Veidai

2020.11.27 08:04

50-ąjį gimtadienį minintis Algis Ramanauskas – apie vidurio amžiaus krizę, alter ego ir savo dvarą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.11.27 08:04

„Jeigu kada nors numirsiu, tai tik nuo savo nežaboto jautrumo ir beribės graužaties“, – portalui LRT.lt sako televizijos ir radijo laidų vedėjas, visuomenės veikėjas Algis Ramanauskas, lapkričio 27-ąją minintis 50-ąjį gimtadienį. Jis svarsto, kad vidurio amžiaus krizę išgyveno be nereikalingų pirkinių ar isterijų, o senus laikus prisimena su nostalgija.

– Ar mėgstate savo gimtadienius, juos švenčiate, sureikšminate? Ar aplinkinių sveikinimai, linkėjimai, parodytas dėmesys paglosto širdį ir savimeilę?

– Taip, gimtadienius mėgstu, bet su liūdesiuko poskoniu. Nesureikšminu, bet visada švenčiu, nes tai yra šventė. Sutinki draugus, turi gerą vakarėlį, gauni dovanų ir juoko. Kaip introvertas, dėmesio nelabai mėgstu, bet paglostyta savimeilė yra, aišku, malonu.

– Stereotipiškai juokaujama, kad su jubiliejais gresia ir amžiaus vidurio krizės (VAK), kurių pasekmė – perkami sportiniai automobiliai ar pan. Kaip manote, jums vidurio amžiaus krizės išvengti pavyksta ar kažkokiu būdu ji pasireiškia ir jums?

– Drįstu manyti kad savo VAK jau išgyvenau, kažkur prieš penkerius metus. Tai buvo gana lengva forma, be bereikalingų pirkinių ar isterijų. Aplinkiniai nuo to tikrai nenukentėjo, nei finansiškai, nei emociškai. Šiaip, jeigu tikėsime kad vaikais išliekame visą savo gyvenimą, tai ta VAK visą gyvenimą ir trunka, tik su paūmėjimu ties 45 metais (mano atveju).

Man rodos, aš niekur nedingstu dėl to kad esu sąžiningas kaip Belzebubas.

– Ne kartą juokavote, kad esate senas. Kada, jūsų manymu, ateina senatvė ir iš tiesų žmogus gali vadinti save senu?

– Mano fizinis susidėvėjimas yra kaip 35-mečio, o dvasinis – kaip 80-mečio.

Senatvė ateina tada, kai žinai, ką žmogus pasakys, tik jam išsižiojus. Tokiu būdu senas esu nuo kokių 30 metų. Yra teorija kad žmonės į senatvę apkursta ne dėl klausos padargų susidėvėjimo, o dėl atrofijos: žmogus jau 1000 kartų girdėjo tai, ką tuoj štai ši išsižiojusi burna ir vėl pavapės; klausa nustoja stengtis išgirsti. Mano klausą gelbėja pomėgis muzikai, muzikavimas, dėl ko mano klausa vis dar kaip pas aktyvų sonarą.

– Dabar populiaru kalbėti apie tai, kaip svarbu savimi rūpintis – sportuoti, prisižiūrėti savo mitybą ir pan. Vieni sako, kad tai yra tik savotiška mada, kiti tai laiko sąmoningos visuomenės požymiu. Kaip manote jūs? Dėl to sukate galvą, kaip jūs rūpinatės savimi? Ar jums svarbu, kaip atrodote?

– Mano jaunystė buvo labai aktyvi sporto prasme, o ir genai neblogi. Ne, man niekada nerūpėjo suvartotos kalorijos, dietos, etc.

Kita vertus, net jei sveikas gyvenimo būdas yra mada, tai valio tokiai madai. Tai yra gerai ir tiek.

Man, aišku, svarbu, kaip aš atrodau, bet, žinot, aš nuo kokių 30 metų kelnių diržą susisegu ties ta pačia skyle, tai ko man jaudintis? Plaukų aš neturiu, mano plikė tauri kaip Šventasis Gralis, dantis tvarkausi tvarkingai ir taip toliau. Kai pajuntu kvėptakių infekciją, liepiu daktarui išrašyti Amoksiklavo, nes antibiotikai yra jėga, ir be jų seniai būčiau biliūnas.

