Veidai

2020.11.27 21:33

Sofija Smetonienė – pirmoji nepriklausomos Lietuvos ponia ir dideli jos gyvenimo vaidmenys

LRT.lt2020.11.27 21:33

Sofija Smetonienė – pirmoji Nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia – moteris, kuriai gyvenime buvo skirti dideli ir nevienareikšmiški vaidmenys: dvarininkaitė ir ūkvedė, žmona ir mama, Prezidento partnerė ir patarėja, diplomatė ir visuomenės veikėja, šeimininkė ir aistringa kortuotoja, bėglė ir emigrantė.

Istorikės Ingridos Jakubavičienės ir idėjos autorės Jolitos Bernotienės knyga „Ponios Smetonienės virtuvė“ („Aukso žuvys“, 2020) kviečia susipažinti su pirmąja nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia Sofija Smetoniene, o per jos asmenybę – ir su XX a. pradžios Lietuva, jos kulinariniu paveldu, rašoma leidyklos pranešime.

– Prašome pristatyti naująją knygą ir jos idėją.

I. Jakubavičienė: Knyga „Ponios Smetonienės virtuvė“ pasakoja apie pirmąją Nepriklausomos Lietuvos valstybės ponią Sofiją Smetonienę, jos gyvenimą, veiklą ir, žinoma, virtuvę, kurioje pinasi faktai ir intrigos, renkasi visa Smetonų šeima, artimiausi draugai ir giminės.

J. Bernotienė: „Ponios Smetonienės virtuvė“, kaip ir anksčiau pasirodžiusi „Karalienės Bonos virtuvė“ („Aukso žuvys“, 2018), pristato pirmąsias ponias – ir tai visiškas atsitiktinumas. Joks atsitiktinumas yra tai, kad abi šios moterys buvo charizmatiškos, labai stiprios, įdomios, veiklios ir išsiskyrė iš savo aplinkos.

I. Jakubavičienė: Įprasta, kad dalis istorinių faktų apie prezidentą Antaną Smetoną tarsi savaime perkeliama ir Sofijai Smetonienei. Šioje knygoje pabrėžiame, kad svarbiausia knygos herojė yra Sofija, o prezidentas lieka fone.

J. Bernotienė: Knygos idėja gimė supratus, kad neturime nė vienos knygos, dedikuotos vien tik Sofijai Smetonienei, o apie XX a. pradžios Lietuvą ir jos kulinarijos istoriją žinome labai mažai. Norėjosi viską sujungti ir istoriją papasakoti iš kitokios perspektyvos, t. y. supažindinti skaitytoją pirmiausia su pačia asmenybe, o per ją – su laikmečiu. Viliamės, kad knygos skaitytojas truputį kitaip supras pagrindinę veikėją ir atsisakys išankstinių nuostatų ar stereotipų.

– Kokia asmenybė buvo ponia Smetonienė?

I. Jakubavičienė: Sofija Smetonienė buvo charizmatiška asmenybė. Ji pasižymėjo tvirtu charakteriu, drąsa, ryžtu. Palyginti su ilgai sprendimo ieškojusiu ir į kompromisus linkusiu A. Smetona, Sofija buvo kur kas veiklesnė ir aktyvesnė.

Kalbėdami apie Sofiją, būtinai turime prisiminti bajorus Chodakauskus ir jų šeimą. Iš jų atėjusi tvirta bajoriška laikysena. Sofijos nepalaužė įvairūs gyvenimo smūgiai – visada žinojo savo vertę. Ji gali būti kuo puikiausias pavyzdys mums, moterims, linkusioms pernelyg greitai save nuvertinti ir dėl smulkmenų atsisakyti tolimesnių planų.

Pirmosios ponios statusą S. Smetonienė išlaikė iki pat mirties. Į laidotuves Klivlende suplūdo tūkstančiai lietuvių, o amerikiečiai klausinėjo: ką jūs laidojate? Gal mirė jūsų karalienė? Nepaisant pasitraukimo iš Lietuvos ir prezidentui A. Smetonai mestų kaltinimų, kad sunkią valandą paliko valstybę, jau 1968 metais žmonės buvo atsileidę ir supratę, kad prezidentienė verta paskutinio gražaus pagerbimo.

– Kokie mitai lydi šią asmenybę?

I. Jakubavičienė: Daugybė mitų sklando apie Sofiją Smetonienę. Vienas dažniausių – kad ji mėgo kortuoti. Mitas nepaneigiamas – ji tikrai mėgo lošti kortomis ir jai puikiai sekėsi. Nieko stebėtino ir smerktino, nes tuo laikotarpiu, prieš 100 metų, kortų žaidimai buvo labai populiarūs, laikomi įprasta laisvalaikio praleidimo forma. Juk sėdėjimas už kortų stalo – ne tik pats žaidimas, bet ir bendravimas, azartas, įvairių interesų aptarimas.

Dar vienas mitas, kad buvusi pikta, kandi. Iš tikrųjų daug amžininkų S. Smetonienę apibūdina kaip malonią, greitai ir lengvai rasdavusią kalbą su kiekvienu. Bet jei iš tikrųjų kas supykdydavo, tai nevengdavo kandžių pastabų, – toks buvo jos būdas: būti atvirai, sakyti tiesiai šviesiai.
Yra ir sakančių, kad ji tik lošė, gurkšnojo krupnikėlį ir rūkė cigaretes.

Krupnikas tikrai buvo populiarus prezidentūroje. Virėjos jį gamino vietoje: alkoholis buvo gana brangus, o savo reikmėms pasigaminti alkoholinių gėrimų buvo labai įprasta. Taigi krupniko negalime išimti iš Smetonienės gėrimų sąrašo, negalime išimti ir cigarečių. Ji rūkė.

