Veidai

2020.11.23 07:56

8 metus dukros Saulės su žmona laukęs Linas Adomaitis: tai vyšnaitė ant gyvenimo torto

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2020.11.23 07:56

Ir taip didelius sparnus turėjęs dainininkas Linas Adomaitis sako, kad atsiradus dukrai jie užaugo dar didesni. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ jis atvertė ir savo vaikystės puslapius: teigia visada formavęs save per drąsą, o ne baimę, tad nebijojo provokuoti stipresnių, nors dėl choleriško charakterio pažymių knygelėje atsiradusių gausybės pastabų ir delsdavo grįžti namo.

1976-ųjų balandžio 10-ąją Kaune gyvenanti Algirdo ir Vytautės Adomaičių šeima sutiko kaip niekada džiugiai – jiems gimė sūnus Linas. Ateities muzikos prodiuseriui, dainų autoriui ir atlikėjui likimas lėmė gimti šeimoje, kurioje nuolat skambėjo muzika.

„Tėtis ne tik muzikuodavo, bet ir edukuodavo visą šeimą. Mūsų namuose skambėjo vinilinės plokštelės, juostos, buvo patys naujausi to meto įrašai, kuriuos būdavo sunku gauti. Tarybiniais laikais ne viskas ateidavo iki žmonių. Muzikantų ratas aplink tėtį buvo nemažas, jie keisdavosi įrašais, taip gaudavo muzikos. Mes su broliu esame laimingi, kad gavome tos muzikos dozę. Tai mus formavo, lipdė ir kaip muzikantus, ir kaip asmenybes.

Atsimenu dar vieną fragmentą. Kažką niūniuoju, dainuoju, man kokie 4–5 metai. Atsimenu, kaip tėtis sako mamai: žiūrėk, pataiko į natą, klausą turi. Manau, kad jie abu nusprendė, jog man reikėtų eiti muzikos keliu“, – pasakoja L. Adomaitis.

Vienas didžiausių vaikystės džiaugsmų – Kalėdos. Prieš šventes visa šeima kartu puošia eglutę, anksti eina gulti ir laukti dovanų. L. Adomaitis pamena, kaip nuoširdžiai tikėjo Kalėdų Senelio egzistavimu – tėvams išlaikyti tikrą Kalėdų dvasią namuose pavyko gana ilgai.

Gimę tą pačią dieną. Linas Adomaitis apie vieną įspūdingiausių savo gyvenimo etapų: vaikelio laukėme aštuonerius metus

„Daug kas klasėje sakydavo, kad jo nėra, bet aš tikėjau, nes tėvams pavyko padaryti vieną triuką. Man vakare sako: šiandien nerakinsim durų, ko gero, ateis Senelis, tai nenustebk, gal kur kokią dovaną paliks. Iš ryto atsikeliu ir ant lempos vidury kambario pakabintas išlankstomas Rubiko kubas, kurio labai norėjau dovanų. Ir aš taip: mama, mama, senelis buvo atėjęs“, – prisiminimais dalijasi atlikėjas.

Gyvenime esu ir cholerikas, ir melancholikas – nėra vidurio. Dėl to kartais mano kelyje kažkas laimi, o kažkas nelaimi.

Kai kurie prisiminimai – ne tokie šviesūs. L. Adomaitis pamena – pastabos pažymių knygelės gale tiesiog netilpdavo, tad mokytojai jas ėmė raityti ten, kur pažymiai.

„Mane reikėjo tramdyti. Atsimenu, kad jei per mėnesį surinkdavai 5 taškus, gaudavai drausmės dvejetą. Tai aš kartais per dieną surinkdavau 10 taškų. Kai namo nešdavausi 2 ar 3 pastabas, tai galvodavau, kaip čia pailginti tą laiką, kad vėliau grįžčiau.

Gyvenime esu ir cholerikas, ir melancholikas – nėra vidurio. Dėl to kartais mano kelyje kažkas laimi, o kažkas nelaimi. Tas melancholiškas būdas man padėdavo susikaupti ir mylėti smuiką. Bet kita mano pusė būdavo su dūmais. Būdavau tas, kuris laksto, bėgioja“, – atvirauja dainininkas.

Mažąjį choleriką tėvai po pirmųjų mokslo metų siuntė pailsėti į vasaros stovyklą. Ir jau pačią pirmą dieną Adomaičiai sulaukė auklėtojų skambučio.

„Pamenu faktą, kad dėl drausmės, kad negali su manimi susitvarkyti ir susišnekėti. Tėvams skambino: pasiimkit jūs tą Liną, kiek galima. Bet paskui tėvai atvažiavo, mes pasišnekėjome, įjungiau kitą modelį ir viskas praėjo fainai.

Kai baigėsi tos 3 savaitės stovykloje, ant scenos visokius anekdotus pasakojau – tikrai buvo labai gerai. Man labai patiko saviraiška. Atsimenu momentą, kai vos ne visa stovykla mane išnešė ant rankų. Aš paskui: kada vėl ta vasara ateis, noriu vėl į stovyklą...“ – pasakoja pašnekovas.