Alkoholio beveik nevartoju, leidžiu sau lengvą alkoholį – alų ar vyną – tik vasarą, ne sezono metu. Anksčiau buvau lėbautojas, dabar gi susitupėjau.

Bronius yra šioks toks mano alter ego, bet tik šioks toks.

– Kokios laisvalaikio veiklos jums yra geriausias poilsis ir atgaiva? Kaip atrodo jūsų laisvadienis?

– Kinas, knyga, muzika. Mano laisvadieniai taip pat prisodrinti ir Civilization IV žaidimo; tai vienintelė kompiuterinė strategija, kurią sau leidžiu, nes tai dar geriau ir sudėtingiau nei šachmatai. Mano sūnus labai įniko į boso gitarą, sakyčiau netikėtai – tas man labai patinka, ir aš su juo kartais dirbu muzikos teorijos reikalus.

– Jūsų bendraamžiai neretai pasvarsto, kad jau norėtų sodybos kur nors vienkiemyje, toliau nuo miesto šurmulio. Kadangi ne kartą save vadinote introvertu, galbūt ir jūs jau pagalvojate, kad mielai turėtumėte sodybą, kur galėtumėte gerti arbatą, auginti pomidorus ir klausytis paukščių čiulbėjimo?

– Tai kad aš ir gyvenu iš esmės sodyboj. Aš ją vadinu dvaru. Čia telpa ir mano vaizdo ir garso studijos, ir kiemas, ir žolynas, ir visos kitos etseteros. Tai yra Vilniaus ribose formaliai, bet iš esmės tai miškas, o iki centro Geležiniu Vilku man užtrunka nuvažiuoti neviršijant greičio per dvi dainas mano mašinos grotuve.

– Daug liko nostalgijos laikams, kai kūrėte „Radioshow“, o laisvalaikiu su bičiuliais pašėlusiai linksmindavotės? (o galbūt esate ne iš tų, kurie dažnai žvalgosi į praeitį ir mėgsta prisiminti tai, kas jau nutiko, ir mieliau galvoja apie tai, kas dar laukia?)

– Taip, nostalgijos liko tuntai. Tai buvo labai geri laikai, pašėlę, dažnai rizikingi visom prasmėm, nepakartojami. Aš moku keliauti savo gyvenimo laikjuoste, kaip Bilis Pilgrimas (išskyrus dar nepatirtą ateitį), tai į gyvenimą žiūriu paprastai, tralfamadoriškai.

– Ar prisiminęs karjeros pradžią manote, kad vis tik persirgote žvaigždžių liga (ar bent jau lengva jos forma)? Turbūt tada žmonės, kurie buvo televizijoje ar radijuje, sulaukdavo kur kas daugiau dėmesio, nei sulaukia dabartiniai laidų vedėjai.

– Drįstu manyti kad žvaigždžių liga nesirgau niekada. Kitas dalykas yra tas kad esu nepakantus debilumui, ir todėl mano gyvenimo debilai mano irzlumą jų atžvilgiu įvertindavo kaip žvaigždžių ligą, bet tam jie ir debilai kad prisigalvotų apie mane visokių debilysčių.

Tas tiesa kad anksčiau TV ar radijo žmonės sulaukdavo daugiau dėmesio. Ačiū Dievui, tie laikai baigėsi. Ačiū Dievui, internetas, su savo visais negerais aspektais, vis dėlto yra progreso laidas, ir tie visi prisukami radijo didžėjai, visi tie „na ką gi“, „na, o dabar“, „iš tiesų bei iš tikrųjų“ sakantys TV debilai po truputį išnyks.

Arba nė velnio jie neišnyks.

Aš moku keliauti savo gyvenimo laikjuoste, kaip Bilis Pilgrimas (išskyrus dar nepatirtą ateitį), tai į gyvenimą žiūriu paprastai, tralfamadoriškai.

– „Radioshow“ – ryškesnės jūsų karjeros televizijoje pradžia. Ne kartą sakėte, kad Bronius – vienas brangiausių jums personažų. Kolega Rimas Šapauskas yra sakęs, kad „Radioshow“ atgimė nauja forma – Pelėmis.

– Taip, Radioshow (o juk pavadinimams, kaip ir vardams, kabučių nereikia, tiesa?) buvo pradžia. Bronius yra šioks toks mano alter ego, bet tik šioks toks. Jis labai parankus, žinot. Pelės – taip, tam tikra prasme tai Radioshow derivatyvas, bet tik tam tikra prasme. Vis dėlto Pelės yra labai suvaržytos visuomenėje priimtų ir nusistovėjusių moralės normų, kurios dažnai yra kretiniškos.

