Veidai

2020.11.26 07:32

Mintimis apie pandemiją pasidalijusi Audronė Galvonaitė: netikinčių tamošių bus visada

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.11.26 07:32

Mokslų daktarė, klimatologė Audronė Galvonaitė karantino nekeikia – džiaugiasi ištuštėjusiomis gatvėmis ir atsigavusia gamta, spėjo ne tik namus susitvarkyti, bet ir knygą parašyti. Per nuotolį, telefonu. Gyvename tokiais laikais, kai reikia nuo daug ko susilaikyti ir pasitikėti tais, kurie žino, ką sako, įsitikinusi A. Galvonaitė. „Netikinčių tamošių bus visada, – teigia klimatologė ir drauge ragina pateisinti savo rūšies pavadinimą. – Juk ne veltui esame „Homo sapiens“ – mąstantis žmogus“.

Pasaulinė koronaviruso pandemija ne tik įkalino mus namuose, apribojo galimybes bendrauti, bet ir suteikė galimybę daugeliu klausimų ieškoti naujų kelių. „Lietuva karantine“ – tai LRT.lt portalo projektas, skirtas parodyti, kaip Lietuvos žmonės išgyvena karantiną, kaip saugosi nuo viruso ir ką gali patarti kitiems bendrapiliečiams. Tik saugodami save galime apsaugoti ir kitus!

– Apie karantiną girdėti įvairiausių atsiliepimų. Vieni džiaugiasi gavę progą atsikvėpti, susitvarkyti namus ir mintis, kitus buvimas tarp keturių sienų varo į neviltį. O kaip šis, ko gero, istorinis, laikmetis Jums?

– O man visai nieko. Pasižiūriu pro langą – taip gražu, miestas švarus. Gyvenu įprastai judrioje gatvėje, o šiuo metu beveik nematyti žmonių, pravažiuoja vos viena kita mašina. Kai pasibaigus pirmajam karantinui minios plūstelėjo į gatves, iš naujo prasidėjusios spūstys vėl ėmė tikrinti mano kantrybę (nusišypso).

Žemė ir gamta vieną kartą mums gerai trinktelėjo per galvą už tą mūsų vartotojiškumą ir negalvojimą, ką darome.

– Dabar jausmas kitoks: nebeaišku, ar gyvensime taip, kaip anksčiau, o prie niūrios nuotaikos prisideda dar ir apniukęs ruduo. Pavasarį ramino jausmas, kad viskas kažkada baigsis, vilties teikė bundanti gamta, vis ilgiau lepinanti ir į lauką kviečianti saulė.

– Jeigu netenka būti saviizoliacijoje, į lauką galima išeiti ir dabar. Žinoma, pasivaikščiojimai bus trumpesni, nes oras vėsesnis, vėjuota. Visgi nuolat kartoju, kad nėra blogo oro, yra tik netikusi mūsų nuotaika ir apranga. Tinkamai apsirenkite, gerai nusiteikite ir eikite vaikščioti.

Štai, pavyzdžiui, viena mano kaimynė vaikšto ratais aplink mūsų namą. Pamatau ją, o ji iš tolo man jau šaukia: „Aš jau kelintą ratą suku!“ Šalia mūsų namo yra sodas, tad jai nereikia toli eiti, kad galėtų pajudėti.

– Esate gamtos žmogus, daugelį metų atidžiai ją stebite. Per pirmąjį karantiną ne vienas kalbėjo, jog pati Žemė mums atsiuntė pandemiją, kad susimąstytume, ko nedaryti, ką daryti kitaip. Jūs irgi taip manote?

– Tikrai taip. Žemė ir gamta vieną kartą mums gerai trinktelėjo per galvą už tą mūsų vartotojiškumą ir negalvojimą, ką darome. Perkame – metame, perkame – metame. Ne veltui mūsų epocha pavadinta vienkartine, kaip tie vienkartiniai indai.

Pandemija mus sustabdė ne tam, kad keltume isterijas, o tam, kad sustotume, susimąstytume, pagalvotume ir peržiūrėtume. Per karantiną turėjau laiko susitvarkyti namus. Suradau tiek daiktų, kurių net neprisiminiau, kad turiu, ir nežinia, kam kadaise juos pirkau!

Pandemija yra tikrai pavojingas dalykas. Mes jos nežinome, negalime pačiupinėti, todėl reikia nusiteikti, kad šiemet tenka nuo daug ko susilaikyti.

– Mūsų gyvenimas pasikeitė. O ar bent kiek pasikeitė gamta?

– O kaipgi. Ypač per pirmąjį karantiną, kai užsidarė gamyklos, gatvėse beveik neliko mašinų. Pagalvokite, kiek taršos šaltinių nepateko į atmosferą. Gamta turėjo progą nuo mūsų šiek tiek apsivalyti.