Tačiau skriaudikas L. Adomaitis nebuvo, bent jau neskriausavo mažesnių ir silpnesnių – kur kas smagesnis užsiėmimas buvo mesti iššūkį stipresniems.

„Visą laiką stengdavausi provokuoti stipresnius už save. Nežinau, kodėl. Visą laiką eidavau ginti tų, kurie patys negali apsiginti. Gyvenome gerą gyvenimą: pasiginčydavome ir draugaudavome, bet būdavo visokiausių situacijų, kur reikėdavo ir pakovoti už save“, – atmena jis.

Tuo metu L. Adomaitis jau lankydavosi išpopuliarėjusiuose videosalonuose, dainavo Kauno Prisikėlimo bažnyčios jaunimo chore ir nutrūktgalviškai lakstė riedlente.

„Mano geriausias žaislas buvo riedlentė. Negaliu sakyti, kad profesionaliai, bet tikrai gerai riedėdavau. Kai buvau tokio choleriško būdo, tai net ir mokykloje ja važinėdavau. Mokytojai už tai ant manęs pykdavo. Važinėjau, kol nukritau ir susilaužiau ranką.

Ačiū Dievui, buvau po smuiko egzaminų, nes egzaminams ruošiesi pusę metų. Ant scenos sugroji ir tada ramu. Tai buvo savaitė po egzaminų. Labai stipriai susilaužiau ranką, tada tėvas sakė: truputėlį padėsime į šoną. Ir užrakino garaže tą riedlentę“, – sako muzikantas.

Tėčio žodis – paskutinis. Kadangi pramogos kieme buvo uždraustos, teko susikaupti ir grįžti prie smuiko. Nelengva, bet šalia atsirado geras mokytojas.

„Iki dešimtos klasės buvau labiau kiemo žmogus nei pamokų ar smuiko. Man pavykdavo viską greit išmokti, padaryti pamokas ir turėti tikrai neblogus pažymius. Nuo dešimtos, kai prasidėjo sunkesni kūriniai, pasijuto spragos, kad esu kažką ne iki galo padaręs. Mano smuikininko kelyje atsirado Stanislovas Čepinskis. Atsirado motyvacijos ir tikėjimo savimi.

Su tuo tikėjimu ir žiūri, kad viskas išeina. Parodė daug subtilių dalykų, kurių iki tol nelabai žinojau. Visokių Paganinio štrichų ir įvairiausios sunkios technikos, kur galvojau, kad čia ne man. Su ta mintimi, kad tai yra lengva, pasidarė viskas lengva“, – pamena laidos herojus.

Dukra užaugino dar didesnius sparnus

Galiausiai L. Adomaitis įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Prie studijų jis susigalvojo ir kitų papildomų veiklų. Viena jų – kurti ir aranžuoti muziką. Su 4 draugais vaikinas įkūrė vėliau milžiniško pasisekimo sulaukusią grupę „L+“.

„Kokioje 10-oje klasėje su klasiokais pradėjome svajoti apie grupę. Pradėjome rinktis, repetuoti. Būgnų nebuvo: užsitempi kokį celofaną ant puodo, su šliure daužai... Įvairiausios formos, kaip mes ten bandėme viską pradėti. Visi buvome ir vaikystės draugai, ir bičiuliai. Tai buvo draugų kolektyvas.

Pradėjome koncertuoti po 5 kartus per savaitę. Tikrai buvo milžiniška apkrova. Dar antrus metus pasimokiau akademijoje ir ėmiau atostogų, nes ir viena, ir kita padaryti gerai buvo be šansų. Buvo labai didelės, tikėjimo pilnos akys, vizija, į ką eini, ko norėtum. Tiesiog mums labai sekėsi. Tuo metu, atsimenu, taupiau. Tais laikais mūsų honorarai buvo nedideli, bet aš taupiau ir visą laiką svajojau, kad jau laikas palikti tėvų lizdelį. Toks buvo mano tikslas“, – tikina pašnekovas.

Tas laukimas buvo kažkas fantastiško, vienas įspūdingiausių gyvenimo etapų. Atrodo, jau šiaip buvai su sparnais, bet dar didesni tie sparnai užaugę. Esi toks galingas.

Visgi už pirmuosius savo uždirbtus pinigus jis nusipirko garso aparatūrą. Antras pirkinys buvo automobilis. Išsilaikęs vairavimo teises jaunas vyras pasijuto visiškai savarankiškas. Įsisukę pramogų pasaulyje jaunieji muzikantai buvo visur kviečiami, o pažintys su legendiniais dainininkais darė didelį įspūdį – L. Adomaitis sako jautęs, kad vyksta kažkas ypatingo.

