusas, valdžia – tik priedanga, trumpalaikis pabėgimas nuo esminių būties ir egzistencinių klausimų, su kuriais vis tiek galiausiai tenka susidurti.

Kadangi perėjau per depresyvų laikotarpį ir supratau, ką reiškia labai ilgai jaustis labai blogai, tai dabar, kai kokius porą metų jaučiausi tikrai labai gerai, stabili, rami, galinti kurti ne iš kančios, o ramybės, ir kai pradėjau grįžinėti į tą blogą būseną, labai išsigandau. Atrodė – o ne, vadinasi, vėl grįšiu ten, kur buvau. Bet turbūt reikia suprasti, kad nėra tik ekstazė ir visiška juoduma – yra labai daug spalvų tarp.

Kai pradėjau brėžti savo ribas, sakyti, kas mane skaudino, apie tai komunikuoti, buvo labai daug pasipriešinimo. Šeimoje netgi buvo susiformavęs darinys, kuris tai neigė, sakė, esu nedėkinga.

– Ar susidūrei su aplinkinių nesupratimu, kam to reikia, stigmatizavimu?

– Mano šeimoje buvo sakoma: tu tokia stipri, gal to nebereikia, nebeik? Kai pradėjau gyti, iš manęs pradėjo eiti ne tokie žavūs pojūčiai. Kai pradėjau brėžti savo ribas, sakyti, kas mane skaudino, apie tai komunikuoti, buvo labai daug pasipriešinimo. Šeimoje netgi buvo susiformavęs darinys, kuris tai neigė, sakė, esu nedėkinga. Turbūt tai natūrali reakcija žmonių, kurie nenori keistis, gyvena iliuzijoje, iš paskutiniųjų laikosi į ją įsikibę.

Kai kažkuris pradeda eiti iš to teatro, nebevaidinti to vaidmens, kuris jam priskirtas ir kurį jis pats prisiėmė, apskritai kvestionuoti to teatro prasmę, tai išgąsdina kitus.

– Kokius įrankius jautiesi įgavusi po psichoterapijos?

– Man buvo labai svarbu išspręsti tam tikras pamatines nuostatas. Gyvenau su nuostata, kad esu neverta meilės. Ką reiškia gyventi su tokia nuostata? Pats nesupranti, kad ją turi, bet visu savimi tai komunikuoji pasauliui. Tai nesąmoninga būtis, kuriai neturi galios, bet iš esmės turi, nes kitiems tai transliuoji. Pritraukdavau tokius santykius, nuolat sau pagrįsdavau, kodėl taip yra.

Išmokau suprasti, kad tai tik mintys, kuriomis kažkada patikėjau, kad tai netiesa, kad aš galiu pati nuspręsti, ko esu verta, tai savyje įkūnyti. Buvo didelė dovana tai atrasti.

Visas pokalbis – lapkričio 26 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.