Žinoma, klimatas šiltėti nesustojo, nes ši pauzė truko tik kelis mėnesius. Po jų, kai visus vėl paleido tarsi širšes iš lizdo, viskas prasidėjo iš naujo. Bet kai oras švaresnis, išeikite į lauką, pasivaikščiokite, pakvėpuokite pilna krūtine – patys pajusite skirtumą. Nelaukite vasaros ir nuvažiuokite prie jūros, pakvėpuokite Baltijos oru.

Beje, pasivaikščiojimams nereikalinga komanda. Man miške labiausiai patinka būti vienai. Mėgstu pasišnekėti su medžiais, apsikabinu vieną, iš jo pasikraunu energijos, kitam atiduodu savo neigiamą energiją. Mišku einu su savo mintimis, stebiu gamtą, augalus, debesis, žiūriu, kas pasikeitė. Tai – puiki meditacija, visai nebūtina lotoso poza sėdėti ant kilimėlio. Gamta yra neišsenkama knyga, kurią gali skaityti ir skaityti.

Apgalvok, ką gali padaryti, kad viso to išvengtum. Jeigu privalai saugotis, taip ir daryk.

– Vieni skundžiasi, kad jiems per karantiną labiausiai trūksta kultūrinio gyvenimo, kitiems – socializacijos, bendravimo, tretiems – kelionių… O ko per karantiną labiausiai trūksta Jums, gerbiama Audrone?

– Pandemija yra tikrai pavojingas dalykas. Mes jos nepažįstame, negalime pačiupinėti, todėl reikia nusiteikti, kad šiemet tenka nuo daug ko susilaikyti. Žinote, man pikta, kai kyla isterijos dėl to, kad vieną kartą metuose vaikai per mokyklos atostogas negalės išvykti į užsienį.

Mes į užsienį negalėjome važiuoti, tad mums jo ir nereikėjo, tačiau dėl to neužaugome nei blogesni, nei mažiau kultūringi. Žinodavau, kad per vasaros atostogas važiuosiu pas senelius į kaimą vežti šieno ir dirbti kitų darbų.

Žinoma, suprantu kelionių ilgesį. Pati labai mėgstu keliauti, esu apvažiavusi daug šalių. Bet labai myliu ir Lietuvą, savo Anykščių kraštą kasmet atrandu vis iš naujo. Tai pamatau kokį naują objektą, tai knisuosi, kol randu kokį negirdėtą padavimą… Nuo to aš tik turtėju ir net nuvykusi į užsienį galiu pasigirti, ką turiu Lietuvoje.

Sykį autobusų stotyje sutikau tik ką gimnaziją baigusius jaunuolius, jie vyko į mano gimtajame krašte vykstantį festivalį „Velnio akmuo“. Jie ir klausia, ar autobusas į Anykščius važiuoja per Skuodą. Kokiame Lietuvos gale Skuodas, o kur – Anykščiai! Tai kam tada vykti į užsienį, pamaniau, jei visai nepažįsti savo šalies.

O man per karantiną nieko netrūksta. Nebent ramybės, nes taip ir neturiu progos ramiai pagyventi (šypsosi). Per šį karantiną jau spėjau ir knygą parašyti.

Žmogus gali galvoti, ką nori, tačiau jis visada privalo pasikliauti specialistais, kurie yra už jį protingesni.

– Ir apie tai užsiminėte tik įpusėjus pokalbiui!

– O jūs galvojate, kad aš labai tuo didžiuojuosi? (Kvatoja.) Viena leidykla manęs paprašė paprastai, visiems suprantama kalba knygoje papasakoti apie gamtos reiškinius. Viskas būtų gerai, tik kad knygą teko rašyti telefonu. Beje, mano telefonas nėra išmanusis, nes visą laiką kartoju: kam man išmanusis, jei aš pati išmani?

Taigi, žurnalistė man užduoda klausimą, kas yra vaivorykštė, šerkšnas… Aš jai valandą, dvi telefonu viską pasakoju, kol pirštas nutirpsta. Ji viską iššifruoja, paskui atsiunčia man. Aš naktį atsigulusi kankinuosi, puolu dar sykį visko tikrinti. Aš niekada nieko nesirašau, tad prisiminti, ką porą valandų kalbėjau, ir dar viską, ką mokiausi penkerius metus, papasakoti paprastai, ne iš knygos… Galvojau, kad mano smegenys ištirps.

Visko gyvenime mačiau, bet knygos telefonu rašyti dar neteko. Net ėmiau galvoti, kokio velnio aš apsiėmiau. Tikra beprotybė, tik aš tokiai ir galiu pasirašyti (nusišypso).

