Veidai

2020.11.22 09:01

Filmą apie Žemaitę sukūrusi Kelmickaitė: tai bent moteris – su pasiutimu, ją lengva įsimylėti

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.11.22 09:01

„Pati esu žemaitė, tad negalėjau apeiti tokios asmenybės“, – portalui LRT.lt sako muzikologė, laidų vedėja docentė Zita Kelmickaitė, dokumentinės apybraižos „Nepažintoji Žemaitė“ autorė. Prieš premjerą ji atskleidžia kelis netikėtus faktus apie Žemaitės skarelę, meilės istoriją ir žada, kad žiūrovai išgirs, kaip Žemaitės tekstai skamba anglų kalba.

Z. Kelmickaitė ne kartą juokavo, kad jau kurį laiką gyvena su Julija Beniuševičiūte-Žymantiene, kurią daugelis žino kaip Žemaitę: „Su ja užmiegu, su ja atsikeliu, galvoju apie ją nuo ryto iki vakaro.“ Net ir savo gimtadienio dieną, spalio 10-ąją, ji skubėjo sudėlioti paskutinių dokumentinės apybraižos akcentų.

„Įsitikinau, kad Žemaitė – visiškai šiuolaikiškas žmogus, tvirta asmenybė. Ją tikrai lengva įsimylėti – čia tai bent moteris, su viskuo: su pasiutimu, su meile, su galimybėmis kurti. Tikras talentas“, – laukdama premjeros apie apybraižos heroję kalba Z. Kelmickaitė.

Žiūrovams ji siūlo progą iš naujo susipažinti su literatūros klasike, mokykloje skaitytų kūrinių „Marti“, „Petras Kurnelis“ ir kitų autore.

„Apie Žemaitę daug rašyta, konferencijų rengta, paskelbta nemažai jos darbų. Ši tema nemažai ištyrinėta, tačiau nemažai darbų – kito laikmečio, kito požiūrio. Man svarbiausias buvo šiuolaikinių literatūrologų žvilgsnis į ją, tad perskaičiau viską, ką tik buvo galima perskaityti. Lygindama požiūrius matau, kad šiandien apie tą patį kalbame net kiek kitais žodžiais. Ką ten suprasi, ką sovietinių laikų autorius turėjo mintyje sakydamas, kad Žemaitė buvo laisva.

Jei po šios apybraižos bent vienas žmogus atsivers Žemaitės knygą, būsiu labai laiminga.

O dabar tą jos laisvę tiesiog suvokiu – ji buvo tarsi tavo bičiulė, vakar dalyvavusi kokioje nors lygių galimybių konferencijoje, kurioje ir šiandien ji būtų visiškai šiuolaikiška, o jos požiūris ar temperamentas nė kiek nepasenęs. Kaip filme sako literatūrologė Ramunė Bleizgienė, tai buvo narsi moteris, turėjusi ką pasakyti ir nebijojusi kalbėti“, – sako Z. Kelmickaitė.

Ji prisimena ir Sofijos Kymantaitės žodžius, kad buvo galima matyti bajorišką Žemaitės prakilnumą ir karštą jėgą. „Šiandien kaip niekada jaučiu tą karštą Žemaitės jėgą. Tai buvo žmogus, pralenkęs laiką, moteris, norėjusi išbristi iš vargto vargo ir iš jo išbridusi. Stojusi greta tų, kurie rašė, skaitė, ėjo į parodas“, – susižavėjimo rašytoja neslepia pašnekovė.

Versdama Žemaitės gyvenimo puslapius Z. Kelmickaitė ne vieną valandą praleido archyvuose. „Tai buvo didelis džiaugsmas. Nuėjau į M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrių ir paprašiau, kad man duotų ką nors, kas dar nebuvo skelbta. Man atnešė keturias dėžes ir leido peržvelgti. Nors buvo daug matytų nuotraukų, labai nudžiugau aptikusi stiklo negatyvus – juos panaudoję filmui pasidarėme šiuolaikiškas jos nuotraukų kopijas.

Aptikau ir 1946-ųjų ekspedicijos medžiagą. Iškart po karo buvo leistasi surinkti daugiau jos biografijos duomenų, taigi radau daug aprašymų, nuotraukų, mačiau, kaip, pavyzdžiui, atrodė senas malūnas Žemaitės gimtojoje Bukantėje. Ekspedicijos dalyviai netgi sutiko jos dukras. Taip džiaugiausi, rodos, tiesiog kalbėjausi su pačia Žemaite“, – filmo kūrimo užkulisius praskleidžia Z. Kelmickaitė.

Čia tai bent moteris, su viskuo: su pasiutimu, su meile, su galimybėmis kurti. Tikras talentas.

Ji džiaugiasi visais, kurie filme dalijosi įžvalgomis (idėjomis trykštantis literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, naujosios kartos literatūrologė R. Bleizgienė, mąsli filosofė Viktorija Daujotytė ir kt.). Anot jos, kiekvieno jų taip ir norisi klausytis valandų valandas. „Su kokiu užsidegimu kalbėjo režisierius Gytis Padegimas, pavadinęs Žemaitę anų laikų hipe, labai įdomi ir Tomo Venclovos filme pasakyta mintis, kad Žemaitės skarelė – savotiška viešųjų ryšių akcija.

Gal ir tikrai – juk ji nesibodėjo, kad rašė tarmiškai, – tai galiausiai ir buvo jos pranašumas. O žodyną ji turėjo tokį spalvingą, tokį turtingą ir išraiškingą, kad kitiems belieka tik pritūpti“, – šypteli kūrėja.

Tiesa, ji sako apybraižos nenorėjusi baigti rašytojos mirtimi Marijampolėje 1921 metais. „O kur toliau šis siūlas vyniojasi? O jis vyniojasi iki JAV, kur gyvena jos proanūkė Marytė Račys. Ji ir literatūrologė profesorė Violeta Kelertienė dar anksčiau suprato, kad Žemaitės kūryba turi būti išversta į anglų kalbą, – jos išleido išverstus „Petrą Kurmelį“, „Marčią“ ir Žemaitės autobiografiją. Filmo žiūrovai galės bent pusę minutės paklausyti, kaip gražiai proanūkės lūpomis Žemaitė prabyla angliškai“, – vieną iš filmo detalių atskleidžia Z. Kelmickaitė.

Šiandien kaip niekada jaučiu tą karštą Žemaitės jėgą.

Beje, Z. Kelmickaitė sako, kad labiausiai Žemaite susidomėjo prieš keletą metų, kai daugiau pradėta kalbėti apie jos meilės istoriją su Konstantinu Petrausku, kuris buvo jos dukters Juzefos sutuoktinis.

„Šiandien ši meilės istorija kiek falsifikuojama. Netiesa, kad ji nuviliojo dukters vyrą. Jų romanas tęsėsi ilgai, tačiau tik po to, kai Žemaitė išvyko į JAV, ji gavo Juzefos laišką, kuriame pasakojama, kad Konstantinas jai peršasi“, – sako apybraižos autorė ir atskleidžia, kad filme žiūrovai galės išvysti originalių laiškų ar medžiagos, atskleidžiančios jos herojės istoriją.

Tiesa, Žemaitės gyvenimas buvo toks turtingas, kad visko į vieną apybraižą sudėti neįmanoma. Ir vis dėlto gaila – kiek daug įdomių istorijų ne tik apie Žemaitę, bet ir apie ją supusius žmones sužinojo kūrėja: apie jos aukle dirbusią žavią moterį, kuri buvo fotografo ir etnografo Juzefo Tarkovskio mama, ir apie moterį, kuri užmerkė užgesusios Žemaitės akis.

„Pasirodo, toji moteris tarnavo advokato namuose, kur ir mirė Žemaitė. Tarnaitė, mokėjusi šešias kalbas, lengvai rado kalbą ir su žinoma rašytoja. Įdomi ir pačios tarnaitės istorija – ji turėjo septynis vaikus, pavainikius, kurie turėjo jos mergautinę pavardę.

Visų septynių ji susilaukė nuo turtingo tuo metu Marijampolėje gyvenusio užsieniečio. Ir tai buvo 1921-ieji. Tokias istorijas dažniausiai atrandi netikėtai, bendraudamas su žmonėmis. Ir manau, kad apie tokius dalykus svarbu papasakoti“, – Z. Kelmickaitė dar vasarą portalui LRT.lt pasakojo netikėtai atrastą istoriją.

Z. Kelmickaitė tikisi, kad jos sukurta apybraiža paskatins daugiau pasidomėti šia lietuvių rašytoja ir švietėja: „Turiu jos atsiprašyti, kad dar ne viską pasakiau. Vien apie tai, ką ji veikė Amerikoje, ar kitus jos kūrybos laikotarpius būtų galima sukurti po apybraižą. Tačiau bent dalį to, kas liko filmo paraštėse, sudėsiu į „Ryto suktinio“ laidą, kuri vadinsis „Post scriptum. Žemaitė“.

Ir jei po šios apybraižos bent vienas žmogus atsivers Žemaitės knygą, būsiu labai laiminga. Ir jei filme papasakoti jos gyvenimo epizodai taps impulsu pasidomėti daugiau, bus didelis darbas nuveiktas.“

Zitos Kelmickaitės sukurtą dokumentinę apybraižą „Nepažintoji Žemaitė“ žiūrėkite sekmadienio vakarą, nuo 22 val., per LRT TELEVIZIJĄ.

Taip pat skaitykite