Veidai

2020.11.30 08:02

Obuolys nuo obels toli nenuriedėjo: Prudnikovaitė nepaisė tėvo draudimų, o Giulijos svajonę išpildė dukra

LRT TELEVIZIJOS laida „Vakaras su Edita“, LRT.lt2020.11.30 08:02

„Jai buvo kategoriškai uždrausta dainuoti mokykloje“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaras su Edita“ sako operos dainininkas Vladimiras Prudnikovas, prisimindamas dukros, taip pat operos soliste tapusios Ievos Prudnikovaitės vaikystę. Tačiau meilė muzikai nugalėjo ne tik ją – nejučia muziką pamilo ir Giulijos Sakalauskienės dukra Monika Falcon, svajojusi tapti veterinare.

Kai vaikystėje supa tėvų darbo aplinka, o jų darbo instrumentai tampa tavo žaislais, neretai pasirenki savo kelią taip paprastai, lyg išmoktum vaikščioti. Eidamas tėvų pėdomis ne vienas jaučia, kad turi geriausią bičiulį ir palaikytoją.

Tėvų keliu savitai einantys vaikai – tai dainininkės Giulijos Sakalauskienės dukra, operos solistė Monika Falcon, operos dainininko, muzikos pedagogo prof. Vladimiro Prudnikovo duktė, mecosopranas Ieva Prudnikovaitė, kardiologo Prano Šerpyčio sūnus Rokas Šerpytis, rašytojo, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus dukra Maja Ivaškevičiūtė.

„Matant tą virtuvę man visada buvo sakoma: bet ką, tik ne tai. Bet aš tikrai nežinojau, ko noriu baigusi mokyklą, tuomet nebuvo taip populiaru kaip dabar keliauti, ieškoti savęs. Aš neabejoju, kad būčiau atradusi ir galbūt visai ką kito. Mėgstu sakyti: atrodo, kad smegenų užtenka, užtektų galbūt ir kažką kitką daryti, ne tik išsižioti“, – mintimis dalijasi I. Prudnikovaitė.

Operos solistė yra sakiusi, kad jai ypač patikdavo dirbti neakivaizdine muzikos kritike – ji mėgo klausytis, kaip kas dainuoja, ir visą laiką turėdavo ką apie tai pasakyti. Kad dukra buvo didžioji kritikė, neneigia ir jos tėtis V. Prudnikovas: „Ji buvo tokia kritiška, kad nėjo nei į darželį – eidavo su mumis į darbą. Kiekvieną dieną į teatrą, į koncertus ir pas studentus.“

Vakaras su Edita. Tėvai, ir jų keliu, bet savitai, einantys vaikai

Būtent dėl to, prisipažįsta I. Prudnikovaitė, buvo taip baisu galiausiai atsistoti scenoje – buvimas kitoje barikadų pusėje jai sukėlė net panikos priepuolį. Mergina iš pradžių galvojo stoti į žurnalistą, tarptautinius santykius, svarstė, galbūt pasukti link juvelyrikos, tačiau įstojo į dainavimą – tam sykiui, kad nebūtų gėda prieš kitus, jog niekur taip ir neįstojo, nepritapo. Maniusi, kad vėliau kryptį pakeis, to niekada taip ir nepadarė.

Jai buvo kategoriškai uždrausta dainuoti mokykloje – mano uždrausta grynai dėl ateities.

Kad dukra moka dainuoti, tėtis išgirdo atsitiktinai – I. Prudnikovaitei įrašius savo balsą į kasetę ir paleidus ją mašinoje. „Prieš tai jai buvo kategoriškai uždrausta dainuoti mokykloje – mano uždrausta grynai dėl ateities“, – pažymi V. Prudnikovas.

Vis dėlto kam lemta nutikti, tas ir nutiks – būsimoji operos solistė sako namuose nuolat dainavusi ir žinojusi, kaip tai daryti. Kai tavo vaikas, kuris vaikščiojo po stalu namuose, tampa tavo partneriu, galbūt – net pranašesniu už tave, labai geras jausmas, neslepia V. Prudnikovas. „Yra daug laimės, kai mes būname kartu scenoje“, – tikina jis.