Tarpukario mada rūkyti tarp moterų plito sparčiai. Tuo metu nebuvo žinoma apie rūkymo žalą, priešingai, tai atrodė kaip emancipacijos išraiška, noras būti lygioms su vyrais: jei ponas išsitraukia cigaretę, kodėl gi dama negali?

– Kokie S. Smetonienės didžiausi nuopelnai?

I. Jakubavičienė: Aptariant S. Smetonienės gyvenimą ir veiklą, nebūtina koncentruotis į minėtas smulkmenas, kurios nieko nepasako. Jos nuveikti darbai, politinė ir moralinė parama ne tik prezidentui Smetonai, bet ir daugybei garsių Lietuvos politinių veikėjų, yra svarbus indėlis į Lietuvos istorijos virsmą. Smetonienę turime matyti kaip ryškų tos epochos pavyzdį. Jos gyvenimas ir asmenybė atspindi perėjimą nuo XIX a. pabaigos prie XX a. pradžios moters virsmo, emancipacijos, išsilaisvinimo, kai moteris ima galvoti, kad yra ne tik motina, žmona, bet jai ima rūpėti ir visuomenės reikalai.

Norisi akcentuoti, kad į Nepriklausomą Lietuvą kartu su prezidentu įžengia stipri, susiformavusi asmenybė – pirmoji ponia. Jai reikėjo daug ko išmokti ir pačiai išsiaiškinti, nes nebuvo patarėjų, pavyzdžiui, kaip sudaryti meniu, kaip patiekti gėrimus, kaip apsirengti. Daugybę darbų, kuriuos šiandien atlieka profesionalai, darė ji viena – ponia Smetonienė.

– Kuo žodis „virtuvė“ ypatingas šios knygos pavadinime?

J. Bernotienė: „Ponios Smetonienės virtuvė“ pasakoja ir asmenybės, ir kulinarijos istoriją. Virtuvė knygoje yra tam tikras užkulisių simbolis. Mes žiūrime į Smetonienės gyvenimą, kuris vyksta gražioje scenoje, ne žiūrovo, sėdinčio salėje, akimis, o iš užkulisių, todėl matome ne vien tik gražias jos gyvenimo spalvas. Taigi virtuvė – ir vieta, kurioje gaminama, ir nematomi užkulisiai, iš kurių mes stebime Smetonienės gyvenimą.

– Kuo šiais laikais aktuali virtuvės istorija?

J. Bernotienė: Skaitydama ir tyrinėdama tarpukario literatūrą, radau daugybę paralelių su šių dienų diskusijomis. Pavyzdžiui, jau tada buvo kalbama, kad termiškai apdorotas maistas netenka savo geriausių savybių, dingsta vitaminai, buvo skatinama vartoti mažiau tokio maisto ir daugiau – daržovių, vengti cukraus. Tuo metu jau buvo žinoma ir vegetarinė, Vakarų Europos virtuvė. Natūrali virtuvė egzistavo jau tada, o šiomis dienomis ji akcentuojama.

– Kaip atrinkote patiekalus šiai knygai?

J. Bernotienė: Visi patiekalai, kuriuos rasite knygoje, buvo išbandyti, pagaminti, o kai kurie ir kelis kartus: ieškojome unikalaus pirminio skonio. Receptus, kurie buvo kūrybinė inspiracija, radome tarpukario, XIX a. kulinarinėse knygose, atsirinkome iš to meto žurnalų.

Bet ir to neužteko! Kai norėjome iliustruoti tarpukario diplomatinių pietų meniu ir pagaminti meniu kortelėse nurodytus patiekalus, turėjome žvilgtelėti į XX a. pradžios geriausių kulinarų prancūzų knygas. Pavyzdžiui, Auguste`o Escoffier`o. Iš ten pasiskolinome keletą prancūziškų patiekalų, tačiau esame tikri, kad jie būdavo patiekiami to meto diplomatinių pietų meniu. Visi receptai, kuriais pasinaudojome, buvo publikuoti iki 1940 metų.

– Kokį knygos patiekalą išskirtumėte?

J. Bernotienė: Man brangiausias – „Napoleono“ torto receptas. Ne tik todėl, kad atkeliavo iš Amerikos, iš ponios Smetonienės aplinkos, ne tik dėl plikyto kremo, kuris suteikia tortui tobulą skonį, bet ir todėl, kad tai geras pavyzdys, kaip iš kitų tautų pasiskolintą receptą mes vis tiek norime adaptuoti ir pritaikyti savo skoniui. Spanguolių ar abrikosų pertepimas – tipiškas mūsų regiono akcentas.

Buvo patiekalų, pareikalavusių daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, šaltibarščiai su gira ir vėžių uodegėlėmis. Regis, viskas paprasta, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Gaminome net 4 kartus, kol radome tą skonį, kuriuo buvome patenkinti.

– Kokį knygos skaitytoją įsivaizduojate?

J. Bernotienė: Manau, knyga turėtų patikti plačiam skaitytojų ratui. Rašymo metu nuolat lydėjo mintis, kad to meto nuotraukos yra juodai baltos, o gyvenimas – oho, koks spalvingas! Taigi galvojantys, kad tarpukario istorija buvo nuobodi ar turintys išankstinių nusistatymų apie pirmąją ponią ir Smetonų šeimą, bus maloniai nustebinti – knygoje jie ras spalvų kupiną ryškios asmenybės ir kulinarijos istoriją.