Tiems, kas netiki virusu, reikėtų atsisėsti prieš veidrodį ir savęs paklausti: nejaugi visas pasaulis vienu metu išėjo iš proto?

– Akivaizdu, kad Jūs iš tų, kuriems karantinas buvo pats darbymetis. Parašėte knygą, toliau kalbate apie klimatą ir orus „Panoramoje“, tik pastaruoju metu, laikydamasi saugumo, dažniau komentuojate ne iš televizijos studijos, o gryname ore. Galbūt užimtumas padeda nepasiduoti panikai?

– Kokia tai bebūtų nelaimė – pandemija, stichinė ar dar kokia tragedija, svarbiausia susikaupti ir viską priimti blaiviai, be panikos ir isterijų. Apgalvok, ką gali padaryti, kad viso to išvengtum. Jeigu privalai saugotis, taip ir daryk. Apsisaugosi pats – apsaugosi ir kitą, o tai ir yra vienas svarbiausių dalykų. O jeigu nenori galvoti apie kitus, tai pagalvok bent apie save.

Jeigu protingesni už tave žmonės sako, kad reikia saugotis, tai gali užsidėjęs kaukę vaikščioti aplink namą, bet nepulk į minias, restoranus, varžybas. Visai nebūtina grūstis į renginius – mano namuose visą dieną įjungtas televizorius, tad iš karto sužinau, kas vyksta.

Mus ne be reikalo pavadino Homo sapiens – mąstantis, protingasis žmogus. Tad mąstykime, protaukime, pateisinkime savo rūšies pavadinimą.

– Ko gero, Jums paprieštarautų žmonės, netikintys, kad koronavirusas egzistuoja, jį neigiantys. Sunku patikėti, bet skeptikų labai daug. Rodos, turėtume susivienyti bendram labui, tačiau ne vienas į kvietimą susitelkti žiūri su pašaipia šypsena.

– Žinot, buvo toks neviernas Tamošius, jis niekuo netikėdavo. Tai tų netikinčių tamošių bus visą gyvenimą. Su jais reikia bendrauti, skirti laiko normaliai jiems viską paaiškinti. Jei kas netiki virusu, to žmogaus reikia paklausti: o kaip tu įrodysi, kad jo nėra? Žinoma, aš viruso irgi negaliu pačiupinėti, bet juo tikiu ir jeigu man protingai paaiškina, ko reikia laikytis, taip ir darau.

Žmogus gali galvoti, ką nori, tačiau jis visada privalo pasikliauti specialistais, kurie yra už jį protingesni. Kad ir koks eruditas bebūtų, žmogus negali būti visų galų meistras ir geriau išmanyti tos srities, kurioje kažkas ilgą laiką mokėsi, dirbo ir ją tyrinėjo. Aš esu mokslininkė ir jei kitas man kažką aiškina, žinau, kad turiu juo tikėti. Kaip ir kitas turi tikėti manimi, kai kalbu apie orus, nes jis apie juos gali daug ko nežinoti.

Tiems, kas netiki virusu, reikėtų atsisėsti prieš veidrodį ir savęs paklausti: nejaugi visas pasaulis vienu metu išėjo iš proto? Skirtingos šalys, religija, kultūrinė patirtis, išsilavinimas... Na, negali taip būti. Mus ne be reikalo pavadino Homo sapiens – mąstantis, protingasis žmogus. Tad mąstykime, protaukime, pateisinkime savo rūšies pavadinimą.

Svarbiausia nepasiduoti panikai ir galvoti, ką galiu padaryti dėl savęs ir kitų.

– O Jūs dar ir Galvonaitė – pati juokaujate gavusi tokią pavardę, kuri priverčia galvoti.

– Taip, Dievas man ir mano protėviams davė tokią pavardę, vadinasi, visi buvo galvoti, dabar aš irgi turiu galvoti (šypsosi).

– Taigi, nors kai kas pasikeitė, išvykos tapo retesnės, įkalinta savo pačios namuose nesijaučiate?

– Iš namų einu tik tada, kai tikrai privalau. Eidama pirkti maisto stengiuosi, kad nebūtų piko valanda, nors pastaruoju metu, kai daugelis būna namuose, darosi vis sunkiau suprasti, kuriuo metu parduotuvėje mažiau žmonių.

Pati laikausi ir kitiems siūlau laikytis saugaus atstumo – juk tikrai nesunku. O ir maisto visada galima nusipirkti daugiau, kad kasdien nereikėtų eiti į parduotuvę. Svarbiausia nepasiduoti panikai ir galvoti, ką galiu padaryti dėl savęs ir kitų. Neisterikuokime, o mąstykime ir protaukime. Juk ne veltui esame Homo sapiens.