Griežtumu pasižymintis pedagogas, įprastai merginoms būdavęs atlaidesnis, dukters negailėjo, nes svarbiausias jam buvo rezultatas, o ne giminystės ryšiai. „Aš būdavau labiau berniukų pusėje“, – teigia I. Prudnikovaitė.

Kardiologas P. Šerpytis, paklaustas, ar būtų lengviau, jei jo vaikas būtų rinkęsis kitą sritį, o ne tą pačią kaip tėčio, sako – svarbiausia, kad vaikui sektųsi, o ne tai, kokią profesiją jis pasirenka.

Ir pats P. Šerpytis kadaise pasirinko savo senelio profesiją. Tiesa, senelis buvo ne kardiologas, o gydytojas chirurgas. Šerpyčių giminėje būta ir vaistininkų, tad, pasak pašnekovo, medikų bacila visada cirkuliavo. Sūnui R. Šerpyčiui vaikystėje daug laiko teko praleisti ligoninėje – mažiuko nebūdavo kur palikti.

„Buvo gal kokie 5 metai, užrakina kabinete ir turi kažką veikti, o ten telefonas, knygos, manekenas gaivinimo lagamine... Pasiimi telefoną, renki numerį ir lauki, kol atsilieps. Atsiliepia, padedi ragelį ir skambini kitam.

Aš visą laiką buvau labai smalsus, jeigu būdavo kažkas, ką galima apžiūrėti, tai aš ir apžiūrėdavau. Žiūriu, didelis lagaminas, jį atidarau, o ten, žiūriu, plaukai, treningas, rankos ir per pusę sulenktas žmogus. Iš karto uždariau“, – pasakoja jis.

Tačiau istorija ties tuo nesibaigė – anot tėčio P. Šerpyčio, grįžęs namo sūnus pranešė mamai, kad tėčio kabinete „miega pana“. Vėliau mažajam būsimam kardiologui buvo paaiškinta, kas ten per „pana“, kodėl šio manekeno reikia ir kaip atliekamas gaivinimas.

Visgi R. Šerpytis planavo būti plastikos chirurgu, tačiau po didžiulės dešinės rankos traumos šio plano teko atisakyti.

„Buvo pažeisti nervai, sunkiai judinau, nieko nejutau, tai būti chirurgu be rankų labai sunku“, – pažymi pašnekovas. Išėjo taip, kad patį plastikos chirurgijos studentą operavo kiti plastikos chirurgai, kuriuo jis ir pats taip norėjo tapti. Būtent dėl jų R. Šerpytis dabar valdo ranką.

Malonu būti lyginamai su tėčiu

Niujorko universiteto programoje dalyvavusi M. Ivaškevičiūtė sulaukė sėkmės – merginos kūrinys pateko į Niujorko universiteto filmų kūrimo festivalį, taip pat – Berlyno „Zebra“ poezijos kino festivalį.

Savo kūrinio autorė nevertina vienareikšmiškai: „Nemanau, kad jis turi vieną tam tikrą prasmę. Šis filmas buvo nauja pradžia, ypač išsikrausčius į Niujorką. Mums reikėjo sukurti filmą būtent apie save, nusprendžiau tai perteikti per paukščio metaforą.“

Tik galimybė studijuoti Niujorke jaunai merginai padėjo susitaikyti su išsikraustymu paskui mamą į Ameriką. „Buvo labai sunkus ir keistas metas, nes visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tada pradėjau atrasti, su kuo aš noriu sieti save gyvenime“, – mintimis dalijasi M. Ivaškevičiūtė.

Girdėdamas, kaip dukra kalba apie pasiekimus, dramaturgas M. Ivaškevičius neslepia – širdis tiesiog dainuoja.

Man tai net labai malonu – kad iš viso kažkas gali pagalvoti, jog kažkada man taip seksis kaip tėčiui.