„L+“ per trejus gyvavimo metus išleido keturis studijinius albumus ir vieną geriausių dainų albumą. Ne kartą apvažiavo visą Lietuvą, laimėjo „Bravo“ statulėlę už geriausią metų debiutą ir tapo neatsiejama šalies muzikinio identiteto dalimi. Nors populiarumas augo, 2000 m. muzikantai nusprendė išsiskirti. „Buvo gaila, bet visą laiką galvoji, kad pabaiga – kažko naujo pradžia“, – pažymi vyras.

2004 m. Lietuva vėl išgirdo Adomaičio pavardę. Jis kartu su kolege Simona tapo „Eurovizijos“ nacionalinio turo nugalėtojais ir išvyko į Turkiją atstovauti šaliai.

„Kaip ir visi, tikėjomės sudalyvauti kuo geriau. Kiekvienas muzikantas turi vilties, nes jis to ten ir važiuoja, bet ne tavo vieno kūrinys būna geras. Būna daug kitų gerų kūrinių. Yra ir kiti lemiamieji faktoriai. Yra politiniai aspektai, kas už ką balsuoja, kas už ką nebalsuoja“, – pasakoja atlikėjas.

Išgarsėję Linas ir Simona po metų išleido dainų albumą ir iš karto užkariavo radijo stočių grojamiausių kūrinių sąrašų viršūnes. Tada L. Adomaitis patraukė į gyvenimo kelionę aplink pasaulį. Atlikėjas Hokshila pakvietė draugą gaudyti ryklių į Centrinę Ameriką, tik patarė į kelionę pasiimti ir smuiką. Vaikinai ėmė groti įvairiausiose vietose. Kelionėje gimusi gyva žaisminga muzika sugulė į albumą „Backpackers“. Tačiau kelionė davė ir dar daugiau.

„Atradau indėnus, tai buvo mano gyvenimo atradimas ir lūžis, kurį akcentuoju ir prisimenu iki dabar. Man patiko, kad jie iki šiol gyvena nepriklausomą gyvenimą. Jie neklausia: žmogau, ką tu dirbi? Jie klausia: ką tu moki daryti? Jie visai kitokio mąstymo.

Mes, civilizacijoje gyvenantys žmonės, klausiame, ką tu dirbi, o tame klausime iš karto ir – kiek uždirbi. Jie: ką tu moki daryti, nes čia esmė. Išmokau pasakyti „ne“, nes iki to laiko kažkaip buvo įkalta į galvą, kad turi sakyti „taip“, – kelionės atradimus apibendrina L. Adomaitis.

Vis tik dar bent vieną „taip“ jam teko pasakyti. Grįžus po savęs pažinimo kelionių viename kalėdiniame vakarėlyje pažintis su Irma virto gražia meilės istorija. L. Adomaitis vėliau pomėgiu keliauti užkrėtė ir mylimąją, bet viena kelionė šeimai tapo ypatinga. Į jų gyvenimą pasibeldė ilgai lauktas stebuklas – dukra Saulė.

„Tas laukimas buvo kažkas fantastiško, vienas įspūdingiausių gyvenimo etapų. Atrodo, jau šiaip buvai su sparnais, bet dar didesni tie sparnai užaugę. Esi toks galingas. Turbūt į „Vandenynus“ tai ir sudėjau. Atrodo, gali užlieti bet kokias dykumas ir paversti jas vandenynais. Tiek jėgų, nes mes laukėme, laukėme ir sulaukėme. Mes 8 metus laukėme vaikelio ir staiga buvo ta netikėta žinia. Turėjome išskristi į Čilę ir kelias dienas prieš kelionę sužinojome, kad laukiamės.

Gyvenime įvyko sukrėtimas gerąja prasme. Apvirto viskas. Nuo tos akimirkos galvoju ne už du, kaip buvo iki tol, o už tris žmones. Atsirado jautrumo, kurio anksčiau nebuvo. Tai tiesiog nenupasakojamas jausmas, bet daug mamų ir tėčių tai išgyvena. Tai galbūt nėra kažkokia naujiena, bet man tai ypatinga. Tai vyšnaitė ant gyvenimo torto“, – džiaugiasi muzikantas.

Neliko ir baimių. Apskritai, anot L. Adomaičio, nuo vaikystės jis save formavo per drąsą. Būtent drąsa yra jo vedlė, ne baimė, o pagrindas – šeima. Laiminga šeima yra svarbiausias dalykas, pažymi jis. Dabar vyras laimingas, glėbyje glaudžia dvi mylimiausias moteris ir dalijasi savo muzika su ištikimais klausytojais.

„Norėčiau palinkėti žmonėms daugiau šypsotis, bet nuoširdžiai, ne dirbtinai. Kartais galbūt nėra lengva šypsotis natūraliai, kai klostosi kokie nors įvykiai. Bet visą laiką yra dvi medalio pusės. Atrasti šviesiąją medalio pusę, matyti viltį ir kad eini į priekį, nestovi vietoje ir neini atgal. Eini visą laiką į priekį. Va šito matymo į priekį“, – sako jis.

Plačiau – lapkričio 18 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Linas Adomaitis apie vieną įspūdingiausių savo gyvenimo etapų: vaikelio laukėme aštuonerius metus