Veidai

2020.11.28 09:57

Kitą savo pusę atskleidęs Dovydas Laukys: net ir po didžiausių laimėjimų mėgstu švęsti vienas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.11.28 09:57

„Visi santykiai, kuriuos kada nors turėjau, buvo labai gražūs ir man vertingi“, – portalui LRT.lt sako aktorius, prodiuseris ir atlikėjas Dovydas Laukys, pastaruoju metu asmeninį gyvenimą saugantis po devyniais užraktais, bet pripažįstantis – meilės gyvenime visada reikia. Tiesa, pats Dovydas sako, kad ir vienas pabūti labai mėgstantis.

– Pastaraisiais mėnesiais atsidūrėte dėmesio centre – esate vienas iš LRT TELEVIZIJOS projekto „Šok su žvaigžde“ favoritų, o po to, kai santuoką registruojančių žmonių sąrašuose atsirado jūsų ir atlikėjos Monikos Marijos vardai, daugelis domisi, ar jūs esate susituokę, smalsuoliai apžiūrinėja jūsų rankas, stengiasi pro ausis nepraleisti nė vieno žodžio.

– Visokiausių interpretacijų buvo parašyta, tačiau paprastai tokių tekstų neskaitau. Manau, kiekvieno asmeninis reikalas dalytis asmeninio gyvenimo detalėmis ar ne. Apskritai esu tikras, kad gyvenimas yra apie idėjas, o ne apie tai, kas dedasi namuose, ar viešas apatinių skalbimas. Turbūt tie, kurie gyvena savo gyvenimą, labiau domisi kitų idėjomis, o ne tuo, kas dedasi jų namuose.

Dažnai nuvertiname savo galimybes.

– Kartą buvote vedęs, po skyrybų kalbėdamas apie nutrūkusią santuoką išlikote taktiškas, taip pat minėjote, kad vis tiek esate iš tų, kuriems svarbu turėti žmogų šalia.

– Meilės gyvenime visada reikia, mylėti – labai geras jausmas. Tačiau pažįstu save, man svarbu, kad ir aš būčiau mylimas. Netgi ir mano vardas reiškia „mylimas“. Man reikia meilės, šilumos, žmogaus šalia, kuris mane palaikytų ir į kurį galėčiau atsiremti. Tiesa, dažniausiai nepasakau, kad man reikia meilės ar palaikymo, ir daugelį dalykų išgyvenu vienas.

Visi santykiai, kuriuos kada nors išgyvenau, buvo labai gražūs ir man vertingi. Nė vienų nepabaigiau tragedija ar išsidraskymu, visur buvo rastas bendras sutarimas, o žmones, kurie buvo mano gyvenime, labai gerbiu.

Kaip sako mano mylimas komikas Louisas CK, nereikia liūdėti, jei santykiai baigėsi, reikia džiaugtis – nė vieni geri santykiai nesibaigė blogai. O nepavyko jie dėl įvairių priežasčių, kartais galbūt dėl mano nebrandos ar nemokėjimo tvarkytis su vienais ar kitais dalykais.

Šok su žvaigžde. Dovydas Laukys ir Melisa Valinovič. IV laida

– Anksčiau ir apie savo išgyvenimus, ir apie asmeninį gyvenimą kalbėjote atviriau. Kas pasikeitė?

– Galbūt, kuo toliau, tuo dažniau pastebiu, kad medijos absurdiškėja. Visi nori atkreipti vartotojiškos visuomenės dėmesį, o kai informacijos yra labai daug, stengiamasi vartotojų dėmesį atkreipti pigiais skandalais, skambiomis ir ne visada tiksliomis antraštėmis. Gali dėl to pykti ar susierzinti, gali numoti ranka ir toliau gyventi savo gyvenimą.

Renkuosi pastarąjį sprendimą, tačiau ir dalytis nebesinori. Nenustebčiau, jei ateityje ir Lietuvoje atsiras panašių dalykų, kurie vyksta su medijomis Vakaruose, pavyzdžiui, gali atsirasti informacijos validacijos sistemų. JAV jau veikia organizacijos, kurios autorius traukia atsakomybėn ir verčia medijas tapti validesniais informacijos sklaidos kanalais.

– Viename iš „Šok su žvaigžde“ reportažų sakėte: „Pripranti dėvėti juokdario kaukę – geras gynybinis mechanizmas nurašyti juokais savo baimes, nerimą, neužtikrintumą. Po ta linksmo žmogaus kauke slepiasi žmogus, kuris būna ir savimi nepasitikintis, ir turintis kompleksų.“

– Tiesa, turiu ir kitą pusę, tačiau didžiąją dalį laiko iš tiesų būnu linksmas, energingas, pakilios nuotaikos, įkvėptas. Stengiuosi vengti depresyvių būsenų. Tik nepasakyčiau, kad nuo jų bėgu – tiesiog bandau suprasti, kodėl jos kyla, išsiaiškinti jų priežastis, suprasti, kodėl apima liūdesys ir kaip tai spręsti.

Stengiuosi gyventi gyvenimą su iššūkiais, įdomų sau pačiam, kiek įmanoma autentiškesnį ir originalesnį. O kartais liūdesys galbūt ir apima todėl, kad trūksta iššūkių, – kai esi į ką nors susitelkęs, viskas susidėlioja į vietas.

Šok su žvaigžde. Dovydas Laukys ir Melisa Valinovič. V laida

– Esate prodiuseris, atlikėjas ir aktorius. Nors aktorystė – ne vienintelė jūsų profesija, aktorius paprastai vadina labai jautriais, linkusiais į melancholiją.

– Kadangi vaidyba susijusi su emocijomis, natūralu, kad nuolatinis susidūrimas su skirtingomis emocijomis gali paveikti psichologinę būseną. Aš savęs nelaikau nejautriu, tačiau nesu ir tas, kuris ištikus kiekvienai negandai puola į isteriją ar galvoja, kad atėjo pasaulio pabaiga. Tikiu, kad norint viską galima išspręsti.

– Kai kurie kolegos, pasirinkę aktorinio meistriškumo studijas, prieš keletą metų pasakojo, kad studijos pasirodė alinančios, pablogėjo jų psichologinė būsena. Ar jums tai pažįstama? Buvo psichologinių sunkumų, savęs paieškų, vidinių konfliktų?

– Savęs paieškos neišvengiamos – nuolat bandai suprasti, kas esi. Ne viskas rožėmis klota, apmąstymų buvo, bet man labai padėjo sportas. Nuo vaikystės sportavau, lankiau karatė. Pradėjęs studijuoti su šia kovos menų šaka atsisveikinau, tačiau pradėjau lankyti salę, bėgioti. Moksliškai įrodyta, kad fizinis krūvis padeda sutvarkyti streso hormonų disbalansą. Be to, nemėgstu depresyvios būsenos ir esu linkęs savo problemas spręsti čia ir dabar. Tad man pavyko palaikyti gerą psichologinę būseną.

Esu tikras, kad gyvenimas yra apie idėjas, o ne apie tai, kas dedasi namuose, ar viešas apatinių skalbimas.

– Dalyvaudamas „Šok su žvaigžde“ ne kartą minėjote, kad esate maksimalistas. Į šią savybę pastaruoju metu žvelgiama dvejopai: vieni sako, kad ji skatina tobulėti, kiti įsitikinę, kad tai tiesus kelias į savigraužą, nusivylimą ar depresiją.

– Manau, dažnai nuvertiname savo galimybes. Kai kurių dalykų tiesiog nesiimame manydami, kad mums nieko neišeis, o kartais manome, jog jau pasiekėme savo ribą ir reikalauti iš savęs daugiau – beprasmiška. Esu tikras, kad kūnas gali pakelti žymiai daugiau, nei manome. Ir mūsų psichologija gali atlaikyti daugiau, nei mums atrodo.

Kaip sakė Romos imperatorius Markas Aurelijus, jokiam žmogui nenutinka tai, ko jis negali pakelti. Dažnai apie tai galvoju. Todėl manau, kad maksimalizmas yra gera savybė, tačiau nereikia į kiekvieną pralaimėjimą žiūrėti kaip į pasaulio pabaigą. Svarbiausia – pasimokyti iš klaidų ir išmokti į tai pažvelgti maksimaliai optimistiškai.

Be to, nedarau to, kas man nepatinka ar yra neįdomu. Kol viena ar kita veikla man teikia džiaugsmą, kol man smagu, įdomu, tol dedu visas pastangas. O jei pavargsti, pailsi, pamiegi ir gali toliau kopti ten, kur kopei.

Svarbiausia, kaip pats save vertini, ar esi sau pakankamas, ar sugebi būti pats vienas, su savimi.

– Kur jūs norėtumėte užkopti?