„Aš labai džiaugiuosi, kad atsirado tas Niujorkas, nes Maja labai ambicingas vaikas, žmogus. Aišku, aš visą tą laiką jaučiu užgimstantį norą nebūti kažkieno dukra, o būti pačia savimi, kur nebent tėtis galėtų girtis, kad yra kažkieno tėtis. Niujorkas buvo kaip tik ta galimybė, kur tėtis absoliučiai nežinomas. Man ji, beje, pirmais metais pasakė: tėti, gal galėtum tapti garsus Niujorke, man tai šiek tiek padėtų“, – juokiasi rašytojas.

Augusi tarp dviejų ambicingų asmenybių M. Ivaškevičiūtė pažymi – augdamas nepastebi, kokią įtaką tau daro tėvai, tačiau negali nematyti, kaip mama daug dirba ar tėtis nuolat rašo. Vėliau nejučia ir pats imi trokšti ko nors pasiekti. „Man labai svarbu, kad Maja rastų savo vietą gyvenime, nes aš jau radau“, – teigia M. Ivaškevičius ir priduria, kad dukrai linki „Oskaro“ – ir ne vieno.

Paklausta, ar jos neerzina, kai yra lyginama su tėčiu, jaunoji režisierė sako priešingai – tai netgi malonu, o erzina visai kas kita.

„Man tai net labai malonu – kad iš viso kažkas gali pagalvoti, jog kažkada man taip seksis kaip tėčiui. Man labai patinka tėčio kūryba, tik ne viską galiu skaityti, įsijausti į kūrinį, nes dažnai skaitydama girdžiu tėčio balsą – tas iš tikrųjų erzina. Kai kurios frazės susidėlioja taip, kaip jas pasakytų tėtis. Tu pradedi asocijuoti kūrinį su tėčiu ir kartais būna labai sunku perskaityti kūrinį atskirai, negalvoti apie tai“, – pasakoja M. Ivaškevičiūtė.

Dar viena mamos pėdomis pasekusi laidos viešnia – M. Falcon, dabar apie dainavimą atsiliepianti tik gražiai. Tačiau jos mama G. Sakalauskienė skuba išsklaidyti šį optimizmo rūką – taip buvo ne visada.

„Kai buvo vaikas, norėjo mesti muzikos mokyklą, parėjusi: mama, būtum pati geriausia pasaulyje mama, jeigu leistum nelankyti. O aš sakiau: būsiu pati blogiausia mama, tu privalai pabaigti, ką pradėjai – pati norėjai, pati nusprendei ir dabar turi pabaigti. Aš tikrai ją myliu, bet esu nelabai gera, griežta“, – prisipažįsta ji.

M. Falcon sako dėl mamos griežtumo išmokusi disciplinos, o dabar dainuoti su savo gimdytoja jai – vienas džiaugsmas. „Kai esi su savo žmogumi, kad ir kas atsitiktų, žinai, kad kažkaip išsisuksi iš situacijos ar tau padės išsisukti“, – mintimis dalijasi moteris.

Popmuziką mylinti ir ją atliekanti G. Sakalauskienė tikina, kad išties jos aistra – opera. Tai buvo jos nepasiekiama svajonė, tad ją ji atidavė į dukros rankas, nes ši tam turėjo visas galimybes.

„Pildžiau mamos svajones, nes iš tikrųjų norėjau studijuoti veterinariją. Bet mano mama sakė: pabandyk, jeigu tau nepatiks, pabaigsi universitetą ir tada galėsi studijuoti, ką tik nori. Ji labai gudriai padarė, nes aš tiesiog įsimylėjau muziką ir tą žanrą, neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip“, – pažymi operos solistė M. Falcon.

Dabar G. Sakalauskienė sako, kad dukra moko ją vidinės stiprybės, o iš savo mamos M. Falcon teigia iki šiol besimokanti tvirtumo – jeigu užsibrėžei tikslą, turi rasti savyje drąsos, pasitikėjimo savimi tai ir pabaigti.

Plačiau – lapkričio 21 d. laidos „Vakaras su Edita“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Vakaras su Edita. Tėvai, ir jų keliu, bet savitai, einantys vaikai
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt