Glotnūs, dailūs ir didingi – panašūs į statulas. Jie yra šunų pasaulio aristokratai. Nenuostabu, kad ne vieną šimtmetį vižlai buvo karalių šunys.
„Vengrų vižlai – labai švarūs šunys ir jie neturi šunims būdingo kvapo“, – sako vyriausioji veterinarė dr. Karen Halligan.
Jiems neužtenka pasivaikščioti gatvėmis, vižlai nori bėgti, o ne vaikščioti.
„Jie turi mankštintis mažiausiai 2 val. per dieną. Ir ne bet kaip, o bėgioti“, – aiškina šunų elgesio konsultantė Victoria Wells.
Vengrų vižlų protėviai buvo Austrijos Vengrijos imperijos medžiokliniai šunys. Pusiau retriveriai, pusiau pointeriai, jie pasižymi itin jautria uosle ir išskirtine išvaizda. Šie šunys tapo Vengrijos karūnos brangakmeniais ir juos galėjo turėti tik visuomenės elitas. Tačiau, imperijai subyrėjus, jie buvo sukryžminti su veimaro paukštšuniu ir vokiečių trumpaplaukiu pointeriu – išėjo elegantiškas trumpakojis šuo, kokį pažįstame šiandien.
Daugiau apie šiuos šunis – LRT TELEVIZIJOS laidos „Laba diena, Lietuva“ reportaže.