– Matau daugybę vietų, į kurias norėčiau palypėti, užkopti, pasižvalgyti iš viršaus, nusileisti ir kopti į kitą viršūnę. Tiesiog esu tikras, kad gyvenimą reikia išjausti ir kiek įmanoma daugiau patirti.

Žinoma, būna, kad įprantame prie tam tikrų vietų, darboviečių, susiformuoja tam tikri įpročiai ir išsijudinti tampa labai sunku. Kai pasidaro patogu, dažnai žmogus nemato poreikio ką nors keisti, tokiu atveju reikalingi nauji iššūkiai – bet koks pokytis ir progresas reikalauja pastangų. Taigi atsiradęs poreikis, kai kažkas išstumia iš komforto zonos ar panašiai, padeda judėti į priekį, tobulėti.

Jei per ilgai eisi lyguma, pradėsi regresuoti. Taigi, kad ir kaip kartais sunku išsijudinti, pagalvojus apie tą didžiulę gyvenimo įvairovę norisi ją patirti. Ir mes galima tai padaryti, jei savęs neribojame.

– Atrodo, kad vienas iš tokių iššūkių – dėstytojo darbas Socialinių mokslų kolegijoje (SMK). Kaip ten atsidūrėte?

– Labai netikėtai. Pradėjau dirbti SMK projektų vadovu ir man pasiūlė padirbėti su studentais. Ir man tai labai patinka. Manau, mokydamas kitus, žmogus ir pats prisimena tai, ką jau žino, be to, gali atrasti naujų, įdomių dalykų. Žinoma, į šį darbą žiūriu labai atsakingai. Labiausiai man patinka imlūs studentai, kurie veržiasi mokytis, su jais labai smagu bendrauti ir gera jiems padėti. Dėl jų ši veikla tampa prasmingesnė. Gaila, tokių yra mažiau.

– Esate griežtas?

– Nepasakyčiau, labiau suteikiantis laisvę, bet pritraukiantis prie realybės. Esu tikras, kad niekas negali priversti, tačiau gali įkvėpti mokytis. Jei mokytojas, dėstytojas yra įkvepiantis ir aistringas savo srityje, jis sudomins ir savo mokinius, studentus, jie patys norės mokytis.

Gyvenimą reikia išjausti ir kiek įmanoma daugiau patirti.

– O kaip pats pasirinkote aktorystės studijas?

– Nežinau. Poezija, muzika, teatras, kinas mane visuomet domino. Įdomios buvo ir emocijos – ką pats jaučiu, kaip tai suvaldyti. Tiesa, psichologijos studijuoti nenorėjau, man tai atrodė labai teorinis mokslas, o aktorystė – asmeniškesnė, patrauklesnė. Galbūt ir mama pakreipė pasirinkti vaidybą.

– Kaip tik projekte „Šok su žvaigžde“ buvo proga pamatyti jūsų mamą. Atrodo, jūsų šeimos santykiai labai glaudūs.

– Tiesa, mano ir tėvų santykiai labai gražūs ir tvirti. Tik galbūt jie nėra standartiniai. Mes su mama esame labiau draugai, patarėjai vienas kitam. Niekas kitas negali man pasakyti objektyvesnės kritikos, ją labiausiai vertinu ir galbūt jautriausiai priimu.

Šok su žvaigžde. Dovydas Laukys ir Melisa Valinovič. VIII laida

Stengiuosi gyventi gyvenimą su iššūkiais, įdomų sau pačiam, kiek įmanoma autentiškesnį ir originalesnį.

– Mokate suderinti darbui ir asmeniniam gyvenimui skirtą laiką, išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą?

– Man tai labai sudėtinga. Pastaruoju metu kaip tik to mokausi. Kadangi neskirsčiau savo darbo ir laisvalaikio, išeidavo taip, kad nuolat dirbu, o ilsėdamasis jaučiuosi prastai, kad nieko neveikiu. Dabar mokausi paskirstyti laiką darbui, poilsiui, pomėgiams, draugams, šeimai.

– Ar mėgstate pabūti vienas?

– Labai! Man be galo patinka vienatvė. Net ir po didžiausių savo laimėjimų mėgstu švęsti vienas, su savimi – vienas viską apmąstau, pakontempliuoju. Reikia ir savyje surasti tą įvertinimą – juk svarbiausia, kaip pats save vertini, ar esi sau pakankamas, ar sugebi būti pats vienas, su savimi. Žmonės aplink dažnai keičiasi, o su savimi tenka gyventi visą gyvenimą.

Šok su žvaigžde. Dovydas Laukys ir Melisa Valinovič. VII laida