Peliukai apie Lietuvos kariuomenę: pralaimėjo mūšį žemaičiams?

– Ne kartą sakėte, kad esate jautresnis, nei gali pasirodyti iš šono. Ar esate reiklus sau ir ar graužiate save, jei kažkas nepavyksta taip, kaip norėjote ar tikėjotės?

– O taip. O taip. Jeigu kada nors numirsiu, tai tik nuo savo nežaboto jautrumo ir beribės graužaties.

– Ar tai, kad jus pristato kaip žmogų, kurį arba myli, arba nekenčia, bet abejingų jam nėra, jums komplimentas?

– Taip, tai yra pats geriausias įvertinimas. Tai siekiamybė kiekvienam.

– Net ir tiems, kurie seka jūsų veiklą, sunku pasakyti, kur esate visiškai nuoširdus, o kur jūsų įvaizdis, ironija ar pan. Ar daug yra žmonių, kurie pažįsta jus tikrą?

– Mano šeima pažįsta mane visiškai tikrą, o į šeimos sąvoką įeina ir geriausi draugai.

Gimtadienius mėgstu, bet su liūdesiuko poskoniu.

– Kai pagalvoji, pusė amžiaus – ne tiek ir mažai, gyvenote skirtingose santvarkose, matėte, kaip atkuriama nepriklausomybė, kaip Lietuvoje atsirado pramogų verslas, komercinė televizija, radijo stotys, vėliau ir socialiniai tinklai. Žvelgiant iš šono atrodo, kad visuomet būdavote tas, kuris ir keičiantis laikams randa savo nišą (kai atsirado komercinės televizijos, kūrėte „Radioshow“, atsiradus soc. tinklams tapote vienu pirmųjų influencerių). Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl jau beveik tris dešimtmečius esate vienas ryškiausių pramogų pasaulio žmonių?

– Man rodos, aš niekur nedingstu dėl to kad esu sąžiningas kaip Belzebubas. Aš iš esmės visada esu tas pats aš, o tai imponuoja daliai visuomenės. Daugiau čia nieko neprišnekėsiu, nes ne man spręsti apie visa tai.

Aš nuo kokių 30 metų kelnių diržą susisegu ties ta pačia skyle, tai ko man jaudintis?

– Apie feisbuką esate kalbėjęs ne kartą – turite per 100 tūkst. sekėjų, apie 10 tūkst. žmonių esate užblokavęs. Pastaruoju metu kuriate turinį platformoje patreon.com. Kokia čia bendruomenė buriasi? Ar ten užgauliojimų ir įžeidinėjimų mažiau?

– Patreon turiu dvi paskyras: Algis ir Justas ir Bačiulis ir Ramanauskas. Pirmoji yra labai draugiškos bendruomenės buveinė, antrojoje gi dažnai verda aistros, kartais už įžeidimų ribos; persūdžiusius tenka blokuoti ir atsisakyti jų rėmimo. Kartais tokie žmonės per kitus kanalus atsiprašo, ir juos priimam atgal, o kartais jie trečioms šalims viauksi didžiausią internetinio bendravimo banalybę ir melą: „blokavo, nes nepripažįsta kitos nuomonės“. Ne, beždžione, tave blokavo ne už nuomonę, o dėl to kad elgeisi kaip beždžionė kitų Patronų, Bačiulio ar Ramanausko atžvilgiu.

Šiaip viskas ten gerai tuose patreonuose: žmonės ir pasirieja sveikai, ir apsikeičia nuomonėm, ir informacija.

– Ką laikote didžiausiais savo pasiekimais?

– Sakiau ir sakysiu kad mano didžiausias pasiekimas yra mano stebuklinga žmona Rasa ir mano stebuklingi vaikai. Ir draugai, aišku.

A. Ramanauskas atsakymus pateikė raštu, jo prašymu kalba netaisyta.

2019 m. A. Ramanausko pokalbis su Martynu Starkumi ir daina.

Muzikinis pokalbių šou „Vakarėja“ su Martynu Starkumi. Dainuojantis Algis Ramanauskas-Greitai: normalioje visuomenėje neturėčiau „skandalingojo“